Ir vėl mūsų laukia ilgasis savaitgalis. Joninės (arba Rasos) jau penkeri metai yra valstybės pripažinta šventė, tai yra išeiginė diena. Mūsų valdžios vyrai, sekdami romėnų pavyzdžiu, puikiai žino, kad liaudžiai reikia duonos ir žaidimų. Na, duonos dar kol kas turime, o žaidimų ir alaus niekada nebus per daug. Taigi ir švenčiame šventes po kelias dienas, nes jas reikia švęsti. Negi kirmysi per trumpiausias metų naktis (jų net keletas) namie?
Vasaros virsmo paslaptys
Ir vis dėlto kuri šventė mums brangesnė - Rasos ar Joninės? Ar abi kartu mielos, tiksliau sakant, kokteilis. Viename kalendoriuje rasime birželio 24 dieną parašyta Joninės (Rasos), o kituose - atvirkščiai.
Užtenka pavartyti mūsų žinomos etnologės Pranės Dundulienės knygą apie lietuvių šventes ir ten rasime tiesiai parašyta, kad mūsų tautiečiai saulėgrįžos šventę švęsdavo dar ankstyvosios gimininės santvarkos laikais, o rašytiniuose šaltiniuose ji minima dar 1372 metais. Minimi įvairūs pavadinimai: Rasos, Vasaros saulėgrįžos, Kupolės, Saulės, Krešės šventė. Taigi iki krikščionybės atsiradimo Joninės nebuvo minimos. Ir tai visiškai suprantama.
Populiarusis kunigas Ričardas Doveika, žinoma, yra Joninių šventimo šalininkas. Jis sako: “Ši diena - tai šv.Jono Krikštytojo paminėjimo diena, jis - visuotinis bendruomenės šventasis, kankinys, kuriam buvo nukirsdinta galva. Jis buvo teisuolis, tiesos sakytojas, išdrįsęs pasakyti karaliui, kad nedora gyventi su svetima žmona”. Kodėl toks vardas tapo populiarus - kitas klausimas. Bažnyčios hierarchų pasirinkimas būtent tą, o ne kitą dieną paskirti Jonui Krikštytojui turėtų paakinti žmones susikaupti, pasitikrinti dvasios tvirtumą, melstis, o ne be saiko ūžauti, kas neretai daroma per masėms skirtas Jonines. Joninių organizatoriai dar sovietiniais laikais parkuose ir slėniuose neretai apsiribodavo tik laužų kūrenimu, vainikų pynimu, paparčio žiedo ieškojimo ritualu, o visa tai dažniausiai baigdavosi masiniu alaus gėrimu.
Vainikai, kupolė ir laužai
Pasak netituluoto Lietuvos raganiaus Leopoldo Malinausko, dar senovės Romoje buvo išleistas įsakas minėti trumpiausią metų naktį.
“Mes esame indoeuropiečiai, o per tautų kraustymąsi jų paveldas atkeliavo iki mūsų, - pasakoja L.Malinauskas. - Saulėgrįžos šventimas susijęs su tam tikrais ritualais, burtais, kurie pagoniškuose kraštuose, kur gyveno baltai, yra panašūs. Būtiniausias Rasos arba senovėje vadintos Kupolių šventės atributas - kupolė. Ne visi žino, kas tai per daiktas. Viena kupolės (kitur vadinama “kaupole”) reikšmių - medžio sausuolis, kurio šakos apkapotos taip, kad ant jų galėtų užkibti vainikas. Jį paprastai atsistojusi nugara į kupolę meta mergina. Jei vainikas užkimba ant šakelės, vadinasi, ji ištekės tais metais”.
Kupolėmis dar vadinamos ir augalų puokštės. Jos paprastai renkamos iš devynių žolynų, augančių devyniose pievose. Iš jų merginos ir pina vainikus. O jų reikšmė yra ypatinga, nes apskritimas reiškia amžinybę, ištikimybę ir dvasinį tyrumą. “Iš tų surinktų žolynų galima išburti žmogaus ateitį iki Kalėdų. Kartą man vienas vaikinas parodė savo suskintą puokštę iš devynių pievų, joje vyravo žolynai geltonais žiedais, - pasakoja L.Malinauskas. - Aš jo paklausiau, ar neketina kur nors keliauti po smėlynus, o jis man sako: “Neįtikėtina. Kaip jūs atspėjote, kad kaip tik rengiuosi į Australijos ir Naujosios Zelandijos salas”.
