Lietuva išveja savo talentus

Nuogąstavimus dėl mokslo ir mokslininkų „Respublikai“ išsakė Biochemijos instituto Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas dr. Gintaras Valinčius, palikęs įdomų bei gerai apmokamą darbą viename didžiausių JAV mokslinių tyrimų institutų ir grįžęs dirbti į gimtinę tikėdamas, kad Lietuvos mokslas nesileis išstumiamas į Europos užribį. Bet valstybei tokie dalykai nerūpi.

- Jūs buvote išvykęs į JAV, bet sugrįžote. Vadinasi, yra kažkas vertingo ir Lietuvoje? „Respublika“ klausė G.VALINČIAUS.

- Aš JAV prabuvau 4 su puse metų, o dabar kasmet nuvažiuoju padirbėti po keletą mėnesių. Paprastai ten darau tokius darbus, ko negaliu atlikti čia, nes nėra reikiamų instrumentų.

Daugelis išvykusių mokslininkų (beje, institute, kur dirbau, buvo dar keletas žmonių iš Lietuvos) turi spręsti, ar pasilikti JAV, ar sugrįžti. Ir pinigai tikrai nėra pagrindinis motyvas. Mūsų šeimos sugrįžimą po puspenktų emigracijos metų labiausiai lėmė tai, kad 14-metė dukra pradėjo užmiršti lietuvių kalbą. Nors namie kalbėjome lietuviškai, ji prarado rašybos įgūdžius, pradėjo kalbėti angliškomis konstrukcijomis - mes jau ne vakarieniavome, o „turėjome vakarienę“ ir t.t. Apsisprendėme grįžti, nes norėjome, kad dukra baigtų lietuvišką mokyklą, mokėtų rašyti ir skaityti lietuviškai.

- Ar visiškai prarasti Lietuvai tie mokslininkai, kurie dabar dirba užsienyje?

- JAV yra idealios sąlygos nutautėti. Jau pirmoji karta gali prarasti viską. Esu bendravęs su žinomo lietuvių rašytojo vaikais, kurie savo šeimoje kalbasi angliškai ir lietuviškai jau negali nei normaliai šnekėti, nei rašyti. Liūdna, bet norintiems įaugti į tą terpę aplinka suteikia visas sąlygas.

Mokslininkams JAV daug lengviau gauti ir pilietybę nei kitiems. Kai turi Žaliąją kortą, jau po 7 metų gali išreikšti norą. Bet tapdamas piliečiu turi duoti priesaiką, o joje yra žodžiai, kad tu atsižadi visų saitų, kurie tave sieja su kitais suverenais.

Nežinau, ar gavęs JAV pilietybę žmogus būtų nubaustas už lietuviško paso turėjimą. Bet priesaika yra priesaika. Nebent ją vertintum kaip partinį bilietą tarybiniais metais: jis nieko nereiškia, bet reikalingas, kad galėtum siekti karjeros.

O JAV iš tiesų yra labai draugiška mokslininkams šalis. Ten dirbti veržiasi žmonės net iš tokių turtingų ir socialine prasme labai saugių šalių kaip Vokietija.

- O Lietuva mokslininkams nedraugiška?

- Pas mus žmogus labiau vertinamas ne pagal talentą, o pagal administracinius pasiekimus. Labai trūksta pagarbos eksperto nuomonei. Ekspertas - žmogus, turintis kvalifikaciją, specifiškai įsigilinęs į kažkokį klausimą ir teikiantis pasiūlymus. Tačiau jo išvadas vertina kiti asmenys, neturintys tokios kvalifikacijos, bet turintys administracinę galią. Ir ekspertinės išvados nustumiamos šalin, o prioritetas teikiamas ekspromtu generuotai idėjai, kuri ateina iš aukštą postą užimančio valdininko. Čia didelė Lietuvos bėda.

- Gal tą pasirinkimą lemia to valdininko atstovaujami interesai?

