Tūkstantmečio popiežius Jonas Paulius II

Lenkas Karolis Voityla šv.Petro soste buvo politiškiausias, bet kartu ir morališkai nenuolaidžiausias iš visų popiežių. Jo viešas gyvenimas ir kentėjimas pavertė jį didžiausia visų laikų žiniasklaidos žvaigžde.

Jonas Paulius II visada buvo prieinamas popiežius. Ne vien todėl, kad kaip nė vienas kitas keliavo aplink pasaulį. Šis popiežius vykdavo ir į priemiesčius, pas vargšus ir sunkiai dirbančiuosius, vien Romos parapijose apsilankė per 300 kartų. Kiekvieni metai prasidėdavo - kai jis dar turėjo jėgų - Romos gatvių valytojų aplankymu per Trijų karalių šventę sausio 6-ąją. Romos gyventojai žvelgė į Apaštalų rūmus ir žinojo, kad ant šio jų miesto stogo neguli negyvi balandžiai, kad ten įrengtas bėgimo takelis.

Šis popiežius turėjo kūną. Vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe jis liepė iškasti baseiną, kad neprarastų fizinės formos. Netrukus pasirodė pirmosios paparacų nuotraukos: bažnyčios kunigaikštis su maudymosi kelnaitėmis. Visi priprato prie neįprastumo. Nė vienas kitas naujųjų laikų popiežius nemanė, kad taip svarbu pačiam laiminti tikinčiuosius sekmadienį. Jonas Paulius II, jei tik būdavo šalyje, nepraleisdavo nė vienos vidurdienio maldos: sekmadienį dvyliktą Amžinojo miesto svečiai susitikdavo su popiežiumi ir visada, kaip “amen” bažnyčioje, išgirsdavo jo balsą, nors metams bėgant jis vis silpnėjo. Po visų ideologinių ir teologinių mūšių viešos kančios mėnesiais jis kovojo savo paskutinę didelę kovą: senstančiai visuomenei rodė, ką gali reikšti senatvė. Kančią. “Jėzus taip pat nenulipo nuo kryžiaus”, - drąsiai lygino jis.

Dievo maratono bėgikas

Prieš 26 metus Lenkijos primas, kardinolas Stefanas Vyšinskis savo kraštiečiui K.Voitylai išpranašavo, kad šis vesiąs bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Jonas Paulius II, itin jautrus tokiems pranašavimams, savo misija nesugriaunamai tikėjo daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Ir jis, K.Voityla, buvo ne tik veikiantysis asmuo, bet ir simbolis: jo silpnumas, jo skausmai, tikėjo pamaldusis vyras iš Lenkijos, buvo priemonė Kristaus skelbiamai naujienai grąžinti į nebetikinčių tikinčiųjų širdis. Anksčiau jis manė savo uždavinį atliksiąs maldomis, pamokslais, kreipimusi, paskui suprato, kad “turiu tai padaryti per skausmą”.

Taip jis tapo religine popžvaigžde. Jis yra garsesnis už “Rolling Stones”, ilgiau žinomas nei Madona (Madonna). Ir net Maiklas Džeksonas (Michael Jackson) didžiausio populiarumo laikais nesulaukdavo 4 milijonų žiūrovų, kaip Jonas Paulius II 1995 metais per mišias Maniloje. Vienas iš jo popiežiavimo paradoksų - populiarumas tarp jaunimo. Galbūt kaip tik jie jautė, kad su jais kalbamasi, o ne jiems pataikaujama. Paaugliams, anaiptol nepanašiems į bažnyčios patarnautojus, jis atrodė “garbingas” ir “suprantamas”, jie girdavo jo nuoseklumą: “Jis nekalba vieną dieną viena, o rytoj - ką kita”, kitaip kaip jų liberalūs tėvai. Jam pakvietus, jaunimas visada suplūsdavo. Per pasaulines jaunimo dienas Paryžiuje 1997 metais jų susirinko per milijoną, Romoje 2000 metais - du milijonai. Toronte 2002-aisiais jis atskrido sraigtasparniu ir kvietė žmonių valstybėje kurti Dievo karalystę, būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Paaugliai apsipylė džiaugsmo ašaromis, tai mačiusieji kalbėjo apie roko koncertą be narkotikų. Pastaraisiais metais jie jį garbino kaip narsų sudužusio laivo jūreivį ypač dramatiškos gyvenimo kelionės pabaigoje.

