1 nuotr.Penkiolikmetė marijampolietė Greta Šimanauskaitė (Greta Shaman) iki šiol tik dainuodavo, įrašydavo savo kūrybos dainas, o vasarą parašė knygą. Tai buvęs vienas tikslų. Siekti tikslų paauglei ne nauja. Šiemet ji paliko gimtuosius namus ir įstojo į Juozo Gruodžio konservatoriją mokytis klasikinio vokalo. Taip pat mokysis ir gimnazijoje. Tokį kelią pasirinkusi todėl, kad jis buvo trumpiausias siekiant svajonės.
- Savo knygą „Valdytoja Vesta ir pelėdų sala“ priskyrei fantastikos žanrui. Kodėl?
- Man visada labiausiai patiko fantastinės knygos, filmai. Man lengva tai rašyti. Aš net nepasirinkau, kad būtent šią knygą parašysiu. Buvo labai daug istorijų, o šita labiausiai išsiplėtė, išsivystė. Daugiausia parašydavau dešimt puslapių ir tema pasirodydavo išsemta.
- Kiek ilgai rašei savo romaną?
- Knygos parašymas ir iliustravimas su pertraukomis užtruko maždaug vienus metus. Neturėjau daug laiko, juk esu dar mokinė. Turiu viziją išleisti keturias romano dalis. Penkta būtų staigmena. Dar nežinau - kokia.
- Kokia ta tavo Vesta? Ar matai tarp savęs ir savo herojės kokių nors panašumų.
- Aš visada norėjau parašyti knygą apie merginą, kuri yra kitokia, bet nebūtinai nori būti kitokia. Ji nenori būti magiška, ypatinga, jai net nepriimtina būti ypatinga, bet tokia tampa. Žinoma, yra panašumų tarp mudviejų. Jos gyvenime įvykę dalykai yra mano, bet jos charakteris nebūtinai yra toks, kaip mano. Ji buvo mokykloje ta mergaitė, kuri visada buvo šešėlyje, bet paskui, jai to net nesiekiant, tapo ypatinga.
- Ar daug pažįsti bendraamžių, panašių į savo heroję? O pati?
- Identiškų tikrai nepažįstu, bet turinčių panašių bruožų - taip. Gal mes su knygos heroje ir panašios, bet tikrai nesame kaip dvynės. Ji eina savo keliu, aš - savo.
- Ko tu pati nori pasiekti gyvenime?
- Nelabai noriu užsibrėžti galutinio tikslo, bet tikrai norėčiau kur nors - Paryžiuje, Londone, ar kitoje pasaulio vietoje - pabaigti vokalo studijas ir siekti daugiau.
- Ar pažįsti rašančių bendraamžių?
- Pažįstu tokių, kurie nori rašyti, bet netiki, kad jie tą gali padaryti. Aš visada žinojau, kad užsibrėžus tikslą ir labai to norint, įmanoma pasiekti viską.
- Tavo knygą iliustravusi mergaitė dar jaunesnė už tave, jai vos 11 metų. Kaip susijo jūsų keliai?
- Sofija yra mano draugė. Ji yra vienintelė iš paauglių perskaičiusi mano knygą. Ji žinojo, kad aš visada ką nors rašau, bet kad rašau knygą nežinojo. O aš žinojau, kad ji vienintelė sugebės iliustruoti mano knygą. Likau labai patenkinta. Ji nori tapti dailininke arba architekte. Aš norėčiau tapti dainininke, bet manau, kad be to norėčiau dar ir rašyti knygas.
- Knyga iliustruota, sumaketuota, paruošta leidybai, bet dar neišleista, nes...
- ... nes neturiu pinigų leidybai. Keletą vasarų truputį dirbau ir susitaupiau šiek tiek pinigų, bet jų užteko tik knygos redagavimui ir maketavimui. Liko spausdinimas. Tam reikia maždaug trijų tūkstančių eurų. Man tokia suma yra iš fantastikos srities, kaip ir mano parašyta knyga. Kad tiek sutaupyčiau, reikėtų taupyti daugiau nei 10 metų. Sunku mano amžiaus žmogui padaryti ką nors gražaus be vyresniųjų pagalbos. Tai vadinu geru darbu. Aš taip pat noriu daryti gerus darbus. Kol kas galiu tik rašyti, kurti ir įdainuoti savo dainas.