- Nesakyčiau, kad visi tik ir ieško, kur pinigų maišą pasigauti. Bet ir nuoširdžiai dirbantys žmonės turi tam tikrų mąstymo stereotipų - tai aš vadinu nebendradarbiavimo kultūra. Kažkas sugalvojo gerą idėją, padėjo ant stalo ir pasiūlė eiti ta kryptimi. Bet jei sprendimus priimantis žmogus yra iš kitos partijos ar parapijos, ta idėja tiesiog atmetama, suradus silpnų vietų.

Ir šitas nebendradarbiavimas, deja, dominuoja visur. Žinote, kaip Lietuvoje vieni kitus vertina valdžia, mokslas, verslas? Valdžia žiūri į mokslininkus kaip į arogantiškus, gal ir protingus, vertus viešos pagarbos, bet realios naudos neduodančius. Mokslininkas žiūri į valdžią, kaip į totalius kvailius, kurie nieko nesupranta, bet nuolat kišasi. Verslas apie mokslą sako, kad jis užsiima ne tuo, kuo reikia, atsietas nuo tikrovės. O štai koks mokslininkų požiūris į verslą: spekuliantai, prichvatizatoriai, machinatoriai. Tvirtas priešiškų požiūrių trikampis. Tokie kultūriniai dalykai labiausiai trukdo įgyvendinti didelius projektus, nes nesant pasitikėjimo tarp šių trijų segmentų bet koks didelis projektas pasmerktas merdėti ir dažniausiai nepasiekia rezultato.

- Užtat atvertos plačios galimybės mūsų mokslininkams stažuotis svetur.

- Yra kelios programos, kurios leidžia tyrėjams iš tokių šalių kaip Lietuva, kuri neturi, pavyzdžiui, branduolinio rektoriaus mokslui - turime kitokį reaktorių - arba galingų greitintuvų, aukšto saugos lygio biologinių laboratorijų, kreiptis paramos. Ir lietuviai gali pasinaudoti europine infrastruktūra, kuri iš esmės yra prieinama nemokamai. Pavyzdžiui, mes pateikėme prašymą ir Europos Komisija apmokės 2 dienas darbo Oksforde su įranga, kurios viena diena kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Komisija iš bendrų pinigų apmoka ne tik brangių instrumentų laiką, bet ir kelionę, ir dar duoda kasdien po 30 eurų, kad mes badu nenumirtume, bei suteikia kuklų stogą virš galvos, kur gali praleisti porą dienų.

O kodėl pas mus nesukūrus panašios į grantų sistemos, kad tyrėjai galėtų pasinaudoti čia esančia infrastruktūra?

Mūsų institute bus ultravioletiniai lazeriai, elektrocheminė įranga, kurios niekas kitas Lietuvoje neturės. Kitur gal yra kito tipo įranga, kuria pasinaudoti norėtume mes. O kaip dabar pasidalyti? Lietuvoje labai stiprus požiūris: čia mano domenas, čia aš užsiėmiau, mano įranga, aš atsakingas. Bet patylomis galvojama, kad tai suteikia konkurencinio pranašumo...

- Niekas nenori įsileisti svetimų akių ir protų?

- Tai kultūrinis dalykas. Bet vien dėl racionalumo vertėtų turėti programas, kurios leistų tyrėjams iš kitur ateiti ir pasinaudoti turimais instrumentais. Net ir studentams, kurie siekia žinių, mato savo ateitį moksle, būtina atverti duris į geriausiai aprūpintas laboratorijas, geriausias mokslines grupes ir parodyti, kad Lietuvoje galima plėtoti paties aukščiausio lygio mokslą.

Mokslas turi būti patrauklus naujokams. Jiems reikia suteikti galimybes savarankiškai formuoti savo tyrimų kryptis, duota kūrybinė laisvė. Instituciniai barjerai universitetuose ir kitose mokslo įstaigose, nors pamažu ir griaunami, tebėra labai ryškūs: nebendradarbiausime su tuo ar anuo, nes jis labiau mūsų konkurentas, o ne partneris.

