Kai žmogus nustoja mylėti, jis jau negali būti artistas

Apie jokią meilę Lenočka Obrazcova net nesvajojo. Nebent apie meilę muzikai. Liesutė mergina, karo vaikas plonytėmis ilgomis kojomis prieš tėvo valią drąsiai atžingsniavo stoti į konservatoriją. Ji buvo priimta be egzaminų. Retas atvejis: priėmimo komisija iškart įžvelgė būsimąją operos žvaigždę.

Natos, piupitrai, repeticijos iki nakties... Lenočka nebėgiojo į šokius, kaip jos bendraamžės, o mokėsi, mokėsi. „Lena, liksi senmerge!“ - gąsdino kurso draugės. Tarpusavy jos Leną net vadino vienuole. Lenai sukako 26-eri, ir draugių pranašystės apie asmeninį gyvenimą galėjo išsipildyti, jei svečiuodamasi pas draugus nebūtų susipažinusi su impozantišku, rimtu vyriškiu, fiziku Slava Makarovu. „Štai mano būsimasis vyras“, - šmėkštelėjo mintis J.Obrazcovos galvoje. Taip ir įvyko. Viačeslavas buvo vyresnis, protingesnis, daugiau žinojo apie gyvenimą. Lenai patiko, kad jis yra iki ausų pasinėręs į savo mokslą, kaip ji - į muziką. Jie susituokė ir laimingai gyveno septyniolika metų. Kol trenkė žaibas...

Jų namuose lankydavosi Jelenos Obrazcovos kolegos iš Didžiojo teatro, tarp jų - ir lietuvis Algis Žiūraitis, garsus dirigentas. Jelena kiekvieną kartą vakarienei stengdavosi pagaminti ką nors ypatinga - Algis buvo labai liesas ir nevalgė mėsos. Bet tai buvo ne vienintelė jo keistenybė. Didžiajame teatre iš A.Žiūraičio būdavo pasišaipoma - vegetaras, jogas, asketas... Jis buvo nepaprastas žmogus, genialus dirigentas. Niekada nesinaudojo dirigento lazdele, orkestrui diriguodavo tik rankomis. Kai Japonijoje gerbėjai pasiteiravo, kodėl jis nesinaudoja lazdele, A.Žiūraitis sąmojingai, kaip jam būdinga, atsakė: „Lazdelėmis aš valgau, o ne diriguoju.“ Jame derėjo nesuderinami dalykai: lietuviškas šaltakraujiškumas ir ugningas itališkas temperamentas, potraukis į romantiškumą su visišku nenoru bendrauti, intelektas, didžiulis žinių apie pasaulio meną bagažas ir vaikiškas natūralumas reiškiant emocijas.

Visą gyvenimą buvęs artimas budizmui, jau brandžiame amžiuje A.Žiūraitis pasikrikštijo Stačiatikių bažnyčioje, pasivadindamas Aleksandru. Visą savo nepaprastą energiją šis žmogus išliedavo scenoje, turėjo tūkstančius gerbėjų visame pasaulyje. O štai asmeniniame gyvenime jam nesisekė. Algis buvo tris kartus vedęs, turėjo dukrą ir sūnų, kuriems kartą prisipažino, kad nėra sukurtas šeimos gyvenimui. „Tam taip pat reikalingas talentas, o aš daugiau talentingas muzikoje“, - graužėsi jis.

Negalima sakyti, kad A.Žiūraitis nekreipė dėmesio į Didžiojo teatro primadoną, gražuolę dainininkę Jeleną Obrazcovą. Juk ji taip pat buvo neeilinė asmenybė. Štai ji išeina atlikti savo garsiosios arijos „Karmen“. Publika aikteli: neregėtas dalykas - operos žvaigždė scenoje stovi basa! Niekur, nė viename pasaulio operos teatre to dar nebuvo. „Na, pasakykit man, iš kur vargšė bedarbė čigonė turės pinigų nusipirkti aksominiams bateliams su sidabrinėmis sagtimis?“ - aiškino Jelena savo drąsų poelgį. Ji apskritai visada buvo drąsi, kone padauža. Kas dar brandžiame amžiuje surizikuos išmėginti jėgas dramos teatro scenoje ir suvaidins R.Viktiuko spektaklyje, dėl vaidmens per 2 mėnesius numetusi 28 kg? O sulaukusi 74-erių, „Naujosios bangos“ festivalyje Jūrmaloje Jelena Obrazcova nusprendė paišdykauti ir sudainuoti drauge su reperiu Timati, sukrėsdama publiką iki širdies gelmių... Ne, jei Algis ir sakydavo, kad nepastebėdavo tos Nepaprastos moters, tai, aišku, gudraudamas.

