Darbas pavojingas, o alga maža. Kas motyvuoja dirbti ugniagesius?

- Esate savo darbo patriotas, sistemoje dirbantis jau 17 metų, kaip susidomėjote priešgaisrine gelbėjimo tarnyba?

- Tokia tarnyba domino labai seniai, studijavau tokius mokslus, paskui per praktikas vasaromis dirbau gaisrinėje. Dabar mano funkcija daugiau viršininko pavadavimo funkcija. Priskirta tarnyba, jos parengtis, organizavimas, remontas, aprūpinimas. Esu dienininkas, kuris užtikrina, kad tarnyba funkcioniotų.

- Bet pavojingo darbo ragavote?

- Esu dirbęs ugniagesiu penkerius metus, paskui inspektoriumi, vyresniuoju inspektoriumi, vyresniuoju specialistu, dabar jau vyriausiuoju specialistu. Visokių atvejų tarnyboje buvo, pamenu, nekasdienę situaciją, mums paskambino moteris ir pasakė, kad žmogui ant piršto žiedas ir jis negali nusiimti. Žinote, kai pasako, kad žiedas, įsivaizduoji labiau vestuvinį žiedą... Bet paskui matome - atvažiuoja pas mus mama su paaugliu ir jam ant piršto veržlė.

Situacija buvo netipinė, veržlė labai didelė ir stora. Moteris su vaiku pirmiausia nuvyko į priimamąjį ir jiems pasakė, kad negali padėti, važiuokit pas gaisrininkus. Nepadėjo aliejai veržlei nuimti, taigi priėmėme sprendimą veržlę nuimti su akumuliatoriniu kampiniu šlifuokliu. Aš pjoviau, kiti švietė, dar kiti aušino veržlę. Iš abiejų pusių prapjovėme veržlę ir ją atlenkėme, tada jau nusiėmė nuo piršto. Nedvejojome, su kolegomis pasakėm „padarysim!". Žinoma, visada reikia pirmiausia imtis atsargumo priemonių. Skubėjome lėtai, kad tik piršto nepažeistume. Paskui gavome ir mamos padėkos laišką.

- Žiedai - dažna problema?

- Kaip tik visai neseniai irgi sulaukėme vyro iš priimamojo... Tądien vykdžiau pamainos vado funkcijas, ateina vyras su vestuviniu plonu vyrišku žiedu ir sulaužyta ranka... Žmogus nuvažiavo į priimamąjį pagalbos dėl lūžusios rankos, bet jam negipsavo, kol jis su žiedu. Techniškai tą žiedą buvo galima nukirpti. Nuėmėme žiedą su medžiagos gabalėliu, tiesiog reikia su medžiaga sukti.

Kolegos motyvuoti pas mus. Kai darbus padarom, jaučiame geras emocijas ir pasitenkinimą savo darbu. Visada jautriai reaguojame į įvykius, kur dalyvauja vaikai, būna atvejų, kai namuose užsitrenkia vaikas, skubame padėti. Nebijau pasakyti, kad esame profesionalai ir suteikiame skubią pagalbą.

- Bet tuos dirbančius profesionalus labai mėgsta filmuoti minia ir paskui į interneto platybes dėti... Kaip dėl to jaučiatės?

- Tai neprideda psichologinio pasitikėjimo, supranti, kad gali atsidurti socialinėje erdvėje, - tai dabar labai populiaru ir įprasta. Kolegoms lengviau dirbti, kai šone kritikų nėra.

Mes visi jaučiame stresą, negali sakyti, kad tavęs nejaudina vienos ar kitos situacijos, ypač tos situacijos, kurios baigiasi bloguoju. Mes visi žmonės, tai normalu. Ugniagesiai, manau, yra išskirtiniai žmonės, ateinantys padėti.

Mažieji piliečiai į mus žiūri su pasididžiavimu, o vyresni nekritikuoja. (Šypsosi.) Anksčiau žmonės įsivaizduodavo, kad ugniagesiai sėdi ir nieko neveikia. Pažiūrėkite, kokie gaisrai būna, kad ir garsusis Alytaus gaisras. Gaisrai, būna, trunka ir savaitėmis. Vyrai dirba negailėdami savęs ir aukojasi.

- Tačiau po rezonansinių įvykių pasipila piktų komentarų, kad ugniagesiai delsė ar pan.

- Žmonės neigiamą komentarą rašo iš nežinojimo ir neprofesionalumo, jie nesupranta, kaip techniškai reikia atlikti darbą. Pamenu, dar dirbau inspektoriumi ir sprogo elektros įrenginys, toks izoliatorius, mes atvykome į vietą ir laukėme, kol gausime leidimą, kad galime gesinti, t.y. ar saugu gesinti. Tada socialinėje erdvėje pasileido daug filmuotos medžiagos, kai mes stovime. Neįrodysi kiekvienam ir nepaaiškinsi, kad yra tam tikros procedūros, kad tas pats ugniagesys būtų saugus.

- Kodėl žmonės eina į tokią tarnybą, kas jus motyvuoja?

- (Atsidūsta.) Klausimas geras ir įdomus, apie tai pakalbame su kolegomis. Manau, pasitenkinimo jausmas, kad kažkam gali padėti. Važiuoji, skubi, tave praleidžia, tu važiuoji padėti kažkam. Padėti yra geras jausmas. O kad algos mažos, tai čia niekam ne paslaptis. (Juokiasi.) Visi norime uždirbti daugiau ir gyventi geriau. Tiesiog suprantam, kur dirbam ir ko čia atėjom. Atėjom padėti žmonėms. Mums visi svarbūs. Manau, darbas pirmiausia turi patikti. O jei būni ne savo vietoje, tai tik laiko klausimas, kada ieškosi kito darbo, ir nesvarbu, kiek uždirbi.