Nepriklausomybės dvasios gaivintojas V.K.Banaitis

Vykdydama jo valią, sesuo Eva Koch-Banaitytė pasirūpino, kad jis grįžtų į Lietuvą, prie Rambyno, į Bitėnų kapinaites, kuriose jis lankydamasis 1992 metų vasarą prie Martyno Jankaus ir Vydūno kapų sukalbėjo maldą. Ir tada, ir lankantis Tilžėje teko matyti jį ir bendrauti, žavėtis jo patriotine tvirtybe, kurios nesuniokojo nei atskubėjusi liga, nei ilgametis buvimas toliau nuo Lietuvos, kuriai buvo pašventęs visą savo gyvenimą nuo pat jaunų dienų.

V.K.Banaitis gimė Karaliaučiuje 1918 metų rugsėjo 26 dieną. Dar jaunuoliu būdamas, kartu su šeima, tėvais Kristupu ir Lėna Banaičiais ir sesute Eva, persikėlė arčiau Lietuvos, į Tilžę, kur lankė tenykštę gimnaziją ir profesoriaus M.Šnuerio vargonininkų kursus. Įkopęs į 17-tuosius metus jis jau buvo žinomas kaip šio miesto lietuvių ir vokiečių bažnyčių vargonininkas.

Kaip tik tada ėmė ryškėti jo taurios lietuviško patriotizmo pažiūros, dėl kurių buvo pašalintas iš gimnazijos. Tad liko viena išeitis - persikelti į Lietuvą. Taip 1937 metais jis atvyko į Kauną, kur įstojo į „Aušros“ gimnaziją. Ją baigęs, teisę studijavo Vytauto Didžiojo universitete, o muziką, vargonavimą, muzikos teoriją bei kompoziciją - Kauno konservatorijoje pas autoritetingus kompozitorius Joną Bendorių, Vladą Jakubėną, Balį Dvarioną ir kitus, su kuriais ir vėliau sėkmingai bendravo, bendradarbiavo. Persikėlęs į Vilnių, studijas tęsė Vilniaus universitete, bet dėmesys vis krypo į muzikinių institucijų veiklą. Pažintis su B.Dvarionu suartino jį su architektu V.Landsbergiu-Žemkalniu, kuriems bendrai veikiant kūrėsi Filharmonijos orkestras. O jiems reikėjo pagalbos kaupiant repertuarą, rūpinantis natomis. Tuo entuziastingai užsiėmė V.K.Banaitis. Tada orkestruose grojo daugiausia žydų tautybės muzikantai, kuriems, užplūdus nacistinės Vokietijos bangai, reikėjo pagalbos. V.K.Banaitis žydų nelaimėms nebuvo abejingas, už tai buvo suimtas ir išvežtas darbams į Vokietiją. Bet 1942 metais jam pasisekė laimingai pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Vėl įsijungęs į muzikinį gyvenimą, dirbo Vilniuje susibūrusios Operos trupės koncertmeisteriu ir administratoriumi, talkino kompozitoriui ir dirigentui Jeronimui Kačinskui, pas kurį sėmėsi ir dirigavimo įgūdžių. Ta patirtis, žinoma, pravertė vėliau, kai jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui artėjanti rusų okupacijos banga vėl nubloškė jį į Vokietiją. Dabar jau iki gyvenimo pabaigos.

Rengiant „Tautiečių balsų“ radijo valandėles, o jų buvo arti 500, vis tekdavo „sutikti“ V.K.Banaičio pavardę, žavėtis jo įvairiapuse muzikine, visuomenine, patriotine veikla, kuri leido pabėgėliams lietuviams nepamiršti savo kalbos, liaudies dainų, giesmių.

Karo bangos nublokštas 25-erių V.K.Banaitis pirmiausia atsidūrė nedideliame Baltijos jūros pakrantės žvejų miestelyje Hafkruge, kur buvo susitelkę apie 600 lietuvių. Čia jis pajuto, kad ir vargingiausiomis sąlygomis lietuvaičiai norėjo sportuoti, dainuoti. Neperiodinis žurnalas „Gintaras“ tuokart rašė: „Jeigu žmogui jo gyvenimo pagrindas yra muzika ir visi kiti gyvenimiški veiksmai remiasi į ją, tarsi lapai į šaką - jis gali kartais ir kurčiam įpūsti muzikinę klausą. Toks yra V.K.Banaitis...“ Ir tęsė: „Jis susipažino su turima medžiaga ir palapinėse prasidėjo atskirų balsų repeticijos. Pradžioj nedrąsios, nedisciplinuotos, kaskart vis augo, plėtėsi ir stiprėjo. Reikėjo gaidų - gaidų trūko. V.K.Banaitis sėdo prie pianino harmonizuoti atsimenamas ir nugirstas dainas.“

