Išgelbėta mergina mokysis iš savo gelbėtojo

Dvidešimt penkerių metų marijampolietės Ingos gyvenimas prieš dvi savaites tarytum suskilo ir jau niekada nebebus toks, kokį ji gyveno iki šiol. Prieš dvi savaites Inga skendo ežere. Jei į vandenį jos nebūtų šokęs gelbėti Marijampolės policijos komisariato pareigūnas Žygimantas Gasčiauskas, jos šiandien jau nebūtų.

Bet to “jei” nebuvo. Būrys poilsiautojų abejingai stebėjo skęstančią Ingą ir merginos bendraamžį draugą Artūrą. Žygimantas Gasčiauskas šoko. Išgelbėjo Ingą. Tik Artūrą pasiglemžė Žaltyčio ežero gelmės.

“Tokių žmonių yra vienetai. Atsidėkoti už sugrąžintą gyvenimą aš neturiu kuo, nes tai neturi kainos. Atsidėkoti galima tik stengiantis perimti iš jo tą atsakomybę”, - sako su skaudžia akistata susidūrusi mergina.

Dviejų savaičių prireikė, kol Inga surado jėgų susitikti su ją išgelbėjusiu vyru. Atėjo į jo darbovietę jam padėkoti.

“Mes tiesiog pasikalbėjome. Ir man labai palengvėjo. Nuėjome kartu su dešimtmete dukterėčia Greta, kurią jis taip pat išgelbėjo. Paprašiau, kad pasakytų ačiū savo žmonai Ingai, kuri pati nemokėdama plaukti brido į vandenį padėti Gretai pasiekti krantą. Man labai sunku kalbėti ir džiaugtis. Aš gyvenu, bet žuvo draugas. Prireiks daug laiko, kad su tuo susitaikyčiau. Per daug sunku kalbėti. Nenoriu, kad mane pažintų, nenoriu, kad klausinėtų”, - tyliai kalba Inga.

Po nelaimės, kainavusios ir draugo mirtį, visiškai pasikeitė jos požiūris į gyvenimą, į žmones, santykius su žmonėmis, į atsakomybę, į likimą, į likimo siunčiamus ženklus, į save pačią. Visa tai pakeitė viena akimirka, švystelėjimas, kad viskas baigiasi, klaikus suvokimas: “Žmonės, kodėl jūs nenorite išgirsti, padėti?”

Niekada anksčiau centų elgetaujantiems gatvėje neduodavusi Inga dabar sustoja prie kiekvieno prašančiojo nebesvarstydama, kur jis panaudos jos duotus pinigus. “Jam turbūt labai reikia, jeigu prašo”, - sako Inga.

Akimirka, apvertusi gyvenimą

 Liepos 9 d. popietę Inga su bendramoksliu Artūru, jo vyresne seseria, dešimties metų dukterėčia Greta išsiruošė prie netoli Marijampolės esančio Žaltyčio ežero. Jau antra savaitė mergina atostogavo, todėl proga su draugais pasilepinti prie ežero atrodė labai viliojanti. Pakeliui Inga parduotuvėje nusipirko pripučiamą čiužinį. Šiaip sau, kad nereikėtų sėdėti ant žemės, kol kiti taškysis vandenyje.

Inga plaukti nemoka, bet plaukti gerai mokėjo draugas, dukterėčia Greta. Dėl jų ji buvo rami. Dabar jau nebeprisimena, kieno buvo mintis šiltame ir ramiame ežero vandenyje paplūduriuoti ant to čiužinio.

“Nebuvo gilu, krantas už dešimties, penkiolikos metrų, vanduo ramus, ir staiga iš kažkur pradėjo kunkuliuoti sūkurys, čiužinys apsivertė, visi atsidūrėme vandenyje. Pajutau, kad kojomis nesiekiu dugno. Kapsčiaus iš visų jėgų. Panirdavau ir vėl iškildavau. Iškilusi į paviršių rėkiau “Gelbėkit!” Nieko jau nebemačiau, vandenyje dingo akinukai, pakirto rankas ir kojas, vanduo tapo bespalvis, o galvoje sukosi tik viena mintis: “Kur Greta, kur Artūras, girdėjau, ir jis šaukė “Gelbėkit”.

Gretos negirdėjau. Paskui laikas sustojo. Atsipeikėjau tik kai kažkas ištempė mane į krantą. Prisimenu, kad parpuoliau ant kelių, buvo labai silpna. Pamačiau tolėliau stovinčius žmones. Vyro, kuris mane išvilko į krantą paklausiau kur Greta ir Artūras.

“Mergaitė išplaukė, jai viskas gerai. Ar dar buvo ir kitas vaikas?”, - nustėro gelbėtojas. Mačiau, kaip jis porą kartų šoko į susigrumzdusį vandenį, nėrė. Mačiau, kad buvo labai pavargęs.

Atokiau sustoję vyrai tingūs, saulėję įskrūdę, pečiuiti vyrai abejingai klausinėjo: “Kas čia buvo? Skendo? Kas skendo? Nuskendo? Ar dar reikia kviesti pagalbą? Bet nė vienas nepalietė telefono. Niekas nepuolė į vandenį paskui mane išgelbėjusį vyrą, kai jis nėrė ieškoti mano draugo. Pagalbą iškvietė į krantą išplaukęs mano gelbėtojas, kurio vardas, kaip vėliau sužinojau, Žygimantas”, - prisiminė Inga.