Todėl ir nuteka mūsų protai.

- Valdžia mums piešia Lietuvos, kaip modernių technologijų ir žinių ekonomikos valstybės, ateitį. Šimtai milijonų litų investuojama į mokslo slėnių kūrimą. Ko dar trūksta?

- Racionalios ir lanksčios mokslo rėmimo sistemos. Milžiniškos lėšos investuotos į infrastruktūrą. Ir mūsų laboratoriją iki metų pabaigos pasieks apie 1 mln. litų kainuojantis spektrometras, kokį turi vos keletas laboratorijų pasaulyje. Bet sisteminiai trukdžiai gali pakišti koją ir Lietuvoje gali likti greitai senstantys prietaisai ir žolėmis apaugantys takeliai.

Turime suvokti jau šiandien, kad ES parama - ne begalinė. Kol yra lengvų pinigų, slėniai statomi, projektai vyksta. O jiems dingus, sistema pati neišsilaikys. Valstybė vargu ar įstengs net ir mažesniais mastais toliau finansuoti pradėtus projektus, nes nematyti jokių ženklų, kad ekonomika imtų kilti po 10-15 proc. per metus. O tada bus suduotas galutinis ir pats skaudžiausias smūgis Lietuvos mokslo sistemai kaip nepatikimai.

- Turite idėjų, kaip išvengti staigaus pinigų mokslui bado?

- Viena iš išsigelbėjimo galimybių yra diversifikuoti paramos šaltinius. Praktika rodo, kad didelius finansus turėti vienoje vietoje ir juos efektyviai valdyti pas mus nėra vadybinės patirties. Lietuvai su savo mažais administraciniais resursais gali tikti mokslinių projektų rėmimas per profesines draugijas - fizikų, chemikų, medikų ir t.t.

Galėtų atsirasti ir valstybiniai arba privatūs rėmimo fondai, kurie aktyviai ieškotų galimų finansinių šaltinių. Patirtis pasaulyje yra, pavyzdžiui, JAV yra ir nacionalinis fondas, vienijantis šimtus universitetų, ir daugybė mažesnių fondų, kurie veikia netgi religiniu pagrindu. Reikia įtraukti verslą, kuriam savo ruožtu irgi įdomūs talentingi žmonės.

O svarbiausia problema, kurią jau šiandien turime pradėti spręsti - kaip šią sistemą padaryti patikimą. Lietuva talentingų jaunų žmonių turi būti suvokiama kaip galimybių šalis. Nes jie yra pirmasis užsienio aukštųjų technologijų bendrovių, geriausių universitetų ir mokslo centrų taikinys. Matome, kiek gabių jaunų žmonių, kurie galėjo dirbti Lietuvoje, nuo pat studijų išvažiuoja į užsienį.

- Lietuvoje nėra darbo, o ir valdžia sako „važiuokite įgyti patirties“...

- Talentingų žmonių nėra daug. Čia, Lietuvoje, tokių žmonių dar turime, bet nemaža dalis jų, savo idėjomis stumtelėjusių pirmyn ir mokslą, ir technologijas, ir verslą, jau darbuojasi svetur. Ten, skirtingai nei pas mus, tokių žmonių vertė yra suvokiama, jų ieškoma jau mokyklose, universitetuose, jais aktyviai domimasi.

Lietuva visada bus suspausta konkurenciniame žiede, ypač dėl gabių žmonių. Jeigu šiame globaliame pasaulyje jie savo turtingiausius energijos ir patirties metus paskirs darbui ne Lietuvoje, tai tos patirties ir energijos čia nebus.

- O išvykusių talentų vietas čia užims vidutinybės?

- Taip, bet ką gali sukurti vidutinybės...