1945 m. spalio 14 d. Vokietijoje ansamblis „Tėvynės garsai“ pastatė Juozo Krūmino „Piršlybas“, į kurias V.K.Banaitis įvedė kai kurias savo harmonizuotas dainas. Spektaklį matęs kompozitorius Vladas Jakubėnas buvo sužavėtas dainų harmonijos rūbu ir jų atlikimu, todėl 1962 m., atvykstant į Čikagą (šią kelionę rėmė mecenatas J.Bachunas), JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ rašė, kad jo „pasiekti rezultatai, mano asmeniškai girdėti 1945 m. Hafkrugo ansamblyje, buvo tikrai pirmaeiliai.“ Tame pačiame rašinyje V.Jakubėnas tvirtino, kad „Valterio Banaičio asmenyje turime neišsemiamos energijos ir degančio entuziazmo veikėją, kurio visas gyvenimas paskirtas lietuviškos muzikos labui.“ Ir dar pridūrė, kad jis „yra didelių gabumų muzikas, kurio talentai tačiau išsklaidyti ir muzikinės pastangos nėra koncentruotos vienon kurion sritin“.

Taigi, V.K.Banaitis pakluso gyvenimo tėkmei. Atsiradus galimybei, kompoziciją studijavo Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje pas profesorių Georgą fon Albrechtą, darė ir tai, ko reikalavo aplinkybės. Pajutęs klastingas Lietuvos okupantų užmačias, veikė ryžtingai - kalbėjo per „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radiją, vis pasisakydamas už Lietuvos nepriklausomybę. Puikiai pažinęs lietuvių kompozitorių simfoninę kūrybą, padėjo kaupiant lėšas įvairių simfoninių opusų įrašymui į plokšteles, jų transliavimui per didžiųjų Vokietijos miestų radiją. Jo rūpesčiu, diriguojant profesoriui Vytautui Marijošiui, į plokšteles buvo įrašyti M.K.Čiurlionio, J.Karnavičiaus ir J.Pakalnio kūriniai. Gaila, kad per bombardavimus šis didžiulis darbas pražuvo. Vėliau jo rūpesčiu ir pastangomis į plokšteles buvo įrašyti B.Jonušo maršai. Savo pasisakymuose per radiją V.K.Banaitis nevengė kritikos, o ir pagiriamųjų žodžių Lietuvoje likusiems kompozitoriams, kuriuos asmeniškai gerai pažinojo.

Gaila, kad Lietuvą yra pasiekusi tik maža dalelė V.K.Banaičio kūrybinio palikimo. „Tautiečių balsų“ valandėlėse skambėjo jo harmonizuotos evangelikų giesmės, tilpusios Čikagoje išleistoje plokštelėje „Liaudies giesmė“, kurias įrašė Jurgio Lampsačio diriguojamas Tėviškės lietuvių evangelikų liuteronų parapijos choras, vargonais palydint V.Jakubėnui. Gavus 1951 m. Liudvigsburge išleistų lietuvių evangelikų giesmių kopijas, jos pasiekė Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios choro „Giesmė“ tuometinę vadovę Tamarą Gaitanži-Blažienę, kurios rūpesčiu net devynios giesmės („Kaip niekingas“, „Diena jau pasibaigė“, „Kelkitės, apsišarvuokit“, „Dangaus saulelė“, „Jėzau, mielas prieteliau“, „Pavesk tu Dievo valiai“, „Meilė tiktai viena“, „Gerą kovą išlaikiau“, „Užmerksiu akeles“) buvo įrašytos į garso kasetę. Beje, jis buvo paminėtas ir Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje, kur prisiminta ir jo harmonizuota lietuvių liaudies daina „Ant ežerėlio rymojau“, skambėjusi Čikagoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje 1971-aisiais.

1992 metais V.K.Banaičiui lankantis Lietuvoje, jį nuoširdžiai globojo sesuo Eva Koch-Banaitytė. Tada su jais teko aplankyti Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kurios po remonto beveik nebeatpažino, buvusią Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kur nuskambėjo ir V.K.Banaičio muzika, Kauno miesto savivaldybėje, Kačerginėje, kur maloniai bendravo su V.Žemkalniu-Landsbergiu, jo dukra Alena Karazijiene, atvykusia iš Australijos. Per kelionę į Tilžę aplankytas Vydūno gyvenamasis namas, apžiūrėta buvusi Tilžės evangelikų bažnyčia, paversta mašinų remonto dirbtuve. Bet skaudžiausia jam buvo matyti, kad greta buvusios kapinaitės, kuriose palaidotas ir žymus kultūrininkas, tautosakos rinkėjas Endrikis Budrius, sulygintos ir užasfaltuotos.

Jautriausi įspūdžiai liko iš apsilankymo Bitėnų kapinaitėse, kur nusilenkta Martyno Jankaus, Vydūno atminimui. Čia V.K.Banaitis sukalbėjo maldą. Gal ir tai lėmė, kad 1999 metais, vykdydama V.K.Banaičio valią, E.Koch atvežė jo pelenų urną ir ten palaidojo. Taip buvo išreikšta jo gyvenimo prasmė amžinybėje būti su Lietuva. Malonu, kad ir Šilutės kraštas nepamiršta šio didžio Nepriklausomybės dvasios gaivintojo.