1 nuotr.Štai ir ji - ar matote: mūsų vasara! Net aukštesnio kalnelio nereikia, kad vasarą regėtume - ji išsidriekė čia pat, mums po kojomis, užkopė iki medžių viršūnių, pakilo į dangų... stovime, dairomės ir suprantame: esame pačioje vasaroje, jos apsupti. Arba sustojame prie jos krašto ir laukiame, nežinome, ar mums patiems žengti tą lemiamą žingsnį, ar vasara pasislinks, prisiglaus pati.
Palauk, sakysite jūs, bet juk dar ne vasara! Dar dvi savaitės liko iki birželio! Gal taip rodo kalendorius, tačiau gamtos ženklai liudija ką kitą: vasara pas mus atkeliavo! Ir ją paskelbė, apie ją pranešė ne kalendorius, o pražydę vasaros augalai, užgimę vasaros vabzdžiai (ypač laumžirgiai ir drugiai), namo sugrįžę paskutiniai paukščiai ir gimę žvėrių jaunikliai. Sakysite - ko jie visi skuba? Ne, jie neskuba, tiesiog - viską daro laiku. Nes pavėlavus galima daug ko nepadaryti. Ko? Pasižvalgykime aplinkui...
Ar dar nepamiršote, kaip vėsu (galbūt - net visai šalta) buvo prieš savaitę, prieš dešimtį dienų? Kai kur jaunus lapus, daigus ir žiedus pakando šalnos, kitur krito kruša. Tačiau svarbiausią įtaką darė vėsus oras, prilaikęs žydėjimą, augalų augimą. Sakytum, viskas tik laikina, bet... pavasario gale plūsteli vabzdžiai, kurių įvairovė didelė ir, ko gero, kiekvienai augalų rūšiai tenka bent po dešimtį rūšių vabzdžių. Dalis vabzdžių yra trumpaamžiai, jų susitikimas su žiedais, nektaru ir kitokiu maistu būna labai staigus.
Bene įdomiausios žinios iš pamario ir Kuršių nerijos - debesys uodų trūklių arba chironomidų. Šie gležni dvisparniai vabzdžiai suaugę nesimaitina, jiems pakanka energijos, kurią sukaupė dumble, marių dugne gyvenę raudonos lervutės (jas žino, pažįsta visi žvejai). Suaugusių uodų trūklių skraidymas labai trumpas, jiems reikia tik susiporuoti ir padėti kiaušinėlius. Po to jie žūsta. Tiesa, didelė dalis šių vabzdžių patys tampa maistu - jais minta vorai, plėšrūs vabzdžiai, jie tinka daugeliui smulkių paukščių. Nukritusius ant vandens juos susirenka žuvys. Gamtoje nieko atliekamo, nereikalingo nebūna...
Ant smėlio kauburio galima stebėti nepakartojamą spektaklį - nerežisuotus, niekieno neprižiūrimus žaidimus. Visa tai atlieka lapiukai - dabar jiems jau mėnuo, saulutei sušildžius prie urvo mamos lapės išraustą smėlį, ant jo taip gera drybsoti... tai jums ne urvo gilumoje esanti vėsa! Tačiau nemanykite, kad lapiukai galėtų drybsoti ir snausti... jie ne tokie!
Štai visi keturi pasklido kas sau - vienas ant kalnelio viršaus, kitas - už viksvų kupsto, trečias - už medžio kelmo. Ketvirtasis lyg nieko nežinodamas ateina prie savo namų ir čia... reikėtų pamatyti, su kokia energija, kaip staigiai tokie maži žvėriukai iš priebėgų puola savo brolį (o gal sesę), kaip raičiojasi su juo, šiepia aštrius dantukus. Kol kas tai žaidimai, tačiau žaisdami lapiukai mokosi - kada nors (jau visai greitai) jie turės mokėti pulti, stverti grobį...
O čia - dar įvykis: mama sugrįžo! Lapė dantyse parnešė keletą pelėnų ir kurmį - jaunikliai ilgai žaidė su šiuo grobiu, mėtė, mokėsi gaudyti, atimti, o paskiau viską su didžiausiu apetitu sušveitė. Taigi, kam spektaklis, o kam - pavasario pabaigos vieno pusiaudienio pamoka.... Jos praleisti nevalia!