Baltų tradicijų puoselėtojas ir likimo pranašautojas primena ir kitas tradicijas: “Sutemus būdavo daug ritualinių apeigų, susijusių su ugnimi: uždegami laužai, nuo kalno paleidžiamos riedėti degančios stebulės. Kai paryčiais baigia degti didžiausias laužas, jaunimas ima per jį šokinėti, o kai lieka žarijos, atsiranda drąsuolių, kurie per jas eina. Tikima, kad ugnies stichija apvalo žmogaus kūną bei dvasią ir nuo ligų, ir nuo užkalbėjimo ar piktos akies. Graži apeiga ir vainiko plukdymas su žvakele upe žemyn. Gal koks jaunikaitis jį pagaus”.
Ten, kur švenčiama trumpiausia vasaros naktis, stengiamasi sukurti kuo didesnį laužą ir kuo aukščiau, kad jis apšviestų didesnius plotus. Mat ugnis atneša namams ir žmonėms turtą ir santarvę, turi gėrį gausinančią galią.
Vyskupas Jurgis Tiškevičius XVII amžiuje paskelbė draudimą užsiimti burtais ir raganavimais. “Bažnyčia bandė uždrausti visas indoeuropietiškas apeigas. Tai savo knygose mini istorikas Juozas Jurginis, - primena pašnekovas. - Štai ir sovietmečiu, kai Kernavėje septintajame dešimtmetyje romuviečiai atgaivino Rasos šventę, valdžia susigriebė, ar ne per anksti “paleido” lietuvių tautos dvasią. 1970-aisiais Kernavės susibūrimai buvo netoleruojami ir net traktuojami kaip antisovietinė veikla. Bet Joninės kitur vis dėlto buvo švenčiamos”.
Komercinis atspalvis
“Mano galva, Rasos mums svarbesnės už Jonines, - sako L.Malinauskas. - Už tai pasisako ir Lietuvos vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas su romuviečiais. Pagoniškų tradicijų puoselėtojai Rasas švęsdavo ne vieną naktį, o kelias, nes aukščiausias Saulės taškas ir dienos ilgumas kelias paras yra vienodas. Pažvelkite į bet kurį kalendorių ir tai pamatysite. Beje, pagoniškose šventėse nebuvo pasyvių žiūrovų. Visi buvo dalyviai”.
L.Malinauskas mano, kad dabar tiek Joninių, tiek Rasų tradicijos yra susimaišiusios ir turi komercinį atspalvį. Visko reikia: ir koncertų, ir laužų, ir linksmybių. Džiugu, kad dabar atsiranda jaunimo grupių, ansamblių, kurie bando gana sėkmingai atgaivinti senovines apeigas.
Pašnekovas tvirtina, kad Lietuvos visuomenė tapo trilypė: radikalūs pagonys, radikalūs katalikai ir viduriukas, viena koja stovintis krikščionybėje, o kita - pagonybėje. “Tad ir turime tokį švenčių kokteiliuką. Žmonės iš ryto eis į bažnyčią ir pamaldas, skirtas šv.Jonui Krikštytojui, o vakare su jaunimu eis per laužus šokinėti. Jiems taip gerai, tai tegul taip ir linksminasi. Žmonės dabar daug kur susipainioję, tradicijos susimaišiusios su komercija. Toks dabar gyvenimas! Bet, manau, turėtų ateiti toks metas, kai viskas sustos į savo vietas. Esu optimistas”, - sako L.Malinauskas.
Jonas Jurašas ieškos paparčio žiedo
Joninės vienam žymiausių lietuvių teatro režisierių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui Jonui Jurašui, žinoma, didelė šventė. Jau vien todėl, kad jis tęsia šeimos Jonų dinastiją. Jo ir tėvas, ir senelis buvo Jonas. Jurašų šeima birželio 19 dieną, kai naktis pasiekia trumpumo rekordą, tebesitęsiantį bene keturias dienas, susilauktam kūdikiui ir negalvojo kito vardo. “Senovėje žmonės Jonines švęsdavo 14 dienų. Tad ir mano, ir mano tėvo vardadienio šventės užtrukdavo, bet man svarbiausia būdavo visa ta trumpiausios metų nakties mistika, burtai, ant šluotų lakstančių raganų puotos”, - šypsosi režisierius. Juodu su žmona Aušra Marija pusę metų gyvena Niujorke, o vasaras visada leidžia Lietuvoje. Iš Vilniaus skuba išvykti prieš Jonines ir gražiame gamtos kampelyje prie Merkio upės Varėnos rajone gyvena visą vasarą.
