Kovas sveikins pavasarį

Ko jau ko, bet jos reikia visada, kad mokėtume sulaukti meto, kai gims tikras pavasaris - iki tol ne kartą dar sugrįš žiemiški orai, pašals. Mes būtinai iškentėsime viską, žinome ko laukiame, nes mintyse nešiojamės tikro pavasario vaizdą. Taigi, dabar tam dar ne metas, geriau būkime kantrūs ir laukime.

Pavasario laukimas - gyvenimas kartu su juo; tik eidami sykiu suprantame, kiek pastangų reikia prižadinti kiekvienam mažam gyvybės trupiniui. Jų begalės, vadinasi - aplink mus verda gyvenimas. Reikia jį tik matyti...

Prieš savaitę „oficialiai" sveikinome vieversį, buvo jo sugrįžimo šventė. Prieš dvi savaites kai kur Lietuvoje buvo 12 laipsnių šilumos - ji sukvietė gerves, žąsis, karvelius uldukus ir keršulius, pempes ir vieversius. Tiesa, Rytų Lietuvos miškuose (ir ne tik) tuo metu tvyrojo sniegas. Čia dar labai gerai jautėsi baltieji kiškiai, kuriems anksti keisti savo žieminius apdarus.

O štai mano bičiulis, gamtos fotografas Robertas Patronaitis prieš 2 savaites Jurbarko miškuose sutiko baltutėlaitį kiškį, kuriam nebuvo kur slėptis: sniego girioje nė trupinio, nors kiaurai žemės prasmek! Jūs manote, kad ir baltasis kiškis taip galvojo? Ko gero - ne, nes kiškiui visada gerai, jis aktyvus naktį, o dieną glūdi ne atvirai, kaip pilkasis kiškis, bet po nuvirtusiu medžiu, po tankiomis eglutėmis. Taigi, niekas jo nei mato, nei randa.

Baltasis kiškis tik kovo gale pradės keisti savo kailį. Iki to laiko jam yra kitų rūpesčių, o pats svarbiausias - ruja. Ši rūšis yra mūsų gamtos senbuvė, jos ciklai ir gyvenimo ritmas nepasikeitė nuo poledynmečio: per vasarą baltieji kiškiai atveda 2, kai kada - 3 vadas, o štai mūsų gamtos naujakurys (Lietuvoje gyvena ne daugiau kaip 1000 metų) pilkasis kiškis per tą laiką atveda 3-4 jauniklių vadas, ir tas - šiek tiek gausesnes. Beje, dabar pilkųjų kiškių jaunikliai jau ūgtelėję, kai kurie patys kramto pirmas žalias žoles.

Baigiasi lūšių vestuvės - jei gamtoje kas nors vyksta slapta, jos būtent yra iš tų slaptųjų būrio - daug slapesnės už vilkų, už daugelio kitų žvėrių tuoktuves. Ir tai ne todėl, kad lūšys ko nors vengtų - rujos metu ir jos šiek tiek „nukvaišta", nekreipia dėmesio į aplinką ir žmones. Tačiau lūšių prigimtis „pataria" joms gyvenimo šventę švęsti nuošaliai, ir jeigu ne garsai... na taip, tokios šventės tyliai nepraeina!

Štai kartais nakties tamsoje pasigirsta tipiškas katiškas riksmas, nuplaukiantis aidu ir nutylantis. Viskas, gali sau laukti ir nesulaukti naujo „akordo". Lūšys pastovių porų nesudaro, tad patinas, klajojęs po girias plačiausias ir atėjęs „į svečius", greitai vėl iškeliaus, o patelė po 70-75 dienų atves lūšiukus.

Tokių, gamtoje švenčiančių savo naujų šeimų pradžią, dabar daug - tai aktualu dideliems ir mažiems, net patiems mažiausiems. Juos pažadinusi šiluma liepia skubėti, nes nauja karta šį pasaulį turi išvysti ne bet kada - jiems būtini lapai, žiedai, nektaras, vabzdžiais, šviežia žolė...

Bitynuose anksti apsiskraidė bitės, išvalė avilius ir ėmėsi pavasarinio darbo - megzti naujus korius, valyti jų akeles ir ruošti kiaušinėlių dėjimui bei nektaro pildymui. Tačiau ne tik naminėms bitėms tai aktualu - štai tuoj pat pabus kamanės, pavienės bitės ir skubės ieškoti pirmųjų žiedų.

Eikime ir mes į pavasarį. Ryžtingai, bet - atsargiai ir kantriai...