In memoriam. Nesustabdytas Maestro laikas

Režisierė Laima Lingytė, filmo „Briliantinis tenoras“ (2015 m.) apie Maestro Virgilijų Noreiką autorė:

- Su Maestro susipažinau dar 1984 m., įrašinėjant operą „Otelas“. Nuo to laiko neprasilenkdavome, dažnai susitikdavome televizijos studijoje, kur buvo filmuojamos operų arijos. Pamenu, įrašinėjome ariją iš operos „Bohema“. Parengėme dekoracijas, iš medžiagos skiaučių stilizuotą ugnelę. Dar grimo kambaryje mane užkalbino V.Noreika ir labai gražiai, taktiškai, be priekaišto gaidelės paaiškino, kad tos ugnelės būti negali, juk epizodo personažai - vargšai studentai, neturėję net malkų. Man tai labai įsiminė - ne visi mokėjo taip gražiai elgtis su aplinkiniais, o kūrybinės grupės nariai tuo metu buvome jauni, dar nieko nenuveikę ir ne visada išgirsdavome tokių taktiškai išsakytų pastebėjimų. Panašios smulkmenos daugiausiai ir išduoda apie žmogų. Mano supratimu, žmonės būna geri arba ne. Maestro - geras žmogus, jautrus menininkas, turėjęs puikų humoro jausmą, padėjusį jam užglaistyti net ir sudėtingas situacijas. O tokių jo gyvenime netrūko. Tačiau jis net ir po sunkiausių gyvenimo epizodų sugebėjo atsitiesti ir rasti savyje jėgų. Grįžus iš Venesuelos, jis daug koncertavo Lietuvoje ir jo balsas dar labiau suskambo. Retas atvejis pasaulyje, kad solistas dainuotų sulaukęs aštuoniasdešimties. Dainuoti gali, tačiau ne visų balsas skamba, o Maestro balsas skambėjo. Tai unikalus atvejis, retas talentas ir Dievo dovana. Galime kalbėti apie tai, kad be darbo nieko nepasieksi, ir tai tiesa, tačiau V.Noreika turėjo retą Dievo dovaną. Pamenu, kurdama filmą „Briliantinis tenoras“ lankiausi Noreikų sodyboje. Mačiau, kad tie namai pilni meilės. Manau, Maestro pasisekė, kad Dievas jam davė Loretą (baleriną L.Bartusevičiūtę- Noreikienę - red. past.). Savotiška mūza ir darna namuose daug ką davė Maestro, o jis tuo, ką turi, dalinosi su klausytojais.

Dirigentas, profesorius Donatas Katkus:

- Išliko daugybė Maestro Virgilijaus Noreikos garso bei vaizdo įrašų, tad ir jis išliks, skambės ir bus nepamirštamas. Žmonės visą gyvenimą būna labai įvairūs, o V.Noreika visada buvo geras žmogus. Jis turėjo puikų humoro jausmą, pašmaikštaudavome kartais besiruošdami spektakliui. Pamenu, jis visada buvo labai elegantiškas, nesvarbu, kur eidavo. Net ir į žvejybą nevažiuodavo bet kaip apsirengęs. Jo karjera buvo sėkminga, nors galėjo būti dar sėkmingesnė. Teko gyventi įvairių politinių peripetijų ir baisios konkurencijos laikais, kai jis buvo tarsi uždarytas ir užsienyje siekti karjeros negalėjo. O kai galėjo išvykti, V.Noreika pasiliko su Lietuva. Jam teko patirti ir įvairių intrigų. Pradedant nuo to, kai jis vadovavo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kuriame intrigos virte virė, o pasipūtusių atlikėjų netrūko. Tačiau jis nenusileido. Kaip bebūtų, Lietuvoje dėl karjeros grumtis jam nereikėjo. Mano manymu, jis paskutinis lietuviškasis solistas. Dabar daugelis dainuoja anglų ar italų kalbomis, o V.Noreika - senosios tradicijos sekėjas, kuris itališkas operas dainavo lietuviškai. Antanas Maceina savo knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė“ rašo, kad geriausiai filosofuoti galime gimtąją kalba, tokiu kampu matome pasaulį. Taip ir V.Noreika iš savo lietuviškos perspektyvos dainavo lietuvių kalbą - tikrą kalbą ir tikrą prasmę.

Operos solistas Eduardas Kaniava:

- Mane su Virgilijumi siejo ne tik profesinė veikla, bet ir draugystė nuo pat pirmųjų dienų. Mes dalyvavome pirmame studentiškame spektaklyje „Eugenijus Oneginas“, buvome priimti į teatrą kaip stažuotojai ir visa ta veikla - tiek pedagoginė, tiek artistinė - mus labai artimai siejo. Jo netektis yra didelė netektis ne tik artimiesiems, bet ir visai mūsų tautai. Virgilijus Noreika tapo dainavimo simboliu. Jis buvo labai įvairiapusiškas. Pamenu, kai buvau studentas, įsigijau motorolerį. Juo važiuodavome žuvauti ir meškeriodavome labai aktyviai bei dažnai. Jo namai man visada buvo atviri - tiek kaime, tiek mieste lankydavausi labai dažnai. Kaip dainavo Virgilijus, laiko nesustabdysi, laikas visagalis, bet mano giliu įsitikinimu, Virgilijaus dainavimas įrodė, kad laikas yra nesustabdomas. Esu tikras, kad jo balsas skambės dar labai ilgai.

