„Eksmos“ prezidentas R.Kraujalis: Išsiaiškinkime, į kurią pusę turime eiti

Tarsi visi žinome, kad, norėdami gyventi „kaip visas normalus pasaulis“, turėtume našiau dirbti, sukurti daug gerų darbo vietų, gaminti konkurencingą produkciją. Tačiau įtikinamo recepto, kaip tai padaryti, nesugeba duoti net nė vienas kandidatas, pretenduojantis į šalies prezidentus. Kaip ilgai mes miegosime letargo miegu ir vis trypčiosime vietoje, kokias darome klaidas ir kaip ilgai tai gali tęstis, „Respublika“ teiravosi mokslininko, „Eksmos“ įmonių grupės prezidento, UAB „Optolita“ direktoriaus Rimanto Kraujalio.

„Aš nesu kokių nors vadybos ar verslo naujovių atradėjas. Bet yra vienas paprastas atsakymas, kodėl aš šneku apie tai. Jeigu statybininkas paremontavo butą ir aš matau akivaizdžias klaidas būdamas statybų diletantas, aš turiu teisę jį kritikuoti. Lygiai tas pats ir su mūsų gyvensena. Aš kalbu kaip pilietis, matydamas elementarius dalykus, kurie prasilenkia su sveiku protu“, - taip mūsų pokalbį baigė mokslininkas. O prasidėjo jis nuo klausimo: ar paprastam žmogui krizė baigėsi ir gyvenimas gerėja, kaip tvirtina mūsų valdžia?

- Manau, kad nei vieni, nei kiti nėra teisūs. Yra tam tikra spekuliacija. Vertinimui, gerėja ar blogėja reikalai, reikia objektyvių kriterijų. Arba jie nebūtinai turi būti objektyvūs, bet dėl jų reikia visiems susitarti. Jeigu nesusitarta, tai ir gauname dviprasmybę. Kad situacija neblogėja, tai yra faktas. Mano darbo stažas tuoj bus penkiasdešimt metų ir mačiau daug ką. Nenorėčiau grįžti į memuarinius laikus, bet, mano nuomone, gyvenimas gerėja. Tenka pavažinėti po Lietuvą, matau, ką žmonės daro, ką perka. Man atrodo, kalbėdami apie materialinę pusę, žmonės perdeda. O samprotavimais apie vis prastėjantį psichoemocinį klimatą bandoma pateisinti savo neveiklumą, pilietiškumo stoką ir pan.

Kad valstybė klestėtų, turėtų lėšų, reikia, kad žmonės įmokas į valstybės iždą patys mokėtų, šešėlio mažiau būtų. Bet tam reikia mąstytojo, kuris sugalvotų, kodėl tas žmogus turi norėti mokėti, o nebūtų verčiamas prievarta. Tas vadinamasis paprastas žmogus nenori, nes įmokas valstybei jis pradėjo mokėti vėliausiai Europoje. Kunigaikščių laikais elitas mokėjo, o tasai baudžiauninkėlis nemokėjo ir priprato. Tai ir dabar ne pats moka, o darbdavys moka už jį. O žinote, kodėl sumokėti už darbuotoją privalu darbdaviui? Todėl, kad nepasitikima, nes, sumokėjus darbo užmokestį, dalis atseit kažkaip pasislėps su tais visais pinigais ir tuo 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu. Bet aš ne valdžią kaltinu, blogai yra iš abiejų pusių.

- O iš ko žmogui mokėti gaunant 1000 litų?

- Kur problema? Tegul jį atleidžia nuo dalies mokesčio. Tegul padaro ne 15 proc. GPM, o 20 proc., bet tie, kurie sumoka mokestį tvarkingai, tegul turi visą krūvą mokesčio grąžinimo lengvatų, sakykime, buto remontui, odontologui, kompiuteriams ar dar kažkam su sąlyga, kad viskas apskaityta teisingai, su sąskaitomis ir pan. Taip sutvarkius, realus mokestis būtų kokie 12 ar 10 proc. Statybininkai ir kiti irgi būtų priversti „susimažinti šešėlį“, nes turėtų išrašyti tikras sąskaitas, susimokėti mokesčius. Bet kai pradedama samprotauti, kad paimsime iš tų žmonių, iš kurių galima paimti, tuo viskas ir baigiasi, nes, pasirodo, ne ką ir prirenki. Sena kaip žemė taisyklė ieškoti ten, kur šviesu.