Kai 1978 metų spalio 16 dieną kardinolų dauguma jį išrinko Kristaus vietininku, pirmasis po 455 metų popiežius ne italas, pirmasis slavas Romos katalikų bažnyčios soste sušnabždėjo: “Tai Dievo valia”. Jonas Paulius II, vardą pasirinkęs savo pirmtako, staiga mirusio vos po 33 popiežiavimo dienų, garbei, daugiau kaip 26 metus vienijo pasaulį, tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius. 14 enciklikų, 44 apaštaliniuose laiškuose, šimtuose diskursų šis popiežius apibrėžė katalikų tikėjimą taip, kaip pats jį įsivaizduoja. Šis Dievo maratono bėgikas per 104 misionieriškas keliones į užsienį nukeliavo apie 1,2 mln. km, tai prilygsta trims kelionėms aplink Žemės rutulį, trigubam atstumui iki Mėnulio. Žemę jis bučiavo 129 šalyse. Ir dangiškuose reikaluose Jonas Paulius II buvo aktyvus kaip nė vienas kitas. 482 tikėjimo brolius ir seseris jis paskelbė šventaisiais, o pagal kokius kriterijus, sprendė vien jis. Tarp jų yra buvęs kapucinų vienuolis tėvas Pijus, kuris 1947 metais išpranašavo studentui K.Voitylai: “Tu būsi popiežius, tačiau taip pat matau, kad prie tavęs artėja kraujas ir smurtas”. Dar 1338 katalikus jis paskelbė palaimintaisiais.

Nuo pirmųjų valdymo dienų televizija kiekvieną popiežiaus renginį transliuodavo į tolimiausią Žemės kampelį. Nė vienas nebuvo stebimas tiek žmonių kaip “superžvaigždė Voityla”, “tikėjimo Maradona”. Pasaulis buvo kartu su juo meldžiantis Kalkutos purve prie motinos Teresės namo, tarp sulūžusių tankų ir bombų išmuštų duobių Angoloje ar sukilėlių būryje Rytų Timore. Šis savo Viešpats propagandininkas buvo tikras žiniasklaidos genijus. Visą pasaulį apskriejo nuotrauka: gatvės vaikas iš Madagaskaro, akiplėšiškai ir vikriai užsiropštęs ant popiežiaus platformos; Jonas Paulius II glostė apdriskusį vaiką iš skurdžios šalies, aiškiai susijaudinęs tvirtai glaudė jį prie savęs. Tokie dalykai dar šiandien jaudina širdis.

Tačiau yra ir kita K.Voitylos pusė: konservatyvumas, nenuolaidumas išsilaisvinimo teologijai, mąstymo laisvės ribojimas katalikų bažnyčios viduje, moterų lygiateisiškumo nepripažinimas. Jo kritikai prikiša jam katastrofišką bažnyčios vidaus gyvenimo balansą: trečiajame pasaulyje patraukęs milijonus nekritiškų tikinčiųjų, pirmajame pasaulyje jis neteko milijonų. Tačiau nepasitenkinimas katalikų bažnyčios viduje nė kiek nejaudino daugelio popiežiaus gerbėjų visame pasaulyje. Jie visai nekreipė dėmesio į pačią instituciją, dažnai net į tikėjimą ir visiškai neracionaliai žavėjosi Vatikano senoliu. Pirmiausia jiems imponavo jo vienareikšmiška pozicija karo ir Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu. Net tada, kai islamo teroristai siaubė JAV, Jonas Paulius II nepalaimino, kaip norėjo prezidentas Džordžas V.Bušas (George W.Bush), žygio prieš Sadamą. Vargu ar buvo kas įspūdingesnio, kaip kėdėje su ratukais sėdinčio šventojo Tėvo, palinkusio į šoną it nukirstas medis, maldos už taiką. Kad jie visi, šiuolaikiniai Bušo, Blero ir Aznaro kryžeiviai, keliavo į Vatikaną ir veltui maldavo jo pritarimo, rodo, kokia vis dar yra svarbi, net ir sekuliarizuotame pasaulyje, popiežiaus institucija ir kaip ji gali veikti politiką. Šis popiežius tuo naudojosi kaip nė vienas kitas. Ir darė tai iki paskutinio atodūsio.

2000 metais nuvykęs į Izraelį, jis demonstratyviai aplankė ir palestiniečių pabėgėlių stovyklą prie Betliejaus ir iš ten kreipėsi į politikus, ragindamas pagaliau taikiai išspręsti regiono problemas. Kai amerikiečių bombonešiai skrido link Afganistano, katalikiškasis Dievo reikalų valdytojas kitų religijų atstovus, ypač mulas, pakvietė į Asyžių melstis už taiką. Šis nenuilstantis keliavimas iš vieno pasaulio į kitą, visada orientuojantis į laisvę ir pasaulio kilniaširdiškumą, “ajatolai Voitylai”, kaip jį kartą pavadino žurnalo “Der Spiegel” žurnalistai, pelnė net ir jo kritikų pagarbą. Dauguma suprato, kad K.Voitylos mąstymą daugiausia galima paaiškinti jo kilme. K.Voityla visada buvo lenkas katalikas, suaugęs su konservatyviomis tikėjimo tradicijomis.

