9 nuotr.Ketvirtadienį „Poezijos pavasario 2019 m“ dvasia sklandė Vilkaviškyje. Čia įteikta 47-tą kartą įteikta S.Nėries literatūrinė premija. Premija 1971 m. įsteigė Vilkaviškio r. savivaldybė. Ir nuo laiko nebuvo tokių metų, kad ta tradicija būtų nutrūkusi. Šiemet vilkaviškiečiams ši šventė tuo įspūdingesnė, kad ją laimėjo Vilkaviškyje gimusi poetė Dalia Saukaitytė. Šios autorės dauguma eilėraščių visi tapo hitiniais dainų tekstas. Jas dainavo Vytautas Kernagis, dainuoja Kostas Smoryginas, Gytis Paškevičius, Gediminas Storpirštis, pamėgo jas jaunoji mūsų bardų karta. Vienas iš dažniausiai skambančių D.Saukaitytės eilėraščių „Purpurinis vakaras varva“ davė vardą pavadintas Anykščiuose rengiamam bardų festivaliui.
Premijos steigėjai savo nuostatuose yra numatę dvi sąlygas, kas gali tapti premijos laureatais. Autorius turi būti Rašytojų sąjungos narys ir praėjusiais metais būti išleidęs knygą. D.Saukaitytė rašytojų gildijai priklauso jau daugelį metų, o praėjusiais metais išėjo jos poezijos rinktinė „Purpurinis vakaras“.
Pagrindinis šventės renginys kasmet vyksta Salomėjos Nėries gimtinėje, Kiršuose. Poezijos skaitymas, koncertas skiriamas Alvito bendruomenei, Alvito pagrindinės mokyklos moksleiviams, bet paprastai į jį suvažiuoja nemažas būrys nuoširdžios poezijos gerbėjų iš viso Vilkaviškio krašto, aplinkinių rajonų, suguža seni pažįstami. Šiemet jų buvo itin daug, atskubėjusių susitikti su premijos laimėtoja poete Dalia Saukaityte. „Ar dar prisimeni mane?“ – klausė ne vienas, spausdamas poetei ranką. Net ir po daugelio metų poetė nė vieno nepamiršo. D.Saukaitytė yra kilusi iš Uosių kaimo, esančio netoli Alvito. Su šiuo kraštu pastaraisiais metais ją teriša tėvų kapai, tačiau mintimis dažnai čia sugrįžtanti. Savo gimtajam kraštui poetė paskyrė eilėraščių ciklą „Suvalkietiški fragmentai“, kuriuose apdainavo savo gerai pažįstamus kaimus – Alvitą, Vištytį, Uosius.
Paprastai nemėgstanti viešų susitikimų, liaupsių, nedalijanti interviu poetė D.Saukaitytė tarp saviškių atsiskleidė. „Negaliu apsakyti, kaip man malonu ne todėl kad vilkaviškiečiai mane išrinko premijos laimėtoja, o todėl, kad ši premija apskritai išliko. Gali daryti ką nori, sakyti ką nori, bet S.Nėris, jos kūryba iš žmonių atminties jau niekur nedings“, - sakė D.Saukaitytė. Pirmasis eilėraštis, kurį ji mintinai išmoko, buvęs S.Nėries, nemažai metų yra tekę dirbti S.Nėries muziejuje.
Dabartiniai S.Nėries gimtosios sodybos šeimininkai, vienintelio poetės sūnaus Sauliaus Bučo šeima, kasmet poezijos pavasariui maloniai atveria sodybos vartus. Nors S.Bučo nebėra daugiau nei dešimt metų, svečius priima jo žmona Laima ir vaikai. Iš šešių poetės anūkų susitikti su šventės dalyviais atvyko net keturi – Bernardas, Simanas, Kęstutis, Salomėja. Kaip visada optimistė S.Nėries marti Laima Bučienė nepraranda vilties sodyboje ant buvusių pamatų atstatyti gimtąjį poetės namą, kad čia galėtų susirinkti visa didelė jos artimųjų šeima. Sodyboje nuolat gyvena čia ūkininkauti grįžęs Kęstutis.
„Poezijos pavasario“ susitikimus organizuojanti Vilkaviškio viešosios biblioteka yra sukūrusi maršrutą čia tą dieną atvykstantiems poetams ir svečiams. Pakeliui į S.Nėries tėviškę Kiršų kaime aplankomas jo sūnaus Sauliaus kapas Alvito kapinėse, o išvykstant – poeto Kazio Bradūno tėviškės vieta taip pat Kiršuose. Abi šias sodybas skiria upė Širvinta. Nors viena nuo kitos gerai matomos, norint jas pasiekti keliu tenka daryti nemažą lankstą.
