Sūduvos lakštingala Beatričė Grincevičiūtė

B.Grincevičiūtė gimė Vandos ir Andriaus Grincevičių šeimoje Stolaukėlio dvare, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje 1911 metų lapkričio 28 dieną. Beatričės tėvų šeimoje gimė šeši vaikai: Liudvikas, Henrikas, Vaitiekus, ketvirtoji buvo Beatričė, po jos dar gimė brolis Stasys ir sesuo Kristina, Sibiro tremtiniai.

Tėvai nuomodavo dvarus ir keletą kartų keitė gyvenamąją vietą. Todėl būsimosios dainininkės jaunystė prabėgo keliose Lietuvos vietose. Trumpai yra gyvenusi Didvyžiuose, tame pačiame Vilkaviškio rajone, vėliau per Pirmąjį pasaulinį karą kurį laiką Vilniuje, paskui Panevėžio rajone, Gegužinėje. Ten 1916 metais mirė tėvas A.Grincevičius. Beatričės mama Vanda iš ten su šešiais vaikais grįžo į protėvių žemę Ilguvą. Iš Ilguvos tetėno dirigento, smuikininko ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio pakviesta 1921 metais kartu su dviem broliais Vaitiekumi ir Stasiu išvyko į Varšuvą, kur mokėsi aklųjų ir nebyliųjų institute. Jame puikiai išmoko muzikuoti fortepijonu.

Beatričė nuo vaikystės buvo silpno regėjimo ir vaikystėje net penkiskart nesėkmingai operuota. Varšuvoje mokėsi iki 1928-ųjų. Iš Varšuvos grįžusi į Lietuvą kurį laiką gyveno Dūkštų dvare Zanų šeimoje. Nuo 1931-ųjų gyveno Kaune ir dirbo dėstytoja Kauno aklųjų institute. Tais pačiais metais pradėjo mokytis solinio dainavimo Kauno liaudies konservatorijoje, kuriai vadovavo E.Laumenskienė. Po prof. Petro Avižonio atliktos akių operacijos Beatričė ir visiškai apako.

Muzikos studijas tęsė ir privačiai. „Dainavimas man yra viskas. Jis visas mano gyvenimas. Dainuodama aš ilsiuosi, dainuodama nejaučiu savo aklumo“, - kitados yra sakiusi Beatričė.

Vienas svarbiausių įvykių jos gyvenime buvo 1937 metų lapkričio 24 dienos vakaras, kai pirmą kartą Beatričei teko dainuoti per Kauno radiją. Jai akompanavo ne bet kas, o pats Balys Dvarionas, kuris vėliau parašė žinomą dainą „Žvaigždutė“ pagal Leono Stepanausko žodžius. Ji yra sakiusi, kad iš laimės ir džiaugsmo kaip nesava vaikščiojusi kelias dienas. Juo dažniau dainuodavo, tuo buvo laimingesnė. Dainavimas per radiją buvo vienas didžiausių jos gyvenimo įvykių. Tada ji padainavo keturias dainas: P.Čaikovskio, M.Glinkos ir kitų kompozitorių kūrinius. Vėliau Lietuvos radijo klausytojai dažnai skambindavo ir prašydavo vėl ir vėl išgirsti solistės balsą.

1934 metais Kaune įvyko pirmasis B.Grincevičiūtės koncertas. Ji dainavo scenoje, o jos motina Vanda, kaip kadaise svajota, sėdėjo pirmoje eilėje ir klausėsi dukters dainų.

Baigiantis karui 1944 metais Beatričė iš Kauno atvyko į Vilnių. 1946 metais ji tapo etatine Lietuvos radijo soliste ir daugelio įvairių konkursų bei komisijų, tarp jų ir „Dainų dainelės“, nare. Beatričei nepatiko tik tai, kad per radiją diktorius ją pristatydavo kaip akląją dainininkę, bet juk niekas neskelbia, kad skambins šlubasis. Ji liko įskaudinta, kai norėdama įsidarbinti Filharmonijoje sulaukė direktoriaus pastabos, kad akla atlikėja klausytojams gali sukelti neigiamų emocijų.

Pokario metais ji su savo koncertais išvažinėjo visą Lietuvą: Aukštaitiją, Sūduvą ir kitus regionus. Ne kartą yra koncertavusi Biržuose, Panevėžyje, Joniškyje ir Marijampolėje. Dažnai jai tekdavo išvykti gastrolių po Lietuvą kartu su kitais menininkais ir rašytojais. Ja žavėjosi visa Lietuva. Daug metų ji bendravo ir koncertuodavo su aktoriumi Laimonu Noreika. Jis savo dienoraščiuose daug vietos yra skyręs ir Beatričei. Jis rašė: „Klausytojai, kaimo močiutės, mokiniai ir darželinukai - visiems ji buvo prieinama, suprantama, o svarbiausia - reikalinga, be galo gerbiama ir mylima. Šios paslapties priežastys - talentas, muzikalumas, absoliuti klausa, darbštumas, valia, užsispyrimas, išsilavinimas. Daina Beatričei buvo jos gyvenimas, jos gyvenimo tikslas ir prasmė!“

Beatričei už nuopelnus koncertinėje veikloje 1971 metais buvo suteiktas garbingas Lietuvos liaudies artistės vardas, o 1977 metais jai buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija.

Jos repertuare buvo daugiau kaip tūkstantis kūrinių - lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, kamerinė bei klasikinė muzika, taip pat dainos vaikams. Iš viso ji yra atlikusi daugiau kaip 300 muzikos kūrinių.

1982 metais B.Grincevičiūtė ištekėjo už Vilniaus universiteto dėstytojo fiziko Henriko Horodničiaus. Bet jų bendras gyvenimas tęsėsi tik šešetą metų.

Paskutiniai dainininkės koncertai vyko protėvių žemėje Plokščiuose ir Gerdžiūnuose, kur ypač šiltai buvo sutikta tų apylinkių žmonių. Kraštiečiai Beatričę mėgo, todėl visi norėjo jos pasiklausyti. Ji ne tik dainuodavo, bet ir papasakodavo prisiminimų iš Ilguvos praeities.

B.Grincevičiūtė mirė 1988 metų lapkričio 17 dieną Vilniaus ligoninėje. Palaidota Antakalnio kapinėse. Apie ją yra išleistos trys knygos: Tomo Sakalausko „Beatričė“ (1982), straipsnių rinkinys „Esi graži ir nuostabi“ (1988) ir Vlado Žuko prisiminimų knyga „Beatričė Grincevičiūtė“ (2004). Yra išleista ir kompaktinė plokštelė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“