Vartininkas ir aktorius mėgėjas

Jis gimė 1920 metų gegužės 18 dieną Pietų Lenkijoje esančiuose Vadovicuose. Jo tėvas buvo karininkas, dėl sveikatos anksti išėjęs į atsargą, mama - namų šeimininkė. Karoliui buvo 8-eri, kai jo 45 metų mamą pakirto širdies raumens uždegimas. Prie 15 metų Karolio pirmą kartą prisilietė mirtis, kai žaidimų draugas juokais nusitaikė į jį rastu pistoletu. Kulka pralėkė pro pat K.Voitylos veidą. Jo vienintelis brolis Edmundas, tapęs gydytoju, mirė nuo skarlatinos, kai Karoliui buvo 12 metų. Jis su tėvu persikėlė į Krokuvą, ten sulaukė Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kitaip nei daugelis kitų studentų, jis neišėjo partizanauti į miškus, o verbavo narius į “Gyvąjį rožinį”, slaptą dievobaimingo siuvėjo maldų būrelį. “Liolekas”, kaip jį vadino draugai, pasižymėjo futbolo aikštėje kaip vartininkas, kaip aktorius mėgėjas, turėjo draugų, draugių. “Jis buvo tikras vyras, - sako viena pažįstama, - bet viską užgožė jo religingumas”. Jis kasdien valandas klūpodavo melsdamasis, net kai dirbo priverstinius darbus chemijos gamykloje. Vieną dieną, grįžęs į mažą dviejų kambarių butą, jis rado tėvą virtuvėje negyvą - širdies infarktas. Po keleto metų K.Voitylą kliudė vokiečių armijos sunkvežimis. 23 metų vaikinas sužeistas ir be sąmonės liko gulėti griovyje. Tada jį rado nepažįstama moteris. Popiežius yra įsitikinęs, kad jį išgelbėjo pati Dievo Motina. Jo nepaprastai idealizuotas, su Mergele Marija susijęs moters paveikslas tikriausiai yra viena iš nelankstaus požiūrio į seksualumą, kontracepciją ir nėštumą priežasčių. Jaunystės patirtis lėmė jo moralinių vertybių skalę. Jo katalikiškumas, nepaisant viso šiuolaikiškumo, buvo toks tvirtas ir toks atgyvenęs, kaip viduramžių riterių pilis. 1943 metais jam paaiškėjo: “Dievas nori, kad tapčiau kunigu”. Krokuvos vyskupas Adamas Sapiega jaunąjį kunigą nusiuntė dirbti kapelionu į kaimą, tik vėliau jis pradėjo studijuoti universitete. 1953 metais K.Voityla apsigynė disertaciją, tapo Liublino katalikiškojo universiteto profesoriumi, 38 metų jis tapo jauniausiu vyskupu Lenkijoje, dar po 5 metų - jauniausiu arkivyskupu, o 1967 metais - kardinolu. Po 11 metų, katalikų gerontokratijos atžvilgiu stebėtinai jauno amžiaus, 58 metų, jis buvo išrinktas popiežiumi.

Jis labai užsidegęs metėsi į kovą su viskuo, kas jam atrodė nukreipta prieš religiją. Vienodai aistringai jis kovojo su savo bažnyčios neklusniaisiais ir su Rytų bloko diktatoriais. Kelionė į Lenkiją 1979 metų birželį buvo neapsakoma rizika. Tikriausiai K.Voityla gerai neįsisąmonino žaidžiąs su ugnimi. “Rytų Europos režimai yra mūsų šimtmečio gėda”, - pamokslauja jis komunistams valstybių vadovams. Maskvos naujienų agentūra TASS niršta: “Popiežius ardytojas”. Opoziciniam judėjimui “Solidarumas” Jonas Paulius II padeda pinigais, sovietams, kurie 1981 metais svarsto galimybę įžengti į Lenkiją, grasina boikotu. “Tada būtumėte kaip naciai 1939-aisiais”, - rašo jis viename tik daug vėliau paskelbtame laiške tuomečiam Kremliaus vadovui Leonidui Brežnevui. Ar Dž.Bušas, ar L.Brežnevas - kišdamasis į pasaulio politiką popiežius mažai kreipia dėmesio į bendrą nuomonę. Laiškuose jis giria Michailą Gorbačiovą kaip “Apvaizdos žmogų”, tačiau susitinka ir su Čilės diktatoriumi Augustu Pinočetu.

