Emigravę į savo pinigines

- Ar kur nors turite kokį būstą, kurį mintyse vadintumėte savo namais?

- Ne, neturiu ir, tiesą sakant, man jo, bent kolei kas, nelabai reikia - juk jis virstų tiesiog sandėliu, į kurį užeičiau kartą per kelis mėnesius ką nors ten padėti ar ką nors pasiimti.

Ką jau ten būstas - aš net ir nuosavų daiktų, įprastais miesčionims mastais matuojant, beveik neturiu. Net ir tokių, kurie visuotinai vadinami būtiniausiais. Kuo ilgiau gyveni keliaudamas, tuo mažiau jų reikia.

Menu, į pirmąją savo kelionę išvažiavau su kuprine, kone didesne už mane patį, juokiausi iš savo anuometinio (labiau keliauti įgudusio) bendrakeleivio, gebėjusio į Indiją iškeliauti su krepšeliu, ne didesniu už tokį, kokiuose įprastai moksleiviai nešiojasi sportinę aprangą...

Tačiau kelionės metu jau juokėsi jis iš manęs - juk kelionės tuo ir yra kelionės, kad viską, ką turi, nešiesi ant savo pečių. O kai keliauji ištisai ir tos kelionės trunka mėnesių mėnesiais - palengva imi suprasti, kad tąsytis su savimi daiktų apskritai nėra jokios prasmės. Ypač kai keliauji po Aziją, kur vietinės daiktų kainos yra tokios mažos, kad daug labiau apsimoka viską susipirkti vietoje. Pavyzdžiui, atkeliavęs į Šiaurę nusiperki paltą ir kelnes, kuriuos išvažiuodamas palieki vietiniams, o nukeliavęs į Pietus nusiperki sportinius marškinėlius ir šortus.

Taigi, tolydžio manoji kuprinė vis mažėjo, mažėjo, o dabar ne juokais brandinu mintį į kitą savo kelionę išvažiuoti visiškai be daiktų - štai taip, kaip stoviu. Sunkiausia buvo skirtis su skutimosi reikmenimis, tačiau Azijos šalyse labai pigūs barzdaskučiai, be to, kokia gi gali būti egzotiškesnė patirtis, nei sėdėti rytietiškoje kirpykloje, kur ant sienos puikiai dera Korano puslapis, koridos vaizdai ir futbolininko Lionelio Mesio portretas, o kirpėjas kalbina tave arabiškai ir sukasi aplinkui blyksėdamas akimis ir skustuvu rankoje...

Beje, lygiai kaip su daiktais, taip ir su pinigais - neįgudęs keliauti žmogus, kolei nesusitaupo tam tikros sumos pinigų, į kelionę nevažiuoja, bet ilgėliau gyvendamas kelyje supranti, kad pinigai taip pat iš tiesų beveik ir nereikalingi. Tikras klajūnas išmoksta susirasti panašių į save, susirasti nakvynę, maitintis ne restoranuose, o su vietiniais gyventojais... Jeigu, tarkime, vietinis indas sugeba per mėnesį išsiversti su maždaug šimto eurų pajamomis, vadinasi - tai įmanoma ir man. Blogiausiu atveju anglų kalbą mokančiam baltajam visada galima prasimanyti kokio darbelio - esu dirbęs gidu, viešbučio tarnautoju, savanoriavęs...

- Bet neturėti nuosavos lovos, mėgstamo krėslo, netgi naminių šlepečių?.. Ar tikrai nesijaučiate dėl to nuskriaustas?

- Atvirkščiai - imu pastebėti, kaip smarkiai save yra nuskriaudusi didesnė viso Vakarų pasaulio visuomenės dalis. Jie juk dūsta užsivertę daiktais, tačiau niekaip negali nustoti jų pirkę, nes į galimybę įsigyti kuo daugiau daiktų buvo orientuoti jų siekiai, taip jiems buvo išaiškinta žodžių „sėkmė“ ir „laimė“ prasmė. Taip gyvendami žmonės palengva vis praranda savo tauresniąją pusę, kol nebelieka kito savęs pateisinimo šiame pasaulyje, kaip tik: „Perku - vadinasi, egzistuoju.“

Esama miestų kultūrų, kur aktyvusis visuomenės gyvenimas labiau organizuojamas pastatų viduje, pavyzdžiui, Vilniuje, ir kultūrų, kuriose aktyvusis gyvenimas kuriamas atvirose miestų erdvėse, pavyzdžiui, Barselonoje, daugelyje Azijos miestų...

