Moteriai nereikia medžioti

„Neieškau mokytojų, pasikliauju tik savimi ir draugais. Reikia truputėlio sėkmės, bet jeigu tingėsi ir verkšlensi, ji pasitrauks, ir gali nebesusigrąžinti“, - sakė klaipėdietė ginklų žinovė Janina Gedrimienė, kurios patarimų, kaip su jais elgtis, ateina išklausyti patyrę medžiotojai. Jos gyvenimo filosofija man pasirodė paprasta, bet įtikinama.

- Esate itin moteriška, tai kaip nutiko, kad susidomėjote ginklais?

- Taip likimas lėmė, matyt. Dirbau felčere ir maniau, kad niekada neišmainysiu šio darbo į nieką kitą. Bet vyras, kuris jau daug metų yra medžiotojas, pasakė, kad turėsiu imtis kitos veiklos. Dabar prisimenu, kaip vienas kariškis sakydavo: „Iš ginklų prisisemiu energijos. Aš juos tiesiog myliu!“ Maniau, kaip galima mylėti ginklus, o dabar man jie visi be galo gražūs, mieli - tiek pistoletai, tiek ilgavamzdžiai, graižtai, karabinai.

- Ar mokėtumėte elgtis su seniausiais šaunamaisiais ginklais?

- Ir išardyčiau, ir išvalyčiau, užtaisyčiau, kulkas parinkčiau. To išmokau iš kolegų ginklininkų. Dabartiniai ginklai tobulėja kaip chirurginiai instrumentai, bet sandaros principas tas pats. Kai kurie žmonės mėgsta galingą ginklą; iš tokio šausi į lapę - iš jos nieko neliks, pataikysi į šerną - jo net nesužeisi, kris vietoje.

- O jūs pati medžiojate?

- Ne. Manau, moteriai nedera medžioti: stovi stirnelė, žiūri į tave - kaip žudysi? Bet mums, žmonoms, važiuoti su vyrais į gamtą, į šaudymo varžybas, šventes, pabūti varovėmis, pašūkauti - nepaprastai smagu. Gražu pro žiūronus iš bokštelio pasižvalgyti, kaip lapiukai žaidžia.

- Medžiotojai tikina, kad reikia įsikišti, kitaip prisiveisia per daug žvėrelių, jie badauja, gaišta nuo ligų. Tačiau kiekvienas trokšta sumedžioti gražiausią trofėjų.

- Jie žino, kokie žvėrys yra selekciniai, kokie ne, kaip šaudyti pagal metų laikus. Nešauna šerno patelės, verčiau - pirmamečius, antramečius šerniukus. Yra atranka.

- Medžiotojai, kaip ir žvejai, yra miunhauzenai...

- Ateina į medžioklės parduotuvę paplepėti, įspūdžiais pasidalyti. Neseniai vienas atnešė nuotrauką parodyti: šernas stovi ant dviejų užpakalinių kojų. Vienas giriasi, kad vienu šūviu nušovė tris šerniukus, kitas sako, kad iš 500 metrų pataikė į ožiuką. Pasakoja, kaip jie bėga nuo sužeisto šerno slėptis, kaip į medį greitai lipa... Kaip per bebrų medžioklę įkrenta į šaltą upę, kaip šuniukas urvą kasė ir pradingo... Tai nebūtinai linksmos istorijos.

Vilkas yra miško profesorius, sunku jį pergudrauti. Jų dabar daug atsirado - pridaro aibę nuostolių. Turbūt per dieną vilkas suėda po stirną. Lūšis „pavalgė“ - ir nebemedžios, o vilkas vis tiek eis.

- Vyras medžioja su šunimis?

- Anksčiau turėjome taksą, kuris sekdavo pašauto šerno pėdsakais, ir vyras suskaičiavo, kad taip buvo suradęs 30 šernų. Bet labai krimtomės, kai jis dingo miške, gal į kilpą įkliuvo. Dabar turime du „ryžus“ taksiukus, jie nemedžioja.

- Ar dažnai ruošiate žvėrienos patiekalus?

- Dažniausiai žvėrienos, kiaulienos nevalgome. Stirniena - delikatesas, minkštutė ir skani, juk stirna ėda tik žolytę. Mėgstame piknikus, su moterimis dalijamės receptais. Per Kalėdas, jei turime, kepame zuikį.

- Ar tiesa, kad iš pažiūros šaltakraujė, rami moteris savyje nešioja velnišką emocijų užtaisą? Kada pratrūkstate?

- Viduje viskas verda, ir prasiveržti gali labai greit. Šiaip esu rami moteris, bet kai matau, kad įžūliai meluoja... Dažniau prasiveržia geros emocijos, kai vyrai papasakoja kokią gražią istoriją.

- Greta chamų yra ir daug žmonių, kurių geros manieros išlieka net tada, kai jie atsipalaiduoja ar jų niekas nestebi. Na, nenusišluostys taukuotų rankų į užuolaidą. Ką jums reiškia geros manieros?