Asmeninis kryžiaus kelias

Kai 1981 metų gegužės 13 dieną 17.19 val. per audienciją Šv.Petro aikštėje turkas Mechmetas Ali Agdža paleidžia tris pistoleto šūvius, išsipildo antroji tėvo Pijaus pranašysčių dalis. Jonas Paulius II per plauką išvengia mirties. Yra daug įrodymų, kad M.A.Agdžos užsakovai buvo iš Rytų, o popiežių jie vertino kaip didelį pavojų. M.A.Agdža apkaltina KGB, paskui Bulgarijos slaptąsias tarnybas. Jis painiojasi, kalbėdamas prieštaringai, mėto pėdas, vėl sako veikęs vienas pats. Ir vėl K.Voityla yra įsitikinęs, kad gyvybę jam išgelbėjo mergelė Marija, nukreipusi mirtina trajektorija skriejančias kulkas. Kulką, išimtą jam iš pilvo, jis paskiria Fatimos Mergelei ir inkrustuoja ją į deimantais nusagstytą Dievo Motinos karūną. Jai jis paaukoja ir baltą, krauju permirkusią sutanos juostą.

Pasikėsinimas dar labiau jį išpopuliarina. Kur tik jis pasirodo, dešimtys, šimtai tūkstančių klykia iš susižavėjimo. 70 000 žmonių susirenka Londono Vemblio stadione, Beirute grūdasi 300 000 gerbėjų, 350 000 telpa po Eifelio bokštu Paryžiuje, 500 000 - Nikaragvos sostinės Managvos aikštėje. Apytikriai vertinant, popiežių gyvai mato apie 250 mln. žmonių. Griuvus Rytų blokų mūrams, Jonas Paulius II išplečia savo žygių koordinates: “Žmonijos ateitis nėra nei Maskva, nei Niujorkas”. Jis vyksta į Lotynų Amerikos vargšų kvartalus ir smerkia neteisybę ir nelygybę. Senegale jis atsiprašo visų afrikiečių, nes jų protėviai kadaise būdavo pavergiami taip pat krikščionybės vardu. 2000 metais Jonas Paulius II, pirmasis iš popiežių, viešai ištaria “mea culpa” bažnyčios vardu ir viso pasaulio akyse prašo atleisti už nusikaltimus, kuriuos katalikai Dievo vardu padarė per 2000 metų. Jis keliauja į Jeruzalę ir holokausto memoriale Jad Vašeme prisipažįsta: “Aš, Romos vyskupas ir apaštalo Petro įpėdinis, užtikrinu žydų tautą, kad katalikų bažnyčia giliai liūdi dėl neapykantos, persekiojimo ir visų antisemitinių veiksmų, kurių kur nors kada nors krikščionys ėmėsi prieš žydus”.

Tarsi norėdamas perbraukti tokį atvirumą, bažnyčios vadovas tuo pačiu metu tvirtai laiko rankose savo žmones. Kalbėdamas tiek apie gimimo kontrolę, tiek apie homoseksualumą, Jonas Paulius II šiais klausimais pripažįsta tik savo paties atgyvenusius mastelius. Likimo ironija, kad baigiantis jo pontifikatui būtent šioje srityje patiriamas skaudžiausias pralaimėjimas, ir jis nenori su tuo susitaikyti. Vos spėjus homoseksualumą prakeikti kaip “blogį”, katalikų mokymo grynumas pasirodo esąs fata morgana, nes jis net negali užtikrinti savo kadrų moralinio švarumo. Būtent griežtam seksualiniam susilaikymui įpareigoti dvasininkai būriais demaskuojami kaip vaikų tvirkintojai. Tačiau knygoje “Prisiminimas ir tapatumas” Jonas Paulius II šiukščiais žodžiais pliekia Europos parlamentarų bandymą homoseksualius santykius įteisinti kaip šeimos alternatyvą.

Bet teologinius ginčus ir bažnyčios vidaus tikrovę užgožė kenčiančio Kristaus vietininko paveikslas. Tiesa, popiežiaus kryžiaus kelias, kaip netiesiogiai leido suprasti K.Voityla, prasidėjo jau prieš 23 metus, po šūvių į jį. Iš pradžių atrodė, kad tvirtas lenkas, prisiekęs slidininkas, alpinistas ir plaukikas, pasikėsinimą išgyveno be rimtesnių pasekmių. Tačiau po kokių 10 metų prasidėjo ligų metas. 1992 metais K.Voitylai buvo išoperuotas nepiktybinis auglys žarnyne. Kitais metais teko operuoti petį, kurį susižalojo griuvęs ant laiptų. 1994 metais jis paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulio kaklelį. 1996-aisiais jam vėl operuojamas žarnynas, dėl artrozės tampa sunku vaikščioti. Jo nusilpęs kūnas vis sunkiau atlaikė krūvį ir pasireiškė pirmieji nepagydomos Parkinsono ligos požymiai.