Labiau Džiugas, negu Mašala

Sostinės Gedimino prospekte, tame pačiame paviljone Vilniuje, kur pernai nustebusiomis akimis praeivius sekė žinomos keramikės Elvyros Petraitienės kurtos mitologinės deivės, dabar traukia dėmesį jos sūnaus Džiugo Petraičio keramika. Abiejų kūriniai gimė toje pačioje vietoje, galima sakyti, miškuose, abiejų dailininkų kūrybos šaltinis tapatus. Šeimoje itin gerbiami senieji lietuvių papročiai ir tradicijos.

Daugelyje grupinių parodų dalyvavusiam D.Petraičiui - tai pirmoji personalinė paroda Vilniuje. Baltiškais simboliais paženklintos tradicinių formų vazos, dubenys, dubenėliai, žvakidės veda mus per amžių juostas ir žadina atmintyje stebuklingu būdu užsilikusias istorines bei emocines jungtis.

Juodosios keramikos molio degimo technika, kuria naudojasi Dž.Petraitis, siekia priešistorinius laikus. Žinovai tikina, kad jos buvo aptinkama antikoje, o ankstyvaisiais viduramžiais ji buvo tiesiog išsisėjusi Vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Lietuvoje šiai technikai neleido užgesti tarpukario puodžiai - Pranas Giedra, Stasys Mašala, Mikas Miliauskas. Jie plušėjo Dzūkijoje netoli Merkinės.

Šioje juodosios keramikos tėvonijoje ar sostinėje gyvena ir Dž.Petraitis, kurio paroda veikia sostinės Gedimino prospekte esančiame Gobis/lauko expo paviljone. Trisdešimt penkerių metų keramikas prisipažįsta esantis „labiau Mašala“: „Tų senųjų meistrų nepažinojau, per mažas buvau, tik Mašalą, atrodo, būdamas kokių šešerių septynerių, buvau matęs, lyg per miglą atsimenu, - mes Merkinėje visąlaik negyvenome. Kiek esu matęs jų kūrybos, formų atžvilgiu aš esu labiau Mašala - keletas jo darbų yra namie ir aplinkiniuose kaimuose dar vieną kitą darbą turi išsisaugoję žmonės“.

Tačiau mokytojų Džiugui nestigo - jis gimė ir augo dailininkų keramikų šeimoje. Būdamas šešiolikos jau žiedė, pats degė juodosios keramikos krosnis, išdegdavo motinos ir sesers Rūtos darbus.

Merkinės krašte miško sodyboje dabar gyvena net keturi keramikai: „Tai aš, mama, - pasakoja E.Petraitienė, - mano vyriausias sūnus Saulius Indrašius, jis yra skulptorius, bet ir keramikas, žiedžia gerai, moka išdegti; duktė Rūta Indrašiūtė, ji mokėsi Čiurlionio meno mokykloje pas Birutę Žilytę, o dabar vis tiek užsiima keramika; jauniausias sūnus Džiugas Petraitis, gimęs 1976 metais. Džiugo tėvas Skirmantas Petraitis irgi keramikas, bet mes jo nepriskaičiuojame, nes jis gyvena Kaune, atskirai nuo mūsų šeimos, Džiugui buvo ketveri metukai, kai mes išsiskyrėme“.

Džiugas dirba ne vien juodosios, bet ir raugo keramikos srityje. Anot jo mamos, raugo technika yra dar archajiškesnė už juodąją, kurios pradžia datuojama septyniais tūkstančiais metų prieš Kristų. Ši technika Lietuvoje nebe naujiena. Ja Džiugas užsikrėtė prieš kiek laiko Prancūzijoje, kur dalyvavo tarptautinėje bienalėje. Ten jam teko su kolegomis sumūryti lauko keramikos krosnį ir pademonstruoti archajiškiausią baltišką raugo techniką. Šiemet pats susirentė tokią krosnį namie. „Taip po truputį plinta Lietuvoje ši keramika, - sakė Džiugas, - gal juodosios keramikos krosnių yra mažiau negu raugo, nes raugo keramikos krosnis gan greitai pastatoma, ji yra tokia laikinesnė, pats procesas trumpesnis, mažiau kūrenimo. Raugo technika yra efektingesnė, žadanti net daugiau netikėtumų nei juodoji keramika, kur taip pat nežinai, ką iš krosnies ištrauksi, kaip tavo darbai bus nuspalvinti. Tik traukdamas savo darbą ir pamatai jo spalvą ir margumą. Ištrauki, pavyzdžiui, iš krosnies įkaitusį iki raudonumo indą dar su replėmis, paskui merki į raugą, ir tuo momentu, kai trauki iš raugo, matai, kaip daiktas tamsėja, marginasi, daug įdomiau žiūrėti. O juodojoje keramikoje - sukrauni, degini, po to uždusini krosnį su rūkstančiais smalėkais ir lauki, kol reikės iškraut. Iškrovimo momentas meistrui ir ten, ir ten yra toks pat - pilnas paslapties ir atradimo“.

Dailininkas aiškino neskiriantis nė vienai iš kūrybos krypčių viršenybės, beje, kaip ir grafikai, kuriai negaili savo valandų. Ne vienos jo personalinių parodų turinį sudarė būtent grafikos ir keramikos darbai. Keramikos tvirtumo atžvilgiu Džiugas sako, kad juodosios keramikos puodynės žiemą lauke nepaliksi: ji suskils, nes truputėlį kvėpuoja, šiek tiek geria drėgmę, kaip ir raudono molio, kuris išdegtas iki tūkstančio laipsnių temperatūroje. „Raugo keramiką, jei ji žiesta iš tam tikro molio arba degta aukštakrosnėje, galima lauke palikt, ji nei šalčio, nei drėgmės nebijo, ji kaip stiklas yra susilydžiusi“.

Kaip stiklas susilydžiusi yra ir keramikų šeima. Retas atvejis, kad mūsų dienomis kelios šeimos kartos gyventų viename name ir dalytųsi kasdienos rūpesčiais ir džiaugsmais.

„Kadaise aš gyvenau su vyru irgi miškuose, Kauno rajone prie Lekėčių, ten, kur dailininko Jono Šileikos gyventa, - pasakoja E.Petraitienė, - kai išsiskyrėm, vaikai buvo išsilakstę. Kai aš apsigyvenau Merkinėje, visi pamažu sugrįžo... Gal čia tokia vieta graži, jau dvidešimt metų čia gyvenam“.

Ji sako, kad ta vietovė iš tikrųjų yra Šilo kaimas, nors atsikėlus nuo Nemuno maksimoniškiams, ją imta vadinti Maksimonimis. Na, o kai keramikė pagarsėjo ne vien deivių pavidalais, bet ir iš molio lipdytomis vienaragių figūrėlėmis, jų namus imta vadinti „Vienaragių šilo sodyba“.

Dž.Petraitis su savo šeima gyvena ir kuria čia. Jam patinka tradicinės formos. „Mano puodai turi būti gyvi“, - yra sakęs Džiugas. Šiuo metu jis pats moko žiedimo ir juodosios keramikos technologijos.