Lili Paškauskaitė. Vieniša portretistė

Karas, meilė ir 58 straipsnis

Dėl sveikatos retai kur išeinančią dailininkę aplankėme jos namuose Dominikonų gatvėje. Čia niekas neprimena XXI amžiaus už lango. Bydermejerio ir secesijos stiliaus baldai, nutilęs sieninis laikrodis, senovinis klavikordas, ant kurio ilsisi įspūdingas jubiliejinis Šopeno albumas, seni, patamsėję paveikslai...

- Gimėte ir gyvenote prieškario Vilniuje. Kokį jį prisimenate?

- Pirmiausia kaip labai lenkišką miestą. Tik dabar suvokiu, kad jame buvo daug ir baltarusių, bet jų kalbą klaidingai laikiau sudarkyta lenkų kalba. Dabartinėje Lukiškių aikštėje veikė turgus. Iš aplinkinių kaimų suvažiuodavę valstiečiai iškinkydavo pailsinti arklius, kol išparduodavo savo gėrybes. Su mama eidavom pirkti sviesto, sūrio, kiaušinių. Nors tėvelis matininkas turėjo gerą tarnybą, tarnaitės namuose nelaikėme. Tik skalbti ateidavo moteris iš Kalvarijų gatvės.

- Kaip išgyvenote karą?

- Prisimenu, kad uždarė mokyklas. Kas galėjo, mokėsi privačiai. 1944 m., dar karui nesibaigus, Dailės institutas paskelbė studentų priėmimą. Ir aš apsisprendžiau. O kad pasirinkau grafiką, kaltas rektorius Mečislovas Bulaka, kuris pastebėjo, kad labai grafiškai mąstau.

Prisimenu, kaip mes, studentai, sunkvežimiu važiuodavome į mišką malkų. Patys susipjaudavome, susiskaldydavome. Prakuroms pleškindavome studentiškus eskizus. Drėgnos malkos siaubingai rūkdavo, grauždavo akis. Vokų uždegimą gydžiau boro rūgštimi.

- Vadinasi, sunki, karo traumuota jaunystė...

- Jokiu būdu. Buvome romantikai, svajojome apie aukštas materijas. Prisimenu, kokius gyvenimo planus kūrėme su savo vyru - kaip gyvensime tauriais idealais, kaip tobulinsime vienas kitą. Nutarėme neturėti vaikų, pasiaukoti vien menui.

- Ar ištekėjote taip pat už dailininko?

- Ne. Mano vyras Vytautas Goštautas buvo teisininkas, dukart už mane vyresnis. Kai tuokėmės, man - 23, jam - 46.

- Tėvai neprieštaravo, kad tekėjote už lietuvio?

- Ne. Mūsų šeima buvo labai tolerantiška - jokio susipriešinimo, jokios politikos.

- Norite pasakyti, kad pokariu, juodžiausiais stalinistiniais metais, išvengėte “politikos”?

- Palietėte labai skaudžią temą, apie kurią niekada nekalbu, nes pernelyg skauda širdį. Nėra kur pasislėpti nuo šito skausmo... 1951 m. mano vyrą nuteisė dešimčiai metų pagal garsųjį 58-ą straipsnį. Iš pradžių kalino Sluškų rūmų požemiuose, paskui Šilutėje, o galiausiai atsidūrė Archangelsko srityje. Aš - paskutiniame kurse, iškilo grėsmė mano diplomui, profesinei ateičiai. Aplinkui buvo daug protingų patarėjų, kurie žinojo, ką daryti. Su vyru išsiskyriau, giliai širdyje tikėdama, kad niekas negali išardyti mūsų bažnytinės santuokos. O 1954 m. gavau pranešimą: “Jūsų vyras mirė nuo širdies paralyžiaus...” Visi tie išgyvenimai labai traumavo mane, deformavo charakterį. Liko giliai įsirėžęs nepasitikėjimas žmonėmis...

Dėmesio vertos personos

- Įstabu, kad su tokia nuostata pasirinkote portreto žanrą. Kokios personos pelnydavo jūsų dėmesį?

- Pirmiausia tos, kurios pasiekusios didelių profesinių aukštumų - darbo žymūnai, menininkai, mokslininkai...

- Į jūsų diplominio ciklą pateko įžymioji operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, augte apaugusi legendomis ir anekdotais...

- Ji pozavo ilga koncertine suknele (vėliau atsirado rojalis, krepšelis su rožėmis). Nelabai turėjo laiko pozuoti - repeticijos, nepabaigiamos plastinės operacijos, apie kurias kalbėdavo daug ir noriai. Kartais, pakišusi stormenis, jos suknele aprengdavau savo vyrą...

- Koks įsiminė Kipras Petrauskas?

- Pirmiausia - karališkai punktualus. Reiklus sau ir kitiems. Apie kopimą į meno olimpą kalbėjo kaip apie kasdienį alinantį darbą. Skųsdavosi jaunųjų tingumu.

- Visi pozuodavo jūsų dirbtuvėje?

- Nebūtinai. Dirigentą Algimantą Kalinauską raižiau iškart plokštelėje jam diriguojant “Demoną”. Sėdėjau orkestro duobėje kartu su muzikantais ir gaudžiau dirigento veido išraišką specialiai tam tikslui pastatytame veidrodyje.

- Ilgainiui nuo meno žmonių perėjote prie mokslininkų.

- Nes jie vaidina ir pozuodami. Tapo neįdomu, nebesuvoki, kur poza, o kur - asmenybė. Mokslininkai kitokie, daugiausia - intravertai. Gilintis į jų vidinį pasaulį - ir sunku, ir įdomu. Akademiko Statulevičiaus paklausiau, kas yra matematika, o jis atsakė: tai paukščio pėdsakas danguje. Biologas Minkevičius parodė spyglį per mikroskopą. Koks pasaulis atsivėrė prieš mano akis!

- Kvietime į jūsų parodą pavaizduotas Vydūnas čiurlioniškų motyvų fone...

- Nes jų pasaulėjauta, būties filosofija labai panašios. Vydūnas norėjo padaryti pasaulį geresnį, išplėtojo gėrio ir blogio filosofiją. Todėl jo portreto fone baltieji dūmai kyla į saulę, o juodieji - į mėnulį ir žemyn...

- Ar pati tikite ta filosofija, tuo gėrio ir blogio santykiu?

- Veikiau tikiu tuo, kad iš istorijos pamokų žmonės nieko nepasimoko ir blogis sugrįžta. Gal dėl to nepasitikėjimo žmonėmis šiandien jaučiuosi labai vieniša. Seniai nebeturiu artimųjų. Neturiu ir draugų.

- Nesigailite, kad neturėjote vaikų?

- Ne. Antraip nebūčiau padariusi to, ką padariau.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Gyvenimas"