Kazimieras Uoka turtėja su protu

- Dabar yra toks technikos vystymosi etapas, kai saulės energija galima valdyti įrankius, mopedus, dviračius, valtis, - pasakoja K.Uoka, pagal išsilavinimą istorikas, pagal buvusią profesiją buldozerininkas. - Tai mane labai domina. Galima sumeistrauti mažus daiktus, kurie juda vien nuo saulės energijos. Jau esu padaręs ir porą projektų, manau rudenį juos pristatyti žmonėms, kad susidomėtų ir galėtų susikurti gal net patys. Žengiam į laiką, kai keičiasi žmonijos įrankiai, tarp jų ir judėjimo priemonės.

- Gal jau naudojatės tokiais namie?

- Gyvenu Vilniaus pakrašty, Vaidotuose, atskirame name. Namuose geriu arbatą, verdu sriubą saulės baterijom, džiovinu vaisius, šildau šulinio vandenį, prausiuosi... Kai nusipirkau penkiolika arų ir atsikėliau į tą plyną lauką, buvau pirmas. Pradėjau nuo priestato, ėmiau jame gyvent, - taip laikui bėgant ir atsirado namas. Laikausi nuostatos, kad signatarai neturėtų greičiau turtėti negu likusi Lietuva. Aš pats, manau, ne per greit turtėju. Žinoma, dar ir šiandien yra labai daug skurdo, bet Lietuva turtingėja ir tame turtingėjančių sraute esu ir aš. Pagal įstatymą signataras turi būti aktyvus visuomeninėj veikloj, tad aktyvumo su kaupu turiu, reguliariai apsuku Lietuvą visomis kryptimis. Susitinku ir su tais, kuriuos pažįstu dar nuo Sąjūdžio laikų.

- Ir jie nepapriekaištauja signatarui, kad jo kompanija bus nuvairavusi Lietuvą nežinia kur?

- Žmonės supranta, kad pagrindinių dalykų pasiekėm, esam geram kely.

- Atsisakydami savo žemės, lito, pasirengę atsisakyti ir kalbos...

- Atsisakėme ne mes, gudravimais atsisako valdžia. Štai jums pavyzdys - pirmą kartą per Nepriklausomybės metus Vyriausiasis administracinis teismas ką tik atmetė iniciatyvą rinkti parašus dėl euro įvedimo referendumo. Ši iniciatyva buvo vilkinama visokiais būdais ir dabar, kai jau prasmės nelabai yra, teismas priėmė sprendimą. Tai akivaizdus valdžios gudravimas su, sakyčiau, didžiąja Tautos dalimi, nes neigiamą nuomonę apie eurą turi apie 60 proc. gyventojų. O tai, kad Lietuvoje ne viskas teisinga, ir mūsų žmonės kalti: galima sakyt, didelė dalis Lietuvos žmonių yra baudžiauninkai.

- Kodėl taip manote?

- Na, jie pavergti primestų stereotipų, autoritetų; laisvai mąstančių žmonių nėra tiek daug. Kadangi tokia Tauta, ji nelabai ką gali prikišti savo valstybės turiniui. Šviesesnės pokomunistinių valstybių tautos (pirmiausia nurodyčiau Čekiją, Estiją) ir rezultatų pasiekė geresnių. Prieš porą metų bendravau su Estijos valstybės kontrole, su Audito komiteto nariais ir išsiaiškinau, kas ten geriau ir kodėl kai kuriais aspektais geriau, nors manyti, kad Estija stebuklingai nutolusi priekin, nederėtų. Žmonės ten gyvena apytikriai taip, kaip ir Lietuvoje, tvarkosi taip, kaip geresniuose Žemaitijos miesteliuose, bet jie turi finansinių išteklių, kurie mums neprieinami. Sakysim, mūsų emigracija (į Vokietiją, Angliją, Ispaniją) yra kelių mėnesių, o jų - vienos savaitės (pirmadienį išvažiuoja į Suomiją, penktadienį grįžta); jie turi laivus, kuriais suomiai, švedai pramogauti plaukia, ir dar turi gražią tradiciją - su svetimais apie kokias nors vidaus bėdas nekalbėti.