Baisiau už viską - abejingumas

Dėl to, kas atsitiko, Inga nekaltina nieko. Nė vieno iš tą dieną buvusio prie ežero ir nepažįsta, neatsimena jų veidų. Jai tik baisu, kad neatsirado daugiau žmonių, kurie būtų atėję į pagalbą, tada, kai dar buvo galima padėti jiems visiems, ne tik jai ir dukterėčiai. Inga netiki, kad niekas negirdėjo jų šauksmo.

“Jei išgirdo vienas vyras, turėjo ir kiti girdėti. Jeigu negirdėjo vyrai, girdėjo jų žmonos, draugės. Pakrantėje mačiau kelias palapines, mačiau, maudėsi vaikai. Juk jie galėjo pasakyti, kad kažkas šaukiasi pagalbos. Mūsų isteriškų klyksmų tikrai nebuvo galima sumaišyti su pramogaujančių žaidimais”, - svarstė mergina. Nuo šiol Inga kitaip žiūri į žmones, pažįstamus ir nepažįstamus.

Į vandenį ji kol kas negali pasižiūrėti nė iš tolo. Bet ji tvirtai žino, kad praėjus kiek laiko, ji tikrai mokysis plaukti ir išmoks. Kad vėliau galėtų padėti kažkam, jeigu to prireiks. Jeigu tik prireiks.

Inga to nevadina skolos grąžinimu už sugrąžintą gyvenimą. Ta skola neturi kainos. Mergina pajuto, kad vien dėl to, kad gali kažkam sugrąžinti gyvenimą, verta gyventi.

“Mudu su Artūru nebuvome pora, kaip gal kas nors galvoja. Mudu buvome geri draugai, bendramoksliai. Susipažinome mokydamiesi tą pačią specialybę profesinio rengimo centre. Abu įgijome sekretorių specialybes”, - sako mergina. Inga jau nebedirba šio darbo, o draugiškas ir pareigingas vaikinas specialybės nepakeitė.

“Mes turėjome daug ką bendra. Tai buvo draugystė. Netekti draugo daug ką reiškia. O dar sunkiau suvokti, kad jį būtų galima išgelbėti, jeigu tik būtų kažkas norėjęs padėti”, - sako mergina.

Mistiniai ženklai

Nelaimės išvakarėse Inga susapnavo sapną: du jos dantys buvo juodi. Inga buvo girdėjusi, kad sapnuoti sugedusius dantis yra labai blogai, kad tuo siunčiami ženklai apie artėjančią tragedija. Merginą guodė tik iš mamos girdėti žodžiai, kad įspėjimas apie pačios tykančią lemtį yra sapnuoti sugedusius priekinius dantis. Inga nuvijo blogas mintis.

Labai apsidžiaugė, kai paskambinęs draugas Artūras pakvietė drauge nuvažiuoti prie Žaltyčio ežero. Inga maudytis nesirengė, tik pabraidyti, plaukti juk nemoka. Artūras plaukti moka, kartu važiuoti susirengusi dukterėčia Greta taip pat nebloga plaukikė.

Atsukusi prisiminimų ratą atgal mergina prisiminė, kad įspėjimų apie gręsiančia nelaimę buvo ir daugiau. Per skubėjimą jos su Greta namuose pamiršo rankšluosčius. Apsižiūrėjo tik kieme, kad krepšelis su rankšluosčiais liko koridoriuje. “Ilgai galvojau, ir prisiminiau, kad išbėgdama iš namų antrą kartą nepasižiūrėjau į veidrodį. Pamiršau. Žmonės sako, kad kai ką nors pamiršti ir tenka sugrįžti, visada reikia pasižiūrėti į veidrodį. Aš tuo tikėjau ir visada taip darydavau, bet tada per skubėjimą nespėjau”, - sako Inga.

Dovanotas gyvenimas

“Ingutė gimė antrą kartą”, - sako jos mama Irika Naujokienė. Aš labai dėkinga dukterį ir vaikaitę išgelbėjusiam policininkui. Nėra tokių žodžių, kuriais jam galėčiau padėkoti. Juk galėjo ir jis, kaip kiti apsimesti, kad negirdi pagalbos šauksmo”.

Moteris džiaugiasi, kad jos dukterys Rūta, Rasina ir Inga išaugo gerais žmonėmis, kad visi bendrauja gražiai. Vyresniosios jau seniai išėjusios iš namų, turi savo šeimas, o jaunėlė Inga iki šiol gyvena kartu su ja.

“Esame labai artimos, viena pati Ingą užsiauginau nuo ketverių metų, tiesiog jaučiu, jeigu jai kas nors nutinka negero. Tą dieną moterį taip pat kankino negera nuojauta. “Gal kaltas karštis”, - vijo šalin blogas mintis.

Bet iš tiesų tai buvo daugiau. Nesulaukusi žinutės iš dukters moteris pati parašė žinutę. Bet atskriejo tik vienas trumpas žodis: “Paskambinkit”. Tada ir suprato, kad atsitiko kažkas baisaus.

Pamiršti gelbėtojų neleis vardai