Kartą tamsiuose Didžiojo teatro koridoriuose Algis priėjo prie Jelenos ir pasiūlė sudainuoti operetėje. Ji buvo užsiėmusi - ruošėsi gastrolių į Italiją, todėl išsisuko: „Puiku, grįšiu, ir mes padainuosim“. O kai grįžo, A.Žiūraitis netikėtai pareiškė: operetės koncertą rengiame po trijų dienų. Kaip, po trijų dienų?! Ji juk nerepetavo nė vienos minutės! O ten tekstai vokiečių kalba, kurios ji nemoka. Jelena buvo beužsipuolanti Algį, bet pamatė jo sutrikusį žvilgsnį - bejėgį, kaip vaiko. Jis nepagalvojo...

Ir tada Jelena dėl jo atliko žygdarbį: pasidėjo natas ir dainavo iš lapo, bet koncertas įvyko. Nusileidus uždangai, Algis atėjo į grimo kambarį pas Jeleną. Jam nieko nereikėjo sakyti - ji viską suprato. Tarp jų tarsi prabėgo elektros srovė. Užklupo meilė, sugriovusi visą ankstesnį, nusistovėjusį asmeninį gyvenimą. Prieš tai nebuvo jokio merginimosi, gėlių, pasimatymų. Bet abu suprato, kad turi gyventi kartu. „Viskas, ką darau scenoje - apie meilę ir dėl meilės. Kai žmogus nustoja mylėti, jis jau negali būti artistas. Dainininkas privalo gyventi aistromis, o ne gulėti apsivyniojęs vata, bijodamas persišaldyti. Meilė - Dievo dovana, kurios negalima atsisakyti“, - sakė interviu J.Obrazcova.

Teatre nieko nenuslėpsi, apie jų romaną greitai sužinojo visi, žmones ištiko šokas. Visi įprato, kad J.Obrazcova yra labai uždaro būdo ir griežta, jai nebūdingi lengvabūdiški poelgiai. Jai buvo sakoma: „Iš proto išsikraustei! Kam tau Žiūraitis?“

Jie dviese važinėdavosi automobiliu, vakarais klaidžiodavo gatvėmis, susikibę rankomis tarsi paaugliai. O juk Jelenai buvo 43-eji, o Algiui - 54-eri. Slėpti plykstelėjusius jausmus buvo nelengva, ypač J.Obrazcovai. Ji pergyveno, kaip reaguos dukra, kuri tuo metu mokėsi paskutinėje mokyklos klasėje. Abu nutarė palaukti, kol Lenočka išlaikys egzaminus ir įstos į universitetą. Bet kartą Lena tarė motinai: „Man atrodo, kad Algis tave myli“. J.Obrazcova pabandė viską nuleisti juokais, bet dukra jau viską suprato. Ir papasakojo tėvui...

„Slava, na, ko tu tyli?! Nejaugi nenori manęs sulaikyti? Daryk ką nors!“ - apimta nevilties grąžė rankas Jelena. Į tai vyras lakoniškai atsakė: „Tai meilė. Ką čia padarysi?“ Ji žinojo, kad jis yra teisus. Jai buvo skaudu palikti šeimą, bet be Algio ji jau negalėjo gyventi, valgyti, kvėpuoti. Tuomet įvyko koncertas - baisiausias koncertas jos gyvenime. Salėje sėdėjo abu, Algis ir Viačeslavas. Jie laukė, kada ji pasirinks. O rinktis ji jau nebegalėjo... Išėjimas pas mylimąjį Jelenai kainavo labai daug: dukra Lena liko su tėčiu ir dvejus metus su motina bendravo tik telefonu, vadindama ją vardu ir tėvavardžiu. Motinos širdis plyšo. Tokio smūgio ji nesitikėjo. Bet J.Obrazcova nutarė kovoti dėl savo vaiko. Jai teko išklausyti daugybę nemalonių dalykų, kentėti, bet paskui jos tapo geriausiomis draugėmis, negalėjo viena be kitos gyventi. Jelena žinojo, kad anksčiau ar vėliau dukra ją supras.

