Valentinas Sventickas: apie žmones, pravardžiuojamus sovietikais

- Poetas šių metų kovo 10-ąją būtų šventęs 90-metį. Ši knyga - dovana jubiliejui? Ar buvo ir kitų inspiracijų?

- „Dovana" skamba pernelyg patetiškai, atleiskit. Bet iš esmės jūs teisi. Jubiliejiniai renginiai, pakalbėjimai eina ir praeina, o knyga, kaip kultūros daiktas, turi galimybę išlikti, paliudyti konkretaus laiko nuotaikas, būsenas, vertinimus.

Inspiracijų ne viena. Ne kartą esu rašęs ir kalbėjęs, reaguodamas į Just.Marcinkevičiaus užsipuolimus. Buvo man svarbių žmonių, kurie ragino sudėti tai į knygą, kad būtų po ranka, pasiekiama visiems norintiems. Bendresnė inspiracija buvo pasipriešinimas autoritetų naikinimui, tikinimai, kad jų nė nereikia. Kalbu apie mėgavimąsi dekonstrukcijomis, apie žeminimą, įsikimbant į tendencingai pasirinktus epizodus, pavyzdžiui, iš Jono Basanavičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus gyvenimo, kūrybos ir veiklos. XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais Just.Marcinkevičius buvo ryškiausia viešoji asmenybė. Jo menkinimas gali paveikti jaunąją kartą. Bet nieko negali pakeisti jo amžininkų atmintyje - jie ėjo Lietuvos keliu šio poeto įkvėpti ir paveikti.

Net ir kritiko rašymai nėra vien tik racionalūs. Kai dabar žiūriu, o ir vieno kito skaitytojo žodžiai paskatino taip žiūrėti, šia knyga būsiu kiek paguodęs žmones, pravardžiuojamus sovietikais, radikalų kalamus prie kryžiaus vien dėl to, kad neišėjo į partizanus, nebuvo Sibire, neemigravo, tik buvo ištremti iš Lietuvos į Tarybų Lietuvą ir sugebėjo išlikti. Tokios tad būta pasąmoningos inspiracijos. Just. Marcinkevičiaus laikysenos supratimas čia buvo.

- Kas jus verčia vis grįžti prie Just.Marcinkevičiaus?

- Pirma. Jo poezija, apmąstymai, viešosios kalbos, laikysena, publicistinė ir literatūrinė veikla, asmens ir kūrybos harmonija mane seniai reikšmingai veikė ir tebeveikia. Jau mokyklos metais savo kaimely jį skaičiau ir jaučiau - štai ką norėsiu skaityti, štai ne kolchozas, o kitas pasaulis. Jis buvo iškili kūrybinio ir visuomeninio gyvenimo figūra, kurios visuminis pajautimas ir supratimas lėmė daugybės žmonių tautinius, pilietinius, estetinius lūkesčius ir apsisprendimus. Tokių asmenybių mes, meno vertintojai, neturėtume paleisti iš akių.

Antra. Vis galvoju ir rašau apie Just.Marcinkevičių, tartum kartu su juo išgyvendamas tuos sunkius smūgius, kuriuos nuo 1991 metų turėjo pakelti tokio talento ir tokio patriotizmo kūrėjas. Kaip žmogus jis buvo skaudžiai pažeistas. Bet asmenybės ir kūrybos esmė išlieka, atsispiria. Taigi rašau skatindamas matyti ne dekonstruktorių daromą iškamšą, o gyvą poetą. Klaidžiojusį, kilusį, esantį aukščiau, negu mes dabartiniai. Rašau norėdamas sakyti, kad jo kūryba buvo, yra ir bus verta skaityti, kad ji skleidžia šviesą ir turtina.

- Mirus Just.Marcinkevičiui, vos per pusmetį parašėte solidžią monografiją apie poetą. Kas skatino tokį tempą? Noras padėti tašką niekingoje, poetą purvais drabsčiusioje, istorijoje, kai jis 1991 m. TV laidoje „Krantas" buvo apkaltintas bendradarbiavimu su KGB - esą apysaką „Pušis, kuri juokėsi" sukūrė sovietinių struktūrų užsakymu?

- Knygą „Apie Justiną Marcinkevičių" parašiau 2011 metais per kovo mėnesį. Gavau kūrybinių atostogų, ir parašiau. Jų trukmė, be abejo, spartino plunksną. Kolega P.P. nepatikėjo, replikavo ir šypsojosi. Tai vieną gražią naktį suskaičiavau - per kovą parašyta 185 knygos puslapiai, kitu laiku 57 p. Šita „ataskaita" būtų juokingi profesiniai niekai, jeigu neliudytų, kad ir kritikas gali užsidegti. Kas paskatino? Išpuoliai prieš poetą. Ir nenutrūkstantis žmonių srautas prie jo karsto. Taigi šių kontrastų sąveika. Rašyti apsisprendžiau antrą dieną po laidotuvių. Eidamas paneriu. Taigi - upė žinojo.

Taip, televizijos laida „Krantas" skatino reaguoti. Rašiau apie ją tada, grįžau prie jos ir naujoje knygoje. Vėl pažiūrėjau tos laidos įrašą, pasistengiau objektyviai ją aprašyti, dar kartą pateikiau savo vertinimus, šiek tiek pakoreguotus. Laiko distancija pravarti. Viena aišku - jokio užsakymo poetas nevykdė.

- Esate sakęs, jog tada, kai prasidėjo Just.Marcinkevičiaus puolimas, joks politikas jo neužtarė. Ar nėra taip, kad ir šiandien nedrįstama viešai įvardinti „purvo vonių" užsakovo pavardės, nors daugeliui ji, panašu, žinoma?