- Dėl to jie ir yra šviesesni?

- O ne. Tai daug giliau. Atsiminkim, kad mes iš baudžiavos išėjom bene paskutiniai Carinėje Rusijoje; latviai ir estai išėjo 60 metų anksčiau. Na, prisiminkim ir mūsų prieškario laikus: nors daug kas gero buvo pasiekta, bet tai buvo autoritarinio valdymo laikas, kai laisvas žmonių mąstymas formuojasi gana lėtai. Atsiminkim, kad estai yra liuteronų tikėjimo, kad ten nėra tokio aklo tikėjimo autoritetais ir skatinama darbo moralė. Žmonės skatinami kritiškai vertinti valdžios politiką ir jie tuo naudojasi. Jie gerbia autoritetus ir nenurašo jų kaip Lietuvoje po vienos kadencijos. Tarp kitko, algų skirtumas tarp vadovaujančių asmenų ir eilinių darbuotojų tiek valstybės aparate, tiek policijoje, tiek gydymo įstaigose, tiek privačiose institucijose Estijoje yra gerokai mažesnis negu pas mus. Tai rodo, kad tenykštė nomenklatūra kur kas mažiau nutolusi nuo žmonių.

- Ir daug Lietuvoje jūs matot autoritetų?

- Yra jų: ir premjero reitingai neblogi, ir prezidentės, bet jie yra ne autoritetas visiems Lietuvos žmonėms, o estai turi autoritetus, kurie priimtini daugmaž visiems. Estijoje sunku įsivaizduot, kad valdžia per suktybes neleistų referendumo realizuoti, ar nustumtų jį į nepatogų laiką, - Estijoje valdžia nėra tiek nutolusi nuo žmonių. O nedidelių skandalų ten yra kaip ir pas mus, tik sumos tų skandalų mažesnės.

- Prisimenu skandalą, kurį sukėlė grupė šviesuolių ir signatarų, tarp kurių buvote ir jūs, išdrįsusi ignoruoti Kovo 11-osios minėjimą Seime. Jūsų pozicija vieno signataro buvo prilyginta purvo gniūžtei Nepriklausomybės Akto atžvilgiu... Gal signatarai nebesijaučia brolija, gal juos suskaldė pinigai, pareigos, prestižas?

- Dauguma nuoširdžiai bendraujam, aptariam valstybės aktualijas, net, sakyčiau, dauguma aspektų prieidami prie tos pačios nuomonės. Buvusius prieštaravimus tarp kairės ir dešinės nustelbė doros, tautiškumo klausimai; jais dauguma signatarų yra vieningi, tik ne visi atvirai reiškia savo poziciją, gal kai kas truputį bailokas.

- Gal kai kas, jus kaltinęs Nepriklausomybės purvinimu, tiesiog norėtų ją pasisavinti?

- Sakyčiau, tie žmonės mąstymo prasme nėra nužengę toliau kaip komunistinis centro komitetas. Dalijant skalbimo miltelius ir nemokamą alų įstumti Lietuvą į ES, primesti eurą, neleidžiant rinkti parašų, juk yra tas pats, ką darė komunistai; tai tipiška komunistinio mąstymo schema: aš taip manau ir kiti turi man paklusti. Ir Landsbergis to neatsisakęs, paveldėjęs iš kažkur ir Butkevičius, Grybauskaitė - taip pat. O nuoširdžiai dirbant su žmonėmis buvo galima išaiškinti, įrodyti vieno ar kito veiksmo naudą ar nenaudą, bet, matyt, jie to bijojo. Jei pažiūrėsim kad ir dešimties metų kalbas Seimo salėje, jose visada konstatuojama tas pat: partinė sistema nuo žmonių nutolusi, partijose nėra demokratinės žmonių apyvartos, lyderių nėra, valdžia gudrauja su Tauta, o paprastas žmogus nustumtas, nuvertintas, nupigintas... Liga konstatuojama, bet gydymo jokio juk nėra.

