Neišsižadėjęs savo idealų

Būsimojo reformatoriaus tėvas Hansas Liuteris buvo paprastas valstietis, bet ieškodamas geresnio gyvenimo ir persikėlęs į Eislėbeną, esantį Saksonijoje, įsidarbino vario kasykloje. O Martinui gimus šeima persikraustė į Mansfeldą. Tėvas ten tapo pasiturinčiu ir net įtakingu miestiečiu - posėdžiaudavo miesto magistrate. „Mano tėvai, - vėliau rašė M.Liuteris, - su manimi elgėsi griežtai, todėl ir tapau nedrąsus“. Beje, jis suprato, kad taip jie elgėsi ne iš širdies kietumo: „Jų paskatos buvo kuo geriausios; bet jie nemokėjo atskirti charakterio ypatybių, kurias bausmės visada turi atitikti“. Tėvas būtinai norėjo, kad sūnus taptų teisės daktaru. Berniukas pradėjo lankyti miesto mokyklą, kurioje patyrė daugybę pažeminimų ir bausmių, o per 7 metus viso labo išmoko rašyti, skaityti, keletą maldų ir 10 Dievo įsakymų. Ten viešpatavo toks pat supratimas apie auklėjimą, kaip ir namuose, ir Martino širdyje įsišaknijo savo nuodėmingumo pojūtis. Keturiolikos jaunesnysis Liuteris tapo Magdeburgo pranciškonų mokyklos mokiniu. Deja, ir ten buvo ne ką geriau. Vėliau šiuos metus jis palygins su skaistykla ir pragaru. Užtat mokykla Eizenache, į kurią vėliau išvyko Martinas, jį maloniai nustebino: su juo ten buvo elgiamasi žmoniškai. Joje praleisti 3 metai jam davė daug daugiau negu visi ankstesnieji. Pinigų katastrofiškai trūko, ir skurdžiai gyvenantys mokiniai dažnai bandydavo užsidirbti, dainuodami po miestiečių langais. Ir štai kartą turtingo prekybininko žmona, vardu Uršula (Urzula), pastebėjo Martiną ir pakvietė į namus - iš pradžių pailsėti ir sušilti, o paskui ir gyventi. M.Liuteris ne šiaip išbrido iš slegiančio skurdo, bet ir atgavo pasitikėjimą žmonėmis. Tuo metu jis pajuto meilę muzikai, kuri neišblės visą gyvenimą.

O paskui buvo Erfurto universitetas, vienas geriausių Vokietijoje, kurį, tiesa, M.Liuteris prisimins ne kitaip kaip „aludę ir viešnamį“. Martinas tarp bendraamžių išsiskyrė puikia atmintimi, tarsi kempinė sugerdavo naujas žinias, lengvai perprasdavo sudėtingą medžiagą ir netrukus universitete tapo visuotinio dėmesio objektu.

Įgijęs menų bakalauro laipsnį, jaunasis M.Liuteris buvo pakviestas skaityti paskaitas filosofijos studentams. Lygiagrečiai jis tėvo pageidavimu mokėsi teisės pagrindų. Martinas lavinosi įvairiapusiškai, bet labiausiai jį domino teologija, jis skaitė didžiųjų bažnyčios tėvų veikalus. Kartą universiteto bibliotekoje M.Liuteriui į rankas pateko Biblija, kurios skaitymas apvertė aukštyn kojomis visą jo vidinį pasaulį. Sunku patikėti, bet nuolatos būdamas tarp vienuolių, M.Liuteris anksčiau buvo skaitęs tik Šventojo Rašto ištraukas. Buvo laikoma, kad jį visą skaityti pasauliečiams nėra būtina ir net žalinga. Jam jis padarė didelį įspūdį, kaip ir atsitiktinė vieno draugo replika, kai tas sumanė padrąsinti susirgusį M.Liuterį: „Nesijaudink, mielasis bakalaure! Tu dar tapsi didžiu žmogumi!“ O būsimasis didis žmogus jautė didžiulę Dievo baimę. Ir vis dėlto teologija M.Liuteriui atrodė svaresnis mokslas už teisę. Baigęs universitetą, M.Liuteris ryžosi poelgiui, kurio niekas iš jo nesitikėjo - filosofas atsisakė pasaulietinio gyvenimo ir išvyko į vienuolyną tarnauti Dievui. Viena iš priežasčių buvo artimo draugo mirtis ir savo nuodėmingumo suvokimas. Pasakojama, kad taip pasielgti jį paskatino atsitiktinai baisios audros metu ištrūkęs pažadas, jei liksiąs gyvas, stoti į vienuolyną. Bet iš tiesų M.Liuterį prie to vedė likimas. Tėvas, kuris jau kūrė vyresniojo sūnaus vedybų planus, ilgai jam neatleido tokio pasirinkimo.