Štai taip ir nutinka, kad atvažiavę, tarkime, į Paryžių pirmiausia įsidėmime gatvėse stoviniuojant minias tamsiaodžių - imigrantų iš Azijos, Afrikos, nes jie ir atvykę į Vakarų pasaulį elgiasi pagal savąją kultūrą - savąjį kasdienį gyvenimą kuria atvirose erdvėse, namo pareidami tik pernakvoti, o štai baltosios rasės žmonių beveik ir nematome, nes jie visi - butuose, kabinetuose, palinkę prie kompiuterių ekranų.

- Vadinasi, tas masinis pasitraukimas iš tikrovės į virtualiąją realybę būdingas ne tik lietuviams, bet ir visai ES visuomenei?

- Visai baltaodžių rasei. Deja, visiems mums, visai Vakarų kultūrai būdinga užuot gyvenus žmogaus gyvenimą kalėti vien tik darboviečių, dienotvarkių ir technologijų narveliuose.

- Pats, kaip šios Žemės klajūnas, nuo šių minėtų ydų ir sudaiktėjimo esate laisvas. Bet juk laisvė visada turi savąją kainą. Spėju, kad šitaip gyvendamas tiesiog negalėtumėte sau leisti sukurti šeimos, turėti vaikų, juos auginti, auklėti... Kuprinėje juk šeimos nepasinešiosi?

- Tiesa, kol kas esu vienas ir galbūt vienatvės liūdesio ir ilgesio akimirkų patiriu, tačiau nemanykite, kad nesama prisiekusių klajūnų šeimų, keliaujančių ir su mažais vaikais. Taigi, viskas įmanoma.

- Kinijoje, kiek žinau, esate gyvenęs Šaolino vienuolyne, kur iš pačių vienuolių mokėtės meditacijos ir kung fu meno paslapčių, Ispanijoje - drauge su minia bėgęs nuo įsiutusių bulių, Indijoje - viešėjęs pas nušvitusį atsiskyrėlį Himalajų kalnuose ir mokęsis jogos... Ko dar apie jus nežinau?

- Pastaruosius ketverius gyvenimo metus praleidau keliaudamas po Tailandą, Laosą, Kambodžą, Indoneziją, Goa, Kiniją, septynis mėnesius gyvenau Indijoje, pusmetį - Meksikoje, šiek tiek - JAV, Aliaskoje... Dabar ketinu keliauti į Kolumbiją, Peru ir Boliviją...

- Keliaudamas po vakariečiams nedraugiškas šalis nebijote dėl savo gyvybės?

- Žinot, keliaudamas po Indiją viešėjau pas tokį dvasinį guru Alu Baba, kuris gyvena atsiskyręs nuo pasaulio Radžastano dykumoje, kur esama gausybės mirtinai nuodingų gyvačių, tigrų... Tačiau jis gyvena ten jau daugybę metų ir nesijaučia rizikuojąs gyvybe. Pats klausiau jo kodėl, ir jis atsakė, jog visas jo mokymas yra pagrįstas pagarba viskam, kas gyvena aplink. „Sutikęs tigrą, aš jam pagarbiai nusilenkiu, pasveikinu jį, ir jis praeina“, - šypsodamas man sakė jis.

Tad jeigu išmokęs pagarbos kitiems gali gyventi tarp laukinių tigrų, tai negi šia taisykle remdamasis neįstengsi sutarti su žmonėmis? Be to, nėra pasaulyje baisesnės, žiauresnės ir ciniškesnės civilizacijos nei Vakarų, todėl jei jau bijoti - labiausiai bijoti mums reikėtų savęs pačių. Jei reikėtų Vakarų civilizaciją nusakyti vienu žodžiu, tiksliausias žodis čia būtų „apkiautimas“. Tiek dvasinis, tiek fizinis.

- Savųjų kelionių nefilmuojate, nefotografuojate, neaprašinėjate... Ar bent pats savęs kada nors esate klausęs, dėl ko keliaujate, ko po visą pasaulį bastydamasis taip nenuilstamai ieškote?

- O atsakymas, kad ieškau Dievo ir gerų žmonių, jus patenkintų?

- Bet juk Dievo ieškoti dera ne egzotiškose kultūrose ir peizažuose, o savo širdyje?