Kažkodėl mokesčių inspektorius knaisiojasi pas tuos, kurie tvarkingai deklaruoja, ir ieško klaidos, tų kelių litų. Poslinkių yra, bet kaip keli milijardai nesumokėtų mokesčių buvo šešėlyje, taip ir lieka. Dvidešimt metų situacija nesikeičia. Reikia svarstyti priemones, ar jos duos efektą. O dabar: reikia pinigų - paspausime. Toks mūsų sąmoningumo, supratingumo lygis. Kad ir kokios spalvos būtų Vyriausybė, ji daro beveik tą patį, lipa ant to paties grėblio. Tai rodo, kad yra kažkokie sisteminiai dalykai, ne spalvos reikalas. Bet dėl to ne valdžia kalta, kalta visa sankloda. Čia mūsų visų klaidos.

- Kokias dar galėtumėte įvardyti mūsų daromas klaidas?

- Labai elementarias. Aš ne tik šioks toks „tiksliukas“, bet ir turintis vadybinės patirties. Taigi, jeigu pokyčiai yra neišvengiami, objektyvūs, tai ką reikia daryti? Prieštarauti, aršiai kovoti ar prie tų pokyčių taikytis? Tikrasis atsakymas: reikia tapti pokyčių lyderiu. Tam reikia pajusti neišvengiamų pokyčių signalus. Jeigu kaupiasi debesiukas, ko gero, pradės lyti. Tuomet aš pasiimsiu skėtį ir būsiu geresnėje padėtyje už kitą. Dabar mes norime ar nenorime gyvename tokiu laikotarpiu, kai vyksta staigūs lūžiai. Pokyčiai yra objektyvūs ir mes niekur negalime dingti. Mes tampame Žemės piliečiais. Planetos piliečiais. Kažkada mano proseneliams kaimas Labanore buvo pasaulio centras ir jiems atrodė, kad jie yra to kaimo patriotai. O dabar ten net kryžiaus nėra, kur tas kaimas buvo.

- Sutinku, kad ateinantiems pokyčiams atsispirti sunku. Bet ar nereikėtų stengtis išsaugoti bent to, ką turime?

- O kaip išsaugoti? Jeigu ateitų kas nors ir duotų resursus, būtų puiku. Jeigu mes būsime patrauklūs arba jeigu sugebėtume gyvendami tokioje vietoje kažkokiu būdu konkuruoti su kitais, tai mes po kiek laiko taptume pavyzdžiu kitiems. Ir tada galbūt mes atrodytume labai neblogi ir patrauklūs. Aš pasigendu ateities įžvalgų. Esu šioje srityje gal diletantas ar profanas, nesu politikas ir visų tų dalykų neišmanau, bet tai kaip priekaištas tiems mūsų filosofams, sociologams - na, jie nepasiūlo Lietuvos vizijos. Antra vertus, Lietuva, ir ne tik ji, įšoko į tą šiuolaikinės civilizacijos traukinį labai staigiai. Kitos valstybės tas vaikiškas ligas yra persirgusios prieš 200 ar 300 metų. O mes bandome tuos paplėkusius žaidimus žaisti, užuot galvoję, kokie iššūkiai mūsų laukia, ir jiems ruošęsi. Nėra pakankamai daug žmonių, kurie tai gali numatyti. Galų gale tam resursai neskiriami. Mums gi svarbiau kasdienius reikaliukus sutvarkyti, žemę uždrausti pirkti ar parduoti ar dar kokiais žaidimais laiką prastumti. Tokios publikos visą laiką buvo ir bus. Bet tam pasiduoda ir kiti. Ir tie patys politikai pasiduoda.

- Iš tiesų, kodėl nematome rimtos ateities vizijos? Ką ji pakeistų mūsų gyvenime?

- Žmonės būtų įsivardiję tikslą, kurio siekia, ir tam tikslui konstruotų priemones. Lietuvoje galėtų būti kūrybingų žmonių paieška, mokymo ir atrankos sistema. Dabar to nėra. Nepasakysi, kad mokykla bukai gesina. Bet žiūrėkite, jeigu pas mus žmogus giliau mąsto, jis jau nepatinka. Nestandartiškai mąstantys nelabai mėgstami. Ir pokyčių niekas nemėgsta. Tai elementaru. Dauguma nori tarsi įšaldyti esamą situaciją. Senovėje vyresni žmonės, kurie negalėdavo fizinio darbo dirbti, medžioti, mokydavo vaikus.

Bet jie galėjo mokyti tuos vaikus todėl, kad pokyčiai buvo lėti. Dabar per keliolika metų pokyčiai radikalūs, o ugdymo sistema tokia pat kaip ir prieš šimtą metų. Mokykloje mokoma faktų, net kažkokio iškalimo, o nemokoma gyventi. Galbūt ir nelabai supranta, kokie yra dabar tie pokyčiai. Sistema atsilieka.

