Patriotiška skulptoriaus mūza

DOSJĖ

AMŽIUS: 40 m.

IŠSILAVINIMAS: Baigė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją, Vilniaus dailės akademijoje studijavo skulptūrą, tapo magistru. Tobulinosi Zalcburge, Stokholme, Reikjavike.

VEIKLA: Lietuvoje ir užsienyje surengė per 100 parodų. Dalyvauja menininkų ir verslininkų organizacijų veikloje. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Vilniaus nepriklausomų meno galerijų asociacijos valdybos narys. Neformalioje Užupio Respublikoje išrinktas kultūros reikalų ministru.

Žymiausios menininko skulptūros: “Dvyniai”, skulptūra Lietuvos krepšiniui, Vingio parke atidengtas “Vienybės medis”. Prie pastarosios skulptūros kūrimo prisidėjo daug Lietuvos žmonių - jų pasiūlytos šimto iškilių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių pavardės įrašytos simboliškoje verpstės formoje.

LAIMĖJIMAI: Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu, už visuomenės įtraukimą į kūrybos procesą apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.

“Laisvės kelias” - tai kovos už Nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei piliečių iniciatyva kuriamas vienybės simbolis. Tai - raginimas nepamiršti vienybės idėjų, kurios padėjo Lietuvai išsikovoti laisvę.

“Jei būtume į šią skulptūrą įmūriję visų norinčiųjų plytas, ji, ko gero, nusitęstų iki Širvintų”, - šypsodamasis prisipažįsta T.Gutauskas. Skulptorius neslepia, kad tikėjosi sulaukti tokio žmonių palaikymo ir susidomėjimo. Kam daugiau tokius paminklus kurti, jei ne žmonėms?

Už visuomenės įtraukimą į kūrybos procesą T.Gutauskas net apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Žmonių palaikymas, pasak jo, ir yra didžiausias akstinas kurti.

“Jei tai būtų tik Tado Gutausko skulptūra, tuomet ji neturėtų tokios prasmės kaip dabar. Į meno kūrinį norėjau sudėti plytas su Lietuvos laisvei neabejingų žmonių, sąjūdininkų, taip pat pasižymėjusių visuomenės veikėjų, tokių kaip Algirdo Kaušpėdo, Marijono Mikutavičiaus, Andriaus Mamontovo, išlietomis pavardėmis”, - pasakoja menininkas.

T.Gutauskas džiaugiasi, jog sunkmetis neturėjo įtakos žmonių patriotiškumui ir vienybės jausmui. Tokie pavyzdžiai įrodo, kad lietuviai vis dar gali būti vieningi. Kaip ir prieš 20 metų, kai už rankų susiėmę stovėjo Baltijos kelyje. Būsimasis skulptorius buvo vienas jų.

“Tuomet buvau 19-os, ką tik baigęs mokyklą, ruošiausi stoti į Dailės akademiją”, - prisimena pašnekovas.

Skulptūrų renesanso amžiuje gyvenantis menininkas prisipažįsta, jog anuomet skulptoriaus specialybė nebuvo itin populiari. Sovietinės priespaudos metais tikrieji skulptoriai turėjo slapstytis, pogrindyje gamino religines skulptūras Bažnyčiai. O tie, kurie iš savo amato galėjo pragyventi, kurdavo sovietinės santvarkos autoritetų stabus, Lenino, Kapsuko skulptūras. Toks darbas bet kokiam savigarbos turinčiam menininkui keldavo pasibjaurėjimą.

“Jos būdavo vienodos, baugios, žmonėms asocijuodavosi su priespauda ir okupaciniu režimu. Todėl visuomenėje skulptūros ir paminklai dar ilgą laiką nekeldavo pasitikėjimo, - mintija T.Gutauskas.

Po Nepriklausomybės visuomenės savimonėje skulptūra įgavo naujas formas. Menininkų laisvė nebebuvo varžoma, nereikėjo dirbti pagal primetamas nuostatas. Tiesa, kaip ir visur, taip ir meno srityje, galioja ta pati taisyklė, jog iš didelio rašto lengva išeiti iš krašto. T.Gutauskas negaili kritiško žodžio savo kolegoms modernistams, kurie savo darbais ne puošia, bet darko sostinės senamiesčio kraštovaizdį.

“Žinau, kokia nežabojama skulptorių fantazija, tačiau viskam yra ribos. Nesuprantu pseudomeno, kai vamzdžiais darkomos Neries krantinės. Suprasčiau, jei tai būtų vienkartinis, laikinas meninis sumanymas, bet palikti tokį laužą ateities kartoms...” - gūžteli pečiais vyriškis.

Beje, skulptorius prisipažįsta, kad mūza jį dažniausiai lanko kuriant patriotiškus ir visuomenei aktualius bei meninius projektus. “Buityje ji retai kada užsuka”, - kukliai nusišypso T.Gutauskas, kuris jau keletą metų neturi laiko kurti dekoratyvinių skulptūrėlių, pavyzdžiui, žmonai dovanų.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"