- Galimo užsakovo paieškos „publikai" kažkodėl patinka. Bet toji žinia, kad joks įtakingas politikas nestojo jo ginti, daug svarbesnė. Tokiu būdu JIE prisidėjo prie piktųjų dvasių veikimo. Tai vienas gėdingiausių įvykių per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Pacituosiu ir čia, ką toje „Kranto" laidoje spėjo pasakyti Vytautas Kubilius: „Kai buvo Sąjūdis, reikėjo savo autoritetu paremti Sąjūdį ir sakyti didingas taurias kalbas, jis buvo reikalingas. O mes, taip išeina, dabar nuo jo nusigręžiam."

- Ar turite atsakymą, kodėl Just.Marcinkevičius nesigynė viešai? Kodėl atsaką davė tik parašytoje esė „Taburetė virš galvos", kurios, įdėjęs į aplanką su užrašu „Tik po mirties", nepublikavo?

- Toks buvo jo būdas. Kovotojo „už", bet ne „prieš". Dukra Jurga teisingai pavadino tėtį taikdariu. Didžioji dalis „Taburetės virš galvos" spausdinta knygose „Pažadėtoji žemė" (2009) ir „Dienoraščiai ir datos" (2012). Šeimos sutikimą išspausdinti visumą gavau 2017 10 23. Prisidėjo maždaug trečdalis teksto. Signataras Albertas Sinevičius kaip išskirtinį pagyrė mano knygos straipsniuką „Tik po mirties". Jame aprašiau, kai ką cituodamas, tas dienoraštiškos esė dalis, kurių Just.Marcinkevičius, kol buvo gyvas, neketino spausdinti. Manau, dėl to, kad atkirčio stilistika jam buvo svetima. O čia jos esama. Pirmą kartą užrėžiama kai kuriems išeivijos veikėjams ir prabylama apie kūrybinių varžovų pavydą.

- Jums buvo patikėta prisiliesti prie Just.Marcinkevičiaus rankraščių, vartyti tą aplanką su užrašu „Tik po mirties" ir sudaryti jo kūrybos rinktines. Koks jausmas?

- Visų pirma jaudinantis jausmas. Vartai sąsiuvinius ir lapus, neskirtus viešumai, rašytus sau. Toliau ateina tyrinėtojo pastangos išsiaiškinti, kas čia ko verta, kas spausdinta, o ką reikėtų publikuoti dabar. Rankraščiai patvirtina harmoningo, nuoseklaus, geriausios raiškos siekiančio žmogaus įspūdį. Knygos straipsnis apie Just.Marcinkevičiaus rankraščius (jis didžiausias) gali pretenduoti į išliekamąją vertę.

- „Taburetė virš galvos" pasirodė tik prieš keletą metų išleistoje, jūsų sudarytoje Just.Marcinkevičiaus rinktinėje „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė". Kokia reakcija ir kokie atgarsiai jus pasiekė, išspausdinus šią skaudžią išpažintį?

- Atsiliepimuose girdėjau ir žmonių įsidėmėtų konkretybių, ir atjautos, ir bendresnį supratimą, kad tai reikšminga XX a. antrosios pusės Lietuvos gyvenimo kitimų refleksija, paveikta skaudžių poeto išgyvenimų. Įsiminiau apgailestavimą dėl to, kad „Taburetėje..." išsakytų minčių poetas neišsakė tada, 1991-aisiais, - jos galėjo esmingai paveikti sudėtingų sovietmečio procesų vertinimą. Ir pats esu jam tą sakęs.

- Ar „Taburetėje virš galvos" minimas garsiosios „Kranto" laidos užsakovas V. L. kaip nors sureagavo?

- Tarp skambinusiųjų po knygos pasirodymo buvo ir vienas V. L.

- Su Just.Marcinkevičiumi gyvenote viename name, buvote kaimynai. Koks jis - gyvenimo detalėse? Ar yra dalykų, kurių dar nepasakėte apie Poetą?

- Tegaliu pakartoti, kad jis buvo labai draugiškas ir atidus kaimynas. Gal kas nors nebus girdėjęs, kad Just.Marcinkevičiaus per TV žiūrėdavo boksą, krepšinį (kai žaisdavo lietuviai), kad su draugais pažaisdavo kortom tūkstantį (dažnai laimėdavo), šachmatais. Gražiai dainavo. Buvo tikras „gūglas" anūkei, kol nebuvo interneto. Prekes iš parduotuvės nešdavosi tik portfelyje. Turėjo subtilų, ne visiems suprantamą, humoro jausmą su autoironijos gaidom.

- Ar pasikartojančios atakos prieš Just. Marcinkevičių (Nerijos Putinaitės knyga ir pan.) jus žeidžia? Kelia pyktį? Nuostabą? Kas atsitiko mūsų visuomenei, kad vis tenka ginti Tautos autoritetą nuo teisuoliais save įvardinusių žmogelių?

- Žeidžia. Kelia pyktį. Jau nebestebina. Petras Bražėnas, rašydamas apie mano knygą, įterpė pastabą, kad tų puldinėtojų vis dėlto nėra daug. Teisybė. Nuramino. Nors reikėtų pridėti, kad jie labai aktyvūs. O perskaitęs Vytenio Andriukaičio žodžius, kad dabar jau pasakiau viską, ką reikia, krūptelėjau: teks atkentėti.

Kas atsitiko visuomenei, gerai nežinau. Esu apie tai rašęs, samprotavęs, bet čia ilga kalba. Mums stinga gebėjimo džiaugtis, didžiuotis savo talentais, semtis gėrio ir grožio. Yra tautų, iš kurių galėtume to pasimokyti.