Mes turime mąstyti savo galva. Anksčiau būdavo taip, kaip Maskva pasakė, dabar didžiausias autoritetas - Briuselis. O mūsų intelektualinio elito pastangų nesimato.

Ateityje visas materialines vertybes žmonijai pagamins kokie 10 proc. populiacijos - automobilius, kompiuterius, paslaugas teiks robotai. Ką darys kita 90 proc. dalis? Jie reikalaus duonos ir žaidimų. Ar mes pateksime į tuos kelis procentus?

- Betgi mes jau vadinamės kosmine valstybe.

- Labai gerai. Bet aš į tai žiūriu su šypsena. Na, kokia čia kosminė valstybė. Iliuzija, saviapgaulė. Gerai, kad dalis žmonių šituo dalyku užsiiminėja, jaunimui yra įdomu. Aišku, jeigu jaunimui pasakysi, kad išradai naują karvės melžimo aparatą, jam bus neįdomu. Nes po mėšlą reikia braidyti. O čia kosmosas. Edukacinio ugdymo požiūriu - gerai. Bet dėl to šaukti, kad čia yra kažkas ypatingo... Tais dalykais galima žavėtis, bet jie kartais per daug sureikšminami.

- Ar sutiktumėte su prielaida, kad mūsų atlyginimai būtų didesni, jeigu verslininkai nebūtų pernelyg godūs?

- Verslininkas visur yra verslininkas. Jis turi turėti tą pagrindinį motyvą - daugiau uždirbti. Jeigu jis gali išspausti, tai ir spaudžia. Pagaliau, kuo išmatuoti godumo laipsnį. Bėda ta, kad mes mažai turime brangių darbo vietų. Jeigu turėsime daugiau tokių darbo vietų, kuriose sukurtą produktą verslininkai sugebėtų brangiai parduoti, tai natūralu, kad ir atlyginimai būtų didesni. Dabar didinkime tą minimumą, bet nieko iš esmės nepakeisime. Pas mus sakoma - darbo našumas mažas. Mano nuomone, pas mus vyrauja pigios darbo vietos ir paprasti darbai. Ir tų paprastų darbų atlikėjų yra perteklius. Tada žmonės padoriau neuždirba. Užburtas ratas. Už tą patį darbą Norvegijoje slaugė gauna dešimt kartų daugiau nei pas mus. Aš sakiau ir sakysiu, kad pas poną ir šuo geriau maitinamas. Migracija padarė negerą dalyką. Mažiau liko aktyvių žmonių, mažesnė konkurencija, vadinasi, vidutiniokų koncentracija didesnė.

- Tai kaip tų brangių darbo vietų prikurti?

- Reikia ugdyti veiklius žmones. Reikia nustoti aiškintis smulkmenas. Kiek pas mus iššvaistoma energijos diskusijoms apie darbo vietų kūrimo skatinimą, minimalų atlyginimą. O ar keliame sau konkretų rimtą uždavinį, pavyzdžiui, sukurti biokuro naudojimo šiuolaikinę technologiją? Pasaulyje yra tokių nacionalinių uždavinių iškėlimo praktikų, o pas mus - primityviu lygmeniu. Moksliniai institutai tokiais reikalais neužsiima. O kodėl? Kad galbūt jiems tokio uždavinio niekas neformuoja. Biurokratinė mašina nesugeba. Gal toms šalims, kurios gyvena ant naftos ir ant dujų, tai neaktualu, bet mes to neturime. Matyt, neužtenka politinės valios. Gal patarėjai to nesupranta. Betgi ir tie žmonės ne stebuklas, jie tokie, kokie esame mes visi. Vienas žmogus negali to padaryti. Turi būti kritinė masė žmonių, kurie sutartinai veikia. Aš visada primenu Olandijos pavyzdį, kai jiems reikėjo atkovoti žemę iš jūros. Pažiūrėkime, kiek jie yra sukūrę unikalių technologijų. Tai ir yra nacionalinio uždavinio rezultatai. Bet nereikia užmiršti, kad jie to siekė šimtus metų. Mes, pavėluodami į technologijų traukinius, turime juos tarsi peršokti. Kai kas sako, kad neįmanoma. Įmanoma. Jeigu pas mus kiekviename bute būtų buvęs laidinis telefonas, ar taip greitai būtų išsiplėtojęs mobilusis ryšys? O buvo niša ir rezultatas toks, kad 3 mln. gyventojų, o SIM kortelių - turbūt kokie 6 mln. Mes turime svarbiausią resursą - smegenis ir protu, išradimais galime pranokti. Tik kažkaip nesusitariame, kas iš tikro vienu ar kitu laikotarpiu yra svarbiausia...

- ...ir pasmerkiame save vilktis uodegoje, kažką amžinai vytis...