Skaitykime Donelaitį kaip mūsų amžininką

Vieni kitus keičia proginiai metai - Česlovo Milošo, Maironio, Donelaičio... Dedama nemaža pastangų, kad jie nevirstų valdiškais vajais ar primetama priederme (juk nuskambėjo per visą Lietuvą vienos bibliotekininkės atsidūsėjimas: kaip man nusibodo tas Maironis!). Greta tokių kompleksinių tęstinių renginių kaip bronzos liedinimo simpoziumai ir parodos „Skulptoriai skaito Donelaitį“ (šv.Jono gatvės galerija) pavasarį matėme jungtinę 40 tapytojų parodą „Arkoje“. Prie jos prisidėjo puikus Arturo Valiaugos fotografijų ciklas „Ilgesio žemė“ - apie Tolminkiemį šiandien. („Arkoje, deja, rodyta tik nedidelė ciklo dalis.)

Regis, iš asmeninės iniciatyvos gimė ir Rolando Kazlo „fantazija“ apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, į kurios premjerinius spektaklius „Lėlės“ teatre suplūdo visas Vilnius.

Žinia, kad tokį spektaklį aktorius repetuoja, intrigavo. Nes dar neišblėsęs tas įspūdis, kurį paliko monospektaklis pagal Vlado Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“. Autobiografiškos, dienoraščių įrašus primenančios eilės, metafizinė kūrėjo vienatvė ir žmogiškai suprantamas noras kartais iš jos išsivaduoti, rasti bent trumpam jaukią užuovėją dviese buvo tas dramaturginis karkasas, ant kurio iškilo ramus, tylus, jaudinantis spektaklis. Šiek tiek autoironiškas, nė akimirkos nenuslystantis į sentimentalumą ar savigailą.

Kaip tik tie aktoriaus gebėjimai, tas mokėjimas priartėti, bet neperžengti, pajusti daugiau, nei pasakyti, paliekant erdvės žiūrovo fantazijai, ir leido tikėtis, kad autorinė inscenizacija „Ne pagal šio pasaulio madą“ nebus vien proginis spektaklis pasitinkant didžiojo būrų dainiaus 300-ąsias gimimo metines.

Viename interviu aktorius prisipažino „savo gėdai“ tik dabar atradęs Donelaitį - kai teko įgarsinti „Metus“ keturių valandų įraše. Drįsčiau patikinti, kad ta gėda galime su juo dalytis ne vienas. Nes mokykloje dar nesame pribrendę klasiko kūrybai. Nors ir išmokstame hegzametru padeklamuoti „Jau saulelė vėl...“ Nemanau - čia jau kalbu tik už save, - kad jo poemos grožį, kalbos turtus, XVIII a. Rytprūsių būrų gyvenimo vaizdus sugebėjau įvertinti ir rašydama kursinį apie „viežlybąjį“ šaltyšių Pričkų, nors profesorius Jurgis Lebedys ir pralinksmino visą kursą pareikšdamas, kad „dabar mudu, Donelaičio kūrybos žinovai, jau esame du“. Taigi Donelaitį atradau daug daug vėliau. Ieškodama kažkokios citatos atsiverčiau „Metus“ ir... įklimpau. Kol neperskaičiau viso kūrinio nuo pradžios iki galo...

Manau, kažką panašaus turėjo išgyventi ir Rolandas Kazlas. Nes yra prasitaręs apie kilusį norą pakeliauti laiku. Ne į kosmosą, ne į juros periodo parką, o... į Prūsiją prieš 250 metų. Atsargiai pravertų pastoriaus trobos duris, pamatytų jį, Donelaitį, meistraujantį fortepijoną ar barometrą. Arba tariantį kelis lietuviškus žodžius žmonai. Kaip anuomet skambėjo mūsų kalba? Kokie buvo žmonių balsai, žiūrėjimas, klausymas, eisena?

Atnešdamas tą laiką iš metų gilumos, iš tamsos, pirmiausia ir pasigirsta Tolminkiemio pastoriaus balsas. Aktorius skaito vieną iš dviejų išlikusių Donelaičio laiškų, rašytų tiksliai nenustatytam asmeniui. Laiškas rašytas vokiškai, taigi girdime vertimą. Beje, išversta jautriai, laikantis donelaitiškos leksikos ir sakinio struktūros. Šalia lotyniškų ir graikiškų posakių skamba citatos iš „Vasaros darbų“ ir „Rudens gėrybių“...

Skundžiasi suprastėjusia rašysena, nes dėl daugelio mechanikos darbų visiškai sugadinęs ranką. Ir čia pat atsidūsta: „Ak, kad dar galėčiau dirbti barometrus!..“ Užbaigia cituodamas lotynišką trieilį apie laimingą parapiją, kur nėra karaliaus kelio, karaliaus dvaro, kur nėra pono. Ir pasirašo: „Jūsų visur taip pat ištikimas ir atsidavęs tarnas C.Donalitius“.