- Peizažai ir lankomų šalių įvairovė čia niekuo dėti - keliavimas, buvimas kelyje yra būsena, kuri, beje, itin artima maldai, meditacijai. Be to, keliaudamas turi visada būti pasiryžęs bet kokiems nuotykiams, netikėtumams, nepatogumams, turi betarpiškai atsiverti pasauliui, o juk šitai kaip tik ir reiškia: „atsiduoti į Dievo rankas“, gyventi jo sukurtame pasaulyje, o ne žmonių sukurtose jo imitacijose ir gyventi gyvenimą vientisame, Dievo tau skirtame laike, o ne gauti jį, kažkieno suraikytą riekutėmis ir už tave išdalintą pareigoms bei nuolatiniam skubėjimui. Kelionė - tai būsena, kai nežinai, kur atsidursi, kaip susiklostys, ką padovanos tau artimiausia ateitis, tačiau vidujai esi visiškai ramus ir tvirtai žinai: viskas bus gerai. Tai - potyris, artimas religinei praktikai. Keliaudamas patiriu palaimintą ramybę ir nustoju jausti baimę dėl savo ateities. Turistai keliaudami stengiasi pažinti pasaulį, o aš keliauju, kad pažinčiau save. Toks ir yra pagrindinis skirtumas tarp klajūno ir turistų, kurių, prisipažinsiu, ne itin mėgstu.

Žmogus juk ką beveiktų gyvenime, iš tikrųjų karščiausiai trokšta atsakyti sau į keletą klausimų, kaip antai: „Kas aš? Kokia manoji paskirtis ir buvimo šiame pasaulyje prasmė? Kas manęs laukia po mirties?“

Nesigirsiu, bet radau į juos atsakymą, viešėdamas hinduistų kaimelyje Himalajų kalnuose, gyvuojantį ten jau keletą šimtmečių...

Į tą kaimuką, įsikūrusį aukštai kalnuose, nėra jokio kelio. Į jį patekti neįmanoma niekaip kitaip, tik įkopus pėsčiomis. Taigi, kaimas yra sau pakankamas - išmokęs gyventi vien iš to, ką pats užsiaugina ir pasigamina. Pašalinių žmonių čia neužklysta, mobiliųjų telefonų ir kompiuterių nėra, nėra automobilių, motociklų, dviračių... Visiškai nėra jokio alkoholio... Peizažas statiškas - vien aukštos, niekada nesikeičiančios kalnų viršūnės ir ereliai, sukantys aplink jas ratus aukštybėse...

Vakarais viso kaimo gyventojai susirenka pabūti drauge prie laužo - tai vienintelė kaimo pramoga, neskaičiuojant saulės sutiktuvių ir palydėtuvių, kurios čia itin svarbios...

Tad štai ten, tame kaimelyje, vietoj atsakymų į amžinuosius klausimus patyriau neaprėpiamą vidinę ramybę. Tada ir supratau, kad žodinių, aiškiai suformuluotų atsakymų man nė nereikia, - kai siela žino, klausimų paprasčiausiai nelieka. O išnykus klausimams drauge su jais išnyko ir mirties baimė.

- Su emigravusiaisiais iš Lietuvos savęs taip pat netapatinate?

- Žinoma, ne. Aš juk į jokią šalį gyventi nepersikėliau.

- O Tėvynės ilgesys bent retsykiais užplūsta?

- Tas atsiskyrimo pojūtis buvo ir tikrai buvo gana sunkus, skaudus... Dabar mano santykis su Lietuva - tarsi su mylima futbolo komanda. Visada už ją sergu ir sirgsiu, visuomet linkėsiu jai tik pergalių, tačiau - akivaizdu - pats toje komandoje aš nežaidžiu. Net lietuviškų knygų beveik nebeskaitau - ten, kur būnu didžiąją laiko dalį, jų paprasčiausiai nėra.

- Kitaip tariant, nutautėjote?

- Sąžininga būtų prisipažinti, kad taip - nutautėjau, tačiau man atrodo, kad manasis nutautėjimas yra mažiau baisus už nutautėjimą tos gan gausios visuomenės dalies, kuri iš Lietuvos nors niekur neišvažiavo, bet seniai yra emigravę iš bet kokios tautos ir valstybės - emigravę iš savęs pačių, iš bet kokios gilesnės būties. Sakysit, jie gyvena Lietuvoje? Deja, ne - jie gyvena tik internete ir savo piniginėse.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“