Operos solistas, baritonas Eugenijus Chrebtovas:

- Dar nesuprantu, kad jo nebėra ir kalbėti apie maestro būtuoju laiku sunku. Visada atrodė, kad jis bus amžinas. Pirmą kartą mokytis pas maestro atėjau 1999m. būdamas šešiolikmetis ir mokiausi net dešimtmetį. Jis mane tėviškai globojo, manau, tai puikiai apibūdina jo charakterį ir kaip pedagogo, ir kaip žmogaus, asmenybės. Jaučiau V.Noreikos rūpestį ir kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Savo studentus jis dažnai veždavosi į koncertus, nedidelius turus, kurie tapo mano pirmaisiais žingsniais scenoje. Maestro man suteikė supratimą apie vokalą, dainavimo liniją, novatoriškumą scenoje. Negailėjo ir paprasčiausių žmogiškų patarimų, kaip tobulinti savo pagrindinį brangų instrumentą - balsą, parodė profesijos užkulisius... Jis buvo nuostabus mokytojas, plačios širdies žmogus ir didis talentas.

Atlikėjas Lukas Pačkauskas:

- Kadangi pats šiuo metu esu toli išvykęs, norėjau pareikšti užuojautą Maestro šeimai ir artimiesiems. Kalbant apie patį Maestro, jis - vienas ryškesnių mano gyvenimo atsiminimų. Duetas su juo padarė daug įtakos tiek mano muzikinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Tai buvo žmogus, parodęs, kaip reikia dirbti scenoje, kaip reikia kurti, koks požiūris turėtų būti. Kai pirmą kartą susitikome, man padarė labai šilto žmogaus įspūdį, bet kartu ir labai disciplinuoto, griežto ir profesionalaus. Jis buvo tarsi siektinas pavyzdys, koks turi būti profesionalas, savo srities meistras.

Operos solistas, pedagogas Vladimiras Prudnikovas:

- Virgilijus Noreika buvo mano kolega, scenos partneris, fantastiškas žmogus, labai atviras scenoje, puikus teatro direktorius. Teatras klestėjo, kai jis buvo jo vadovas. Buvo labai daug gerų solistų. Mūsų taip vadinamajame „bosų ceche“ buvo 15 bosų, baritonų buvo kokių dešimt. Buvo daug jaunimo, buvo daug sopranų, mecosopranų, tenorų. Tokiam teatrui šiandien pavydėtų ir „La Scala“, ir „Metropolitan“. Jis buvo aukščiausios klasės žmogus, kuris puikiai suprato, kas yra dainavimas, operinis menas. Jis visą savo gyvenimą buvo padėjęs ant šito aukuro. Kaip žmogus jis buvo labai paprastas, turintis gerą humoro jausmą. Buvo puikus profesorius, kuris perdavė savo žinias jaunajai kartai, šiandien garsinančiai Lietuvą pasaulyje. Kartą į šimtmetį, matyt, gimsta toks didis menininkas. Jis buvo labai reiklus, žinantis ir suprantantis operos meną, buvo gana griežtas. Tiek sau, tiek artimiesiems. Bet, manau, taip ir turi būti. Jis labai gerbė darbštumą, savikritiškus žmones, darboholikus. Jis ir pats toks buvo. Kritiką sakydavo be jokio gailesčio, reikalaudavo profesionalumo iš tų, kuriems reikėjo truputį pasistengti.

Aktorius Gintaras Mikalauskas:

- Jis ir šiandien man yra Maestro. Nors pamenu, pykdavo, kai jį taip pavadindavau. Su juo esame daug koncertavę kartu ne tik Lietuvoje, ir jis man visada sakydavo: „Gintarai, aš ne maestro, scenoje aš esu solistas“. O man jis būdavo Maestro - ir scenoje, ir gyvenime, nes iš tokio žmogaus buvo galima daug ko išmokti. Aš ne dainininkas, bet jis man buvo mokytojas. Jis mokė, kaip scenoje elgtis, kaip gerbti žiūrovą, kaip gerbti savo šeimą. Vargu, ar per šimtmetį bent vienas žmogus toks gimsta. Muzikologai dar ilgai vertins jo nuopelnus. Sudėtingas buvo jo gyvenimas. Nė viena premija neatpirktų jo indėlio Lietuvos kultūrai. Ir pažiūrėkite, kada jam buvo įteikta premija. Pamenu, mano viena kolegė 2009 m. jį netyčia pavadino nacionalinės premijos laureatu, jis sako: „Ne ne, aš nesu laureatas“. O aš jam tada sakau: „Maestro, tikrai gausite“. Ir kitais metais jis gavo. Juokavo, kad aš jam išpranašavau. Gerai, kad dar nors tiek spėjo.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“