M.Liuterio teologija

1506 m. Martinas Liuteris tapo vienuoliu, o po metų priėmė kunigo šventinimus, bet tai jam netrukdė toliau mokytis ir lavintis. Tapęs mokslų daktaru, M.Liuteris skaitė paskaitas Vitenbergo universitete - dėstė dialektiką, fiziką, o vėliau ir teologiją. 1511 m. jis ordino reikalais išvyko į Romą. Jį nemaloniai nustebino ten pamatytas popiežiaus rūmų išlaidavimas ir prabanga. 1512 m. Martinas jau buvo teologijos profesorius ir vienuolis, gyvenantis pagal regulą. Bet senos baimės jo nepaliko: „Atgailavau vėl ir vėl... Kuo daugiau stengiausi išsigydyti, tuo smarkiau mane užvaldydavo panika ir nerimas“. Palengvėjimą jam teikdavo atidus, meditatyvinis Biblijos skaitymas. Lyginant ankstesnes M.Liuterio paskaitas su šio laikotarpio, aiškiai matyti, kiek giliau jis suvokia Šventąjį Raštą. Būtent tada jis galutinai suformulavo svarbiausią principą: išganymas per tikėjimą, o ne per ritualus. Netrukus M.Liuteris didžiuodamasis pastebės, kad tarp universiteto sienų „jo teologija“ išstumia Aristotelį ir scholastus.

Reformacija

Nežiūrint išorinio artumo Dievui, M.Liuteris nuolatos juto kai kuriuos kompleksus, laikė save nuodėmingu ir silpnu Aukščiausiojo akyse. Dvasinė krizė tapo teologo dvasinio pasaulio perkainojimo pradžia ir keliu į reformaciją.

Tuo metu įsigalėjo prekyba popiežiaus indulgencijomis - dokumentais, suteikiančiais nuodėmių atleidimą. M.Liuteris protestavo prieš tokią praktiką: atleidimą galima pelnyti tik asmeniškai atgailaujant, o ne už pinigus! Jis surašė garsiąsias 95 tezes ir nusiuntė jas Mainco arkivyskupui. Istorikai ilgai abejojo pasakojimu, kaip jis jas prikalė prie bažnyčios durų, ir tik neseniai buvo rasta tai patvirtinančių įrodymų. Tose tezėse M.Liuteris iš esmės atmetė Romos katalikų bažnyčios postulatus. Pasak M.Liuterio, valstybė neturi priklausyti nuo dvasininkijos, o ši neprivalo būti tarpininkė tarp žmogaus ir Viešpaties. Panašių reformatoriškų veiksmų istorijoje būta ir anksčiau, bet M.Liuterio drąsios pažiūros šokiravo. Reikia pasakyti, kad proteste iš pradžių nebuvo priešpriešos popiežiui. Maža to, M.Liuteriui nepatiko, kad jis buvo pradėtas laikyti judėjimo prieš popiežių lyderiu. Bet proceso jau nebuvo galima sustabdyti - jį palaikė įtakingi vokiečių kunigaikščiai, siekiantys išsivaduoti iš Vatikano įtakos. O ir paprasti žmonės ėmė vis daugiau bruzdėti. Romoje buvo vis griežčiau žiūrima į teologą iš Vitenbergo.

