G.Paškevičius: Nevaidinkime pasaulio gelbėtojų patys skęsdami

50 metų savo jubiliejų ir 30 metų kūrybinės veiklos sukaktį paminėjęs dainininkas Gytis Paškevičius, jei tik galėtų, kiekvieną šių dienų Lietuvoje išlikti sugebėjusį lietuvį apdovanotų medaliais ir ordinais. Už išgyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.

- Ar daug kartų gyvenime jums yra tekę nukentėti nuo vagių? - pasiteiravo „Respublika“ G.Paškevičiaus.

- Gal kokius penkis kartus per dvidešimt metų šeimyninio gyvenimo. Du kartus lindo į sodybą, vėliau automobilį pavogė, su vagimis teko susidurti ir nuomojantis butą.

- O kiek kartų jus apvogė Lietuvos valdžia, apkrovusi kūrėjus įspūdingais mokesčiais?

- Sunku suskaičiuoti, nes tai, ką daro valdžia, yra didžiulė nesąmonė. Jei menininkas sulyginamas su duobkasiu, tai apie ką kalbėti? Dabar pas mus tik didina viską, užtat ir prasideda ir „vokeliai“, ir visi kiti dalykai. Apie 2005-uosius viskas buvo kitaip: ir mokesčiai buvo atitinkantys realybę, ir žmonės noriai sudarydavo oficialias sutartis. Visi suprato, kad valstybė egzistuoti be mokesčių negali. O dabar kyla klausimas, ar šiandien tie mokesčiai normalūs pagal pragyvenimo lygį?

- Kokią dalį savo uždarbio šiandien muzikos kūrėjas priverstas atriekti valstybei?

- Visiems mokesčiams sumokėti tektų atiduoti net 52 proc. uždarbio. Vienodi mokesčiai taikomi ir žmogui, kuris pats vienas išlaiko kelių asmenų šeimą, ir toms šeimoms, kuriose dirbantys yra du asmenys! Todėl žmonės, siekdami išgyventi ir išmaitinti šeimas, priversti naudotis įstatymo spragomis. Jie perka patentus ir jokių mokesčių nemoka.

- Visai neseniai valdžia įnirtingai svarstė dar vieną planą, kaip apvogti žmones, pensijos vidurkį jiems skaičiuojant tik nuo 1994-ųjų. Ar didelės pensijos tikitės sulaukti?

- Dėl pensijų padėtis katastrofiška. Įsivaizduokite: visą gyvenimą mokėjęs mokesčius vyras miršta, jo šeima lieka be pajamų, o valstybė tai šeimai tegali pasiūlyti vos keliasdešimties litų dydžio našlio pensiją! Mirusio vyro pensijos dalis turėtų atitekti žmonai, bet visą tą mirusiojo pensiją pasiima valstybė. Senatvės pensija ir dabar skaičiuojama taip sudėtingai, kad to skaičiavimo metodikos nesuprasi. Ir šiandien pensijos vidurkį nulemia pensininku tapusio žmogaus paskutiniai darbo metai. Bet jie juk nėra tokie našūs, kokie buvo jam esant trisdešimties ar keturiasdešimties. Valdžia labai gudriai elgiasi neskaičiuodama mokesčių, kuriuos žmogus sumokėjo per visą gyvenimą. Tokio elgesio kitaip nei apiplėšinėjimu pavadinti negaliu.

- Ar tai reiškia, kad jūs, atgimimo metais kartu su kitais nepriklausomybės šaukliais paknopstom skubėdamas iš koncerto į koncertą, pensijai neuždirbote nė cento?

- Manau, kad neuždirbau. Tada šalyje tvyrojo suirutė, vyko perėjimas iš Sovietų Sąjungos į laisvą Lietuvą, mano darbo knygutė liko kažkur Azerbaidžano filharmonijoje... Būtų galima svarstyti apie pensijos kaupimą kokiame nors pensijų fonde, bet yra pasitaikę atvejų, kad žmonės kaupė tuose fonduose, o liko be cento. Lietuvoje nėra garantijų, nėra stabilumo ir negali žinoti, kas čia bus rytoj. Tai ir yra baisiausia. Dėl to žmonės ir važiuoja į užsienį, nes ten yra stabilu. Čia to nėra, todėl tikėtis pensijos, kuri užtikrintų sočią senatvę, būtų naivu. Ką žmogus šiandien uždirbsi, tą ir turėsi, o senatvėje gal dar ir užaugę vaikai padės. Jokių kitų prošvaisčių nematau.

- Kaip manote, kodėl, valdžiai be perstojo trimituojant apie diržų veržimąsi, valstybės skola vis didėja ir jau perkopė 41 milijardo litų ribą?

- Valdžios atstovai ne nuo to galo pradeda veržti tuos diržus. Ne čia reikia veržti - jie turi parodyti pavyzdį patys. Esu įsitikinęs, kad jiems diržuose jau skylučių trūksta. O skylučių pradurti nebėra kur, nes valdžioje esantys išrinktieji jau ištinę kaip erkės. Padėtis baisi. Valdžia šaukia visų vardu: „Mums reikia susiveržti diržus!“

Ne, mums nereikia, nes jau esame tiek susiveržę, kad vos bekvėpuojame! Tai jiems reikia susiveržti, jiems reikia šokti iš savo mersedesų ir važinėtis viešuoju transportu. Tegul jie vėjais neleidžia pinigų, tegul nedaro nesąmoningų projektų, tegul nesideda sau į kišenę - taip jie sutaupys. Liūdna, bet valdžia su šalies gyventojais elgiasi kaip su bandomaisiais triušiais. Reikėtų patiems valdžios atstovams bent pusmečiui suteikti progą pabandyti išgyventi iš minimalios 600 litų algos. Kad įlįstų į eilinio žmogaus kailį ir suvoktų, kokias nesąmones daro. O visiems žmonėms, sugebėjusiems išlikti šių dienų Lietuvoje, reikėtų medalius užkabinti.

