1 nuotr.Su mumis ruošiasi atsisveikinti liepa. Kai kas mano, kad nieko ypatingo ji nenuveikė, o iš jos švenčių pati didžiausia - Šventa Ona. Sunku būtų ginčytis, tik ar mes nebūsime pamiršę mėnesio pradžioje švęstos Valstybės dienos, mindauginių, taip pat labai gražaus liepų žydėjimo, mėlynių, žemuogių, trešnių ir vyšnių, saujos pirmųjų voveraičių. Sutikite - šventės nėra matuojamos ir sveriamos, o kokia ji, ar brangi mums, sprendžiame patys.
Liepa mus pradėjo vesti tamsos link, o kad šie žodžiai neskambėtų labai nesmagiai, sakau kitaip: būtent liepą mes pajautėme, kad žemės ašis pakrypo, pasviro nuo Saulės, ir mes pradėjome tolti nuo gyvybę žadinančios jos šviesos. Tikrai nereikia liūdėti, per visą liepą iš daugiau kaip 17 valandų trunkančios dienos prarasta tik valanda. Didieji pokyčiai laukia vėliau, jau rudenį.
Ką tik šventėme Onines - šiandien mes nedovanotinai pamirštame šią dieną, jos neminime, ir tą darome anaiptol ne todėl, kad Onos vardas tapo retas. Nuo seno visi žinojo, kad ,,...ateina šventa Ona, neša šviežią duoną...". Pasiilgę šviežumos, būtent per Onines rankomis ištrindavo keletą saujų grūdų, sumaldavo ir iškepdavo mažutį apeiginį duonos kepaliuką - ne pavalgyti, o paragauti, lyg žinią apie naujų metų duoną priimti. Nuo šventos Onos prasidėdavo javapjūtė, kuri buvo be galo svarbi - juk ruošiama duona visiems metams. Javapjūtė buvo iš anksto gerai apgalvotas, sudėliotas darbas. Kas po ko buvo daroma?
Žinoma, rugių lauko šeimininkas vaikščiojo aplink rugius, lukšteno grūdus ir tikrino - ar jau kulti, ar pribrendę. Per anksti nukirsti jie taip pat išdžiūtų, bet būtų prarasta daug grūdų masės, jų vertė būtų kur kas mažesnė. Matydamas, kad rugius galima kirsti, kviesdavo talką: senovėje su pjautuvais, po to - dalgiais. Kad nukirsti javai dailiai ,,gultų", prie dalgio būdavo įtaisomas žilvičio lankelis. Paskui pjovėją einanti griebikė (taip vadino Sūduvoje) vikriai surinkdavo javų pėdą, rugių grįžte surišdavo jį ir stverdavosi naujo. Iš paskos švytuoja kiti dalgiai, todėl žvalgytis nėra kada.
Kai ražiena imdavo platėti, o rugių pėdai gulėjo visur, vaikai, jaunuoliai, dažnai vadovaujami senelio, nešdavo pėdas ir iš jų statydavo gubas (sūduvių kalba - rikes), į kurių kiekvieną tilpdavo 13 pėdų. Galiniai pėdai būdavo pririšami vienas prie kito šiaudais, kad vėtra gubų nepargriautų ir pėdų neišblaškytų.
Baigus kirsti rugius būdavo pabaigtuvės. O rugiai gubose stovėdavo ir laukdavo bent 2 savaites. Kai grūdai saulės ir vėjo būdavo pilnai išdžiovinti, rugius veždavo į klojimą - rudenį, kai bus laiko, juos galės iškulti.
Prisimenu rugiapjūtes, o labiausiai - paukščius, tupinčius ant gubų: žaliukes, varnėnus, dagilius. O pats gražiausias vaikystės vaizdas, matytas gimtajame kaime ir išsaugotas visą gyvenimą - ant auksinių rugių gubos tupintis žalvarnis - žaliaplunksnis paukštis, išnykęs mūsų akyse.
Skanios jums pirmosios šių metų duonos. Švęskite ir ruoškitės javapjūtei. Juk savo pasėtus rugius iškulti reikia patiems.