J.Jurašas išsidavė, kad žmona jį dažniausiai vadina Joneliu. O štai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse gyvenantys kitakalbiai kolegos bei bičiuliai sunkokai ištaria vardą Jonas, todėl režisierius nepyksta, kai jį pavadina Džonu. “Vėliau aš juos išmokau taisyklingai tarti mano vardą. O teatre, kuriame stačiau spektaklius, kad lengviau būtų visiems, mane vadino Džei Džei, - juokiasi vyras. - Beje, kai ką iš tų lietuviškų burtų esu panaudojęs ir statydamas su studentais, būsimais aktoriais, V.Šekspyro “Vasarvydžio nakties sapną”.
Paklaustas, ar tiki trumpiausią vasaros naktį atliekamų mistinių apeigų ir užkalbėjimų išsipildymu, J.Jurašas kalbėjo: “Reikia tikėti... Realybė dažnai būna pilka ir neįdomi, tad mistika praskaidrina nuotaiką, suteikia vilčių”.
J.Jurašas sodyboje prie Merkinės jau pasirengęs švęsti Jonines: “Visada užkuriame didelį laužą. Jeigu nebus labai lietingas oras, per jį su svečiais ketiname pašokinėti. Netoliese yra Jonionių kaimas, kuriame labai gražiai, su visomis tradicijomis švenčiamos Joninės. Visi būna apsirengę tautiniais drabužiais, pina vainikus, skamba dainos, kas netingi, tas šoka. Tikiuosi, kad ir šįmet kas nors man nupins vainiką iš devynių žolynų, nors dar prie durų kabo ir sudžiovintas pernykštis”.
Tik štai Jonas paparčio žiedo dar nėra suradęs. “Atvirai kalbant, aš jo kaip reikiant ir neieškojau, - prisipažįsta teatralas. - Gal šiemet reikės paieškoti. Kažkur skaičiau, kad paparčio žiedo ieškantis turėtų nueiti į miško gilumą, kur nesigirdi nei šunų lojimas, nei gaidžių giedojimas. O tai padaryti kaime nėra lengva”.
Rasos šventė Rasai Budbergytei svarbesnė
Europos audito rūmuose Lietuvai atstovaujanti buvusi valstybės kontrolierė ir teisingumo viceministrė Rasa Budbergytė šiuo metu dirba Liuksemburge. Moteris nustebo, pakalbinta ne rimtais ekonomikos klausimais, o apie vasaros virsmo šventes.
“Rasos šventė man svarbi nuo jaunumės, - pasakoja pašnekovė. - Tarybiniais laikais sužinojau apie senąją lietuvių vasaros saulėgrįžos šventę, jos prasmę - ji man pasirodė labai svarbi, tačiau nepelnytai užmiršta. Gaila, bet ji sutapatinama su Šv.Jono diena. O juk tikriausiai Lietuvoje turime ne mažiau Rasų negu Jonų. Gražus vardas Rasa, senojoje tradicijoje rasa buvo laikoma esmine gyvybės apraiška, o ne šiaip paprastu rytmečio vandeniu”.
Pasirodo, vardą R.Budbergytei išrinko vyresnieji sesuo ir brolis. “Nesu pynusi vainikų šventės proga, bet tikiu, kad rasa prieš saulei patekant turi nepaprastų savybių, todėl šventės rytą būdama gamtoje pabraidau po pievą basa, - prisipažįsta moteris. - Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje saulėgrįžos dienos rytą būsi sveikas, švarus. Viliuosi, kad visos viltys, lūkesčiai, jei jie nesavanaudiški, gali išsipildyti, jei juos mintyse ar garsiai - nesvarbu, kada tai padarytum - išsakysi”.
R.Budbergytė patenkinta ir vardu, ir pavarde, kurios nepakeitė ir ištekėjusi. “Mano vardo prasmė gili, jis trumpas ir patogus. O užsieniečiams prasmę aiškinu tiesiogiai ir vaizdingai papasakodama, kad tai rytmečio gaiva ant žolės. Jiems mano vardas įdomus ir įsimenamas”, - aiškina moteris. Ji yra gimusi gegužės 8 dieną, o vardo dienos nešvenčia. Mat jai svarbesnė Rasos šventė: “Šiemet per šią gražią šventę teks būti Liuksemburge, kur šiuo metu dirbu ir gyvenu. Čia šios šventės nėra poilsio dienos. Birželio 23 d. yra Nacionalinė Liuksemburgo didžiosios hercogystės diena. Tad teks dalyvauti įvairiuose šios gražios šalies šventiniuose renginiuose. Na, bet po pievą tai tikrai pabraidysiu, vildamasi sveikatos ir gerumo”.
Beje, R.Budbergytė įsitikinusi, kad Lietuvoje gal kiek per daug poilsio dienų, bet švenčių tikrai nėra daug. “Jų tiesiog negali būti per daug”, - sako ji ir linki visiems tautiečiams lūkesčių išsipildymo.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