- Jūs pats dvi kadencijas buvot Seime. Kas vis dėlto ištinka žmones, kad jie taip greit ima keistis ir tolti nuo rinkėjų?

- Lietuvą valdo dvi partinės nomenklatūros: socialdemokratai ir konservatoriai, pagrindiniais šalies raidos klausimais iš esmės sutardami. Jeigu reikia priimt sprendimą, pastumiantį žmones jiems nepriimtina linkme, sakysim, ir dėl euro įvedimo, nesutarimų paprastai nekyla. Visos kitos partijos vaidina tik marionečių vaidmenį. Paksas žodžiais pasisakė prieš eurą, bet jo partija Seime, būdama valdančiojoje koalicijoje, pritarė, manau, tai yra vaidinimas. Juk jeigu manytų, kad svarbu žmonių nuomonė, reikalautų referendumo. Kai prasidėjo krizė, konservatoriai ir kitos partijos daugmaž ėjo į nacionalinį susitarimą, visi daugmaž aukojasi valstybės labui, bet kas galėjo pagalvoti, kad tokia negarbinga bus išeitis iš krizės, kad kompensacijas pradės ne, sakysim, nuo kultūros ar nuo policijos, bet nuo savęs... Valstybės pamatas stipriai sueižėjo nuo tokios politikos, nors galėjo būti atvirkščiai, sutvirtintas.

- Jūsų garbei pastebėjau, nesidaužote po partijas dėl naudos, tačiau vienu metu juk buvot konservatorius.

- Vieną kadenciją tautininkai buvo susijungę su Tėvynės sąjunga pagal atskirą sutartį, nesigailiu to, kartu nemažai nuveikėm, bet paskui iškilo požiūrio į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmus skirtumai: Kubilius buvo linkęs į flirtą su Tomaševskiu, tam tautininkai, aišku, pritarti nenorėjo. Aš asmeniškai į kompromisus dėl Tomaševskio partijos kuriamų precedentų nesu linkęs, nes tai akivaizdus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. Kai kam gali atrodyti, kad užrašai ant autobusų dviem kalbomis, nelegalios dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės ar buvusios energetikos viceministrės vyro, nemokančio lietuvių kalbos, bandymas dirbti Vilniaus savivaldybėje yra nekalti atsitiktinumai, tačiau aš manau, kad tai Varšuvoje suplanuoti dalykai, ir jei mes nusileisime to štabo siekiams, tiesiog išduosime priesakus, mums paliktus Basanavičiaus. Nuolaidžiaudami Tomaševskio partijai panašią į Krymo situaciją mes labai greit galim turėti Vilniuje. Istorija sako labai aiškiai: jeigu reikėdavo pakenkti Lietuvos valstybei, didžioji dalis Varšuvos politikų iki šiol susidėdavo kad ir su velniu. Tiesa, geranoriško požiūrio mūsų valstybės atžvilgiu Lenkijoje yra, yra juo pasižyminčių intelektualų, tikiu, kad kada nors jis įsivyraus.

- Jūs buvote ir pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės kontrolierius. Jo vietoj kur šiandien nukreiptumėte žvilgsnį? Kurioje ūkio srityje labiausiai trūksta kontrolės?

- Tokių vietų, kur nuteka dideli valstybės pinigai, o valstybės kontrolė dėl savo tikrinimo ciklo nespėja sužiūrėti, yra labai daug. Sakysim, Ignalinos atominei elektrinei iššvaistyti apie 80 mln. litų nutekėjo iš valstybės kišenės kontrolei visiškai nematant. Šiuo metu Lietuvoje neveikia Valstybės kontrolę įtvirtinantis Konstitucijos straipsnis, nes valstybės kontrole besivadinanti įstaiga dirba kaip valstybės auditas: pagal grafiką atlieka patikrinimus, surašo pastabas ir išgeria kavutės. Tokiomis aplinkybėmis pažeidėjams paliekama didesnė erdvė suslapstyti galus ir likti nenubaustiems.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“