Vienuolystė

Augantis bažnyčios hierarchų spaudimas M.Liuterį vertė gintis. Jis ėmė Biblijoje ieškoti pagrindo abejoti kone neribota popiežiaus valdžia. Bet pagrindinis postūmis į radikalizaciją buvo pažintis su profesoriumi Johanu Eku (Johannes Eck), puikiu polemistu. Būtent diskutuodamas su juo M.Liuteris pirmą kartą teigiamai atsiliepė apie sudegintą eretiką Janą Husą. Suprasdamas, kad popiežius to jau neatleis, Martinas pradėjo sakyti kur kas griežtesnio tono kalbas ir rašyti pamfletus 1520 m. M.Liuteris buvo atskirtas nuo bažnyčios, bet tai jam jau buvo nesvarbu. Jis viešai sudegino popiežiaus bulę apie jo atskyrimą kartu su kanoninės teisės knygomis ir dekretais. Virš M.Liuterio galvos pakibo rimta grėsmė. Ir tuomet jo globėjas Saksonijos kurfiurstas Frydrichas organizavo tariamą M.Liuterio pagrobimą - jis buvo slapta nugabentas į Vartburgą, Frydricho pilį.

Pilyje naktimis ilgai melsdamasis M.Liuteris nusilpo, jį apniko abejonės, persekiojo įkyrios mintys ir regėjimai. Pasak legendos, jis sviedė rašalinę į velnią, pasirodžiusį jam kiaulės pavidalu, bet tik ištepė sieną. Tačiau jis rado savyje jėgų susikaupti ir netrukus vėl rašė pamfletus, kūrė himnus ir net išvertė Bibliją į vokiečių kalbą.

O Vitenberge buvo paprastinama liturgija, perskirstomos bažnyčios pajamos, griaunami altoriai. M.Liuteris smerkė prievartą, bet sustabdyti maišto jau nebegalėjo. Kunigaikščiai siekė įgyti kuo didesnę valdžią, o tai buvo patogu daryti po tautinio ir religinio vienijimosi vėliava. O valstiečiai rengė sukilimus.

Visa tai M.Liuteriui kėlė abejonių dėl savo teisumo, bet jis tęsė pradėtą darbą - vykdė bažnyčios reformą: „išlaisvindavo“ vienuolius, išvertė liturgiją į vokiečių kalbą, parengė Mažąjį ir Didįjį katekizmus paprastiems žmonėms. M.Liuteris atmetė celibatą, viena iš buvusių vienuolių tapo jo žmona. Katerina fon Bora įstojo į vienuolyną tėvų - nuskurdusių dvarininkų - valia. Bažnytinis auklėjimas, drausmė ir askezė suformavo griežtą ir valdingą M.Liuterio žmonos charakterį ir tai atsispindėjo sutuoktinių santykiuose. Martinas ir Ketė, taip merginą vadino M.Liuteris, susituokė 1525 metų birželio 13-ąją. Tuo metu protestantui buvo 42-eji, o jo gyvenimo draugei - vos 26-eri. Santuokoje gimė 6 vaikai. Pora gyveno kukliai, nesukaupė jokio turto. Jų namai buvo visada atviri visiems, kam reikėdavo kokios nors pagalbos. Tuo laikotarpiu M.Liuteris - mylintis šeimos tėvas, dar nežinantis, kad praėjus trijų kartų gyvenimui prasidės kruvinas Trisdešimties metų karas tarp katalikų ir protestantų...

Martinas Liuteris iki pat mirties sunkiai dirbo, skaitė paskaitas, pamokslavo, rašė knygas. Iš prigimties energingas ir darbingas žmogus dažnai pamiršdavo pavalgyti ir gerai išsimiegoti. Metams bėgant pašlijo jo sveikata, jis susirgo akmenlige, dėl kurios patyrė daug kančių. Prie blogos savijautos prisidėjo dvasiniai prieštaravimai ir abejonės. Mirė Martinas Liuteris gimtajame Eislėbene 1546 metais, būdamas 62-ejų. Jo kūnas buvo iškilmingai palaidotas rūmų bažnyčios, prie kurios durų jis kadaise prikalė garsiąsias tezes, kieme. Viena vertus, jo palikimu tapo religiniai karai, kita vertus - raštingumo ir darbštumo tradicijos. O istorijoje visiems laikams išliks stipraus ir aistringo, bet geros širdies teologo, sugebėjusio apginti savo idealus, paveikslas.