- Jeigu žmogus neturi įgimtos elegancijos, gali būti baigęs tris universitetus, tų dalykų neišmoks. Pirmiausia žmogus turėtų būti mandagus, stengtis kito neįžeisti, nesidrovėti atsiprašyti. Visada galima rasti kompromisą ir gražiai kalbėtis, nekelti balso.

Jūs teisi: kai viršininkas pakelia balsą, jis vadinamas reikliu, o jei moteris - ją vadina kale. Jei taip elgčiausi, pavaldiniai taip ir galvotų. Aš dirbu vyriškame kolektyve. Kartais jie mėgina sukelti atjautą, manipuliuoti, bet komplimentais nelabai bando papirkti. Privengia būti šiurkštūs, kai ką nutyli, nors klaipėdietis kolega turi savo tvirtą nuomonę. Tariamės kaip lygus su lygiu ir vėliau prieiname prie vieningos nuomonės. Reikėtų jo paklausti, ar savimeilė nukenčia, kad jo bosė - moteris, bet manau, per 9 metus, kai dirbame kartu, jau būtų išsidavęs.

- Labai svarbu turėti geriausią draugę, kritišką, bet teisingą.

- Turiu tokią. Mūsų moteriška draugystė sena, nuo pat jaunų dienų. Būna, apsipykstam, bet jeigu kuri buvo šiurkšti, tai rytą paskambins, pasakys: „Vakar kažką negerai kalbėjau, atsiprašau“. Ir be jokių išdavysčių. Turiu galvoje ne ketinimus paveržti vyrą; būna ir kitokių situacijų. Be to, vyrui turbūt niekada taip neišsilietum. Gera paverkti ant peties.

- Bendraudami kitame matome savo veidrodinį atspindį ir nustembame atradę savyje dar nepastebėtų savybių. Kas sutvirtina pasitikėjimą savimi?

- Kolegos padės, palaikys, protingą patarimą duos. Jie toleruoja mane, mėgsta pamokyti, galiu paskambinti bet kokiai situacijai iškilus. Ir iš karto stipriau jautiesi, žinai, kad ir jie gali tavimi pasikliauti. Net su konkurentais konsultuojamės, bendraujame draugiškai.

- Ar kada jautėtės nusivylusi namų šeimininkė?

- Niekada. Visą laiką dirbau, jaunystėje labai mylėjau savo mediciną, paskui, pakeitusi darbą, galvojau: kur aš pakliuvau, ką padariau blogo... Bet praėjo pusė metų, ir dabar neįsivaizduoju savęs kitur, darbas yra viskas. Gyvenimo būdas.

- Net pikta, kai žmonės sako, kad išlaikyti santuoką - sunkus darbas.

- Išties - kam antras sunkus darbas? Gal jaunystėje buvo sunkiau, o dabar, jei būtų sunku vienas kitą ištverti, gal reikėtų pasukti į kitą pusę? Jaunystėje buvo daug spontaniškumo, o dabar - taip ramu, kartu važiuojam dviračiais iki jūros, šuniukus į automobilį sumetame. Na, neišeiname mes pasilinksminti kur nors, turime nedaug draugų ir namuose su jais rengiame teminius vakarėlius. Nėra rutinos, abu užsiėmę, gyvename vienturtės dukters džiaugsmais ir rūpesčiais.

- Ar yra toks užsiėmimas kaip užutėkis, kur pati sau viena jaučiatės laiminga ir savanaudė? Gal kai kuriate savo namus?

- Labai gera būti vienai namuose, paskaityti detektyvą, romaną apie meilę, išsinešti kavos puodelį į sodą, pasvajoti. Ir kalbuosi su savimi... Man gera sutvarkytuose namuose pasikurti židinį, bet daiktų vergė nesu. Nekeičiu baldų kas pusė metų, vyras paniškai bijo interjero remonto. Mūsų namas ir taip šiltas kaip saulė.

- Kuo žmogus daugiau pasiekia, tuo jis reiklesnis sau ir kitiems, o poreikiai auga. Ko dar tikitės iš gyvenimo?

- Anūko. Jis turėtų ateiti gegužės mėnesį, sakė, bus berniukas. O šiaip, jeigu darbe ko nepadarau, sąžinė graužia, keliu sau reikalavimus, nes jei pats apsileisi - tai ir visi šalia. Planuoju laiką, tampausi knygą, į kurią susirašau darbus, ir vis tiek pabundu ir galvoju, ar kas planų nesujauks, ką dar geriau padarius, kaip laviruoti. Bet kartu ir džiaugiuosi gyvenimu.

- Nevažiuojate į Indiją ieškoti guru, neieškote sėkmės receptų?

- Pasikliauju savimi. Universalių sėkmės pamokų nėra, tai nesąmonė. Sako, reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu, bet sėkmės neužtenka, jeigu nedirbsi. Manau, sėkmę gali pritraukti geras vyras; nuo tvirtos atramos lengviau atsispirti, bet paskui viskas priklauso nuo tavęs. Ištinka tos krizės, kai atrodo, pasaulis pasibaigė, bet įkvepi oro - ir pirmyn. Geriau nusivylimą laikyti savyje, kol įveiksi, nes kitų guodžiamas gali pasijusti tik silpnesnis ir pažeidžiamesnis.