- Gal valdžiai garsiai kalbant apie taupymą tyliai plaunami pinigai?

- Paprasčiausiai valdžios atstovai žiūri tik į savo pusę, nuo žmonių yra nusisukę. Interneto erdvėse surašyti atsakymai į klausimą „Kodėl gera gyventi Lietuvoje?“ puikiausiai iliustruoja šiandienę padėtį mūsų valstybėje. Iš tiesų, tik lietuviai yra vienintelė tauta pasaulyje, kuri dirba užsienyje, o atostogauja Tėvynėje. Kaliniai čia maitinami geriau nei moksleiviai, o žmogus, uždirbantis 600 litų per mėnesį, sugeba už butą sumokėti 800 litų. Tai - tik keletas šmaikščių atsakymų, kodėl gera gyventi Lietuvoje, bet jie itin taiklūs.

- O jūs ar labai džiaugiatės gyvendamas Lietuvoje ir galėdamas bent iš dalies sumokėti už mūsų valdininkų ekskursijas į Naująją Zelandiją bei kitas egzotiškas šalis?

- Tai - tiesiog graudus vaizdas. Yra posakis „kantrūs Lietuvos mužikai“. Iš tiesų, Lietuvos žmonės yra labai kantrūs. Nežinia tik, ar ta kantrybė beribė. Jei tokia situacija būtų Graikijoje, ten jau seniai žmonės būtų išėję į gatves. Graikus, kurie, palyginti su lietuviais, gauna normalias pensijas, juk tik truputį paspaudė ir to užteko, kad jie sukiltų.

O čia - spaudžia, kiek nori. Ir toks įspūdis susidaro, kad spausdami dar ir tyčiojasi. Užveržia - aha, kvėpuoji dar? Tuoj pažiūrėsime, kiek reikia dar užveržti, kad nekvėpuotum.

- Ar įmanoma šiandien jūsų kartos kūrėjui išgyventi vien iš muzikos?

- Tokius galėčiau ant pirštų suskaičiuoti. Labai daug kas turi papildomus darbus, verslus. Papildomus darbus turi ir visi mano kolegos iš kolektyvo „Crazy Crow“. Jie dirba mokytojais, dėstytojais, groja ne tik su manimi, bet ir su „Vairu“, kitais kolektyvais. Aš stengiuosi išgyventi tik iš muzikos.

- Kokios perspektyvos laukia jaunų žmonių, nusprendusių rinktis muzikanto profesiją?

- Kol kas jokių perspektyvų. Kalbu ne apie siekį tapti vienadiene šou žvaigžde, o apie norą rimtai muzikuoti. Jie renkasi galimybę - kelią į Europą. Lietuva juos ten ir stumia, nes mokslo metai aukštojoje mokykloje mūsų šalyje jaunajam muzikantui kainuoja apie 18 tūkst. litų, o užsienyje tokį pat išsilavinimą galima įgyti nemokamai.

Skandinavijos šalyse studijas baigęs menininkas dar kurį laiką gauna net specialią stipendiją - kad jam lengviau būtų atsistoti ant kojų ir įsitvirtinti.

- Kaip manote, nuo ko devintą kailį valdžia lups, kai visi išsivažinės?

- Gal prie to ir einama. Gal jie ir laukia, kad senukai greičiau išmirtų, kad tauta išsivažinėtų, o Lietuvoje liktų tik jie. Bus jų čia kokie 200 tūkst. ir valdys vieni kitus. Emigruojant tautai išvažiuoja visi protai. O jeigu protų nutekėjimą skatinantys valdžios atstovai save laiko protingais, tai pirmiau tegul pasižiūri į veidrodį. Nemanau, kad užsienio universitetus baigę Lietuvos vaikai grįš į Lietuvą, jei čia tebesitęs tas jovalas. Ir nedrįsčiau jų kaltinti patriotizmo stoka. Tikiu, kad jie labai norėtų čia grįžti, jei tik turėtų sąlygas Lietuvoje išgyventi.

- Ar įsivaizduojate, kaip atrodys Lietuva po 50 metų?

- Išvažiavusiųjų vieta, ko gero, ilgai tuščia nebus - ją greičiausiai užims atvykėliai iš kitų šalių. Nenustebčiau, jei ir lietuviai po 50 metų Lietuvoje jau nebebus tautinė dauguma. Toks įspūdis, kad valdžia specialiai sukuria sąlygas tam įvykti. O kaltų nebus, nes lengviausia bus apkaltinti pačius emigrantus.

- Kodėl visų lietuviškų negandų akivaizdoje mes dar turime sukti galvas, kaip išgelbėti Graikiją?

- Mes stengiamės išgelbėti Somalio vaikus ir visą kitą pasaulio dalį, bet tik ne save. Tokiems gelbėtojams norėtųsi pasakyti: „Nusiimkite rožinius akinius ir pasižiūrėkite, kas dedasi panosėje“. Visi tie reklamos triukai ir viso pasaulio gelbėjimas, kai pagalbos reikia pačiai Lietuvai, yra sunkiai suvokiami. Gelbėkime Lietuvą, gelbėkime Lietuvos žmones, nes jie neturi ką valgyti. O pasaulį gelbėti turėtų turtingos ir stiprios valstybės. Visais laikais turtingas šelpdavo neturintį pinigų, bet niekada nešelpdavo elgeta elgetos.