Jelena ir Algis kartu nugyveno 20 metų, kurie prabėgo kaip viena diena. Nebuvo vaidų, nesutarimų, priekaištų. Juos vienijo muzika, jie abu priklausė menui. Abu kartu daug važinėjo po užsienį ir po Rusiją, drauge statydavo spektaklius. Jelena pirmą kartą pasijuto visiškai laiminga: šalia buvo ne tik mylimas vyras, bet ir bendramintis. Jai nebereikėjo rinktis - šeima ar darbas. Nebereikėjo įrodinėti savo teisės tarnauti menui. Nebereikėjo nieko aiškinti - A.Žiūraitis viską suprasdavo iš jos akių. Kaina, kurią J.Obrazcova sumokėjo už savo meilę, pasiteisino.

Jelena prisimindavo: „Jis visą laiką būdavo kitoks. Užmigdama vakare, niekada nežinodavau, šalia kokio žmogaus atsibusiu ryte. Prašnekinti jį būdavo nelengva - buvo labai užsidaręs žmogus, bet kai imdavo kalbėti, klausydavausi užniaužusi kvapą. Apskritai jis buvo tylenis ir mėgo vienatvę. Iš pradžių niekaip negalėjau to suprasti: mes, moterys, įsivaizduojame, kad jeigu myli žmogų, su juo nori būti kuo ilgiau. Algis mane labai mylėjo, bet jam norėjosi vienatvės: iššliuoždavo su slidėmis į mišką arba išvažiuodavo kur nors toli dviračiu... Paskui aš jį supratau, ir mūsų gyvenimas įėjo į vėžes.“ Kartą per gastroles Jelena sėdėjo viešbučio kambaryje, laukė jo skambučio. Ir taip puolė prie telefono, kad susilaužė kojos pirštą. Ketvirtą valandą nakties ji buvo nuvežta į ligoninę, sugipsuota, ir visus koncertus dainavo invalido vežimėlyje. Algis ją su tuo vežimėliu vežiojo po miestą.

Jis visada dovanodavo jai gėlių. O kai kada grįžęs namo pranešdavo: „Šiandien aš „Žizel“ grojau tau.“ Ir visi adagio „Gulbių ežere“ buvo skirti jai, ji tą žinojo. Per pertrauką Algis būtinai eidavo jai paskambinti, ir, tai taip pat buvo dovana. O ji, kada galėdavo, stengdavosi per pertrauką užsukti pas jį į dirigento kambarį.

Baisi diagnozė

Viskas nutrūko akimirksniu. Algiui buvo nustatytas vėžys, atlikta operacija. Gydytojas pasakė Jelenai, kad jam liko trys mėnesiai. Jis gyveno pusantrų metų. Visą tą laiką Jelena buvo šalia vyro, palaikė jį, kūrė planus, tikino jį, kad pasitaisys, o pačios širdį graužė nerimas. Prasidėjo juodas gyvenimo laikotarpis: Jelena scenoje pargriuvo ir susilaužė ranką, paskui buvo apiplėštas jų butas ir kančių kulminacija - mirė Algis. Be jo J.Obrazcovai nesinorėjo gyventi. Ji paliko sceną, dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlė, kol draugai įtraukė ją į darbą. „Aš labai mylėjau savo vyrą. Aš ir dabar jį labai myliu...“ - nuolatos kartojo Jelena.

... Jelena Obrazcova mirė 2015 metų sausio 15 sieną, pergyvenusi vyrą Algį Žiūraitį šešiolika metų. Genialiąją porą primena koncertų įrašai, interviu, televizijos laidos. Bet svarbiausia, ką jie parodė savo pavyzdžiu - kad tikra meilė egzistuoja ir įveikia viską, jei nėra išduodama.