...O paskui, scenai nušvitus, pasirodys jis pats - dar visai jaunas. Toks buitiškas, žvalus, su standžiai susuktu kilimu ant peties, kurį išvyniojus spruks šalin kažkoks sutvėrimas, kažkokį gyvį švelniai pats nuprašys, o pakilusias kandis ims žvaliai pliauškinti delnais. Netrukus ant to kilimo atsiras ir savadarbis Donelaičio fortepijonas, spektaklyje atliekantis daugiafunkcį vaidmenį. Jis ne tik simbolizuoja daugialypius Donelaičio-meistro talentus (daręs puikius klavesinus, laikrodžius, barometrus, termometrus, šlifavęs optinius stiklus), bet reikalui esant apsimeta ir pono amstroto karstu, ir bažnyčios vargonais, ir nepatikima jo raštų saugykla. Atidaręs dangtį ištrauks permirkusius savo raštų lapus, kabins juos, varvančius, džiovinti, tarsi siųsdamas žinią, kad negrįžtamai žus „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščiai. (Visa poema mus pasiekė tik dėka Donelaičio draugo pastoriaus Holfeldo, kuris buvo pasidaręs visų poemos dalių nuorašus.)

R.Kazlas spektaklyje panaudoja ne tik minėto laiško, pačios poemos fragmentus, bet ir „visokias tikras žinias“ savo būsimam įpėdiniui, kur išskaičiuoja, kiek kuriais metais gimė berniukų ir mergaičių, kiek moterystės stone, o kiek - „iš motinų kekšių“. Pasidalija su mumis savo rūpesčiais dėl parapijų žemių, kurias nori prisiteisti dvaro amtmonas Ruigys. Ta byla spektaklyje virsta simbolišku teismo epizodu, kur teisingumo svarstyklės ritmiškai siūbuoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Posakis „likau plikas basas“ čia perskaitomas paraidžiui: iš teismo pastorius grįžta ir be batų, ir be kojinių, bet namie jo laukia... žmonos numegztos vilnonės...

Žmona. Ką žinome apie ją. Labai nedaug. Kad 30-metis pastorius vedė metais vyresnę savo pirmtako našlę Aną Mariją Olefant, Galdupės teisėjo dukterį. Spektaklyje ji šaukiama Ona. Aktorė Sigita Mikalauskaitė atlieka gana abstraktaus pagalbinio personažo funkciją. Sakytume - dekoratyvinę. Pavaikšto. Pasėdi. Palaksto. Lygiai toks pat dekoratyvus, nors ir daugiafunkcis vaidmuo atiteko Deiviui Sarapinui. Su savo trikampiu matuokliu jis matuoja ir parapijos ganyklas, ir žmogui skirtą žemiškąjį laiką. O kad būtų jau visai aišku, kartais pasirodo net su giltinės dalgiu ant peties. Nors spektaklio kūrėjas tikino, kad tie du personažai jam buvę labai reikalingi, net būtini, iš žiūrovų salės kažkaip to nepastebi. Nes Matininko (žemės ir laiko) įvaizdis pernelyg tiesmukas, o žmonos - bespalvis ir beveidis. Ji - lyg neaiškios paskirties baldas. Vedama eina. Pasodinta sėdi. Net tos dvi lentikės po kojomis - lyg perstumiant sunkią indaują.

Nelabai pasistengė ir spektaklio dailininkė Neringa Keršulytė, scenografijos funkciją suvokusi labai siaurai, daugiau buitiniu lygmeniu: taip anuomet rengėsi vyrai, taip - moterys. O Matininkas... na, tas tegul bus nužengęs tarsi iš Bergmano „Septintojo antspaudo“...

Jeigu kartais mano mylimas aktorius Rolandas Kazlas skaitytų šias eilutes, knietėtų paklausti: nejau nekilo pagunda išvesti į sceną, atsistoti greta pačių „Metų“ veikėjų - Vyžlaukio būrų. Leisti prabilti jiems savo balsu. Tiek viežlybiesiems - taupiajam dievobaimingajam Selmui, dosniajam Krizui, išmintingajam Pričkui, tiek nenaudėliams - girtuokliui ir apsileidėliui Plaučiūnui, smarkuoliui ir priešginai varnienos mėgėjui Dočiui, nevalyviesiems Slunkiui ir Pelėdai. Kokie charakteriai! Visi su savo logika, iškalba, leksika. Visų atvaizdai tarsi grafiko rėžtuku išrėžti. (Regis, „Metų“ iliustratoriams V.K.Jonynui ir V.Jurkūnui nebedaug reikėjo ir galvą sukti.)

Manau, kad ir ne visus, kad ir du tris išvedus į sceną, Kazlui-Donelaičiui būtų su kuo ir apie ką pasišnekėti - ne tik apie pavasario grožybes. Regis, žmonių ydos ir dorybės amžinos, o tris šimtmečius nuo mūsų nutolęs Donelaitis - šiuolaikiškiausias klasikas. Prašyte prašosi ištraukiamas iš lentynos - tik nupūskit dulkes, tik atsiverskite, įsiskaitykite. Ten viskas apie mus, apie mūsų laiką - ir nabagus būrus, ir skiauterę rodančius ponus, kurie „nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia“. Ar ne mus, „smirdus“, bara klasikas, kad „vokiškai dažnas dainuot ir keikt pasipratin“. Kur šausi - ten pataikysi. Nes Donelaitis - mūsų amžininkas. Kaip G.Kozincevui mūsų amžininkas buvo Šekspyras. Ir taip norėtųsi, kad Donelaičio metai nepasibaigtų kalendoriniais 2014-aisiais, kad jie ateitų ir pasiliktų.