Atgimimo metais pirmoji Lietuvoje savo verslu gimtąjį kraštą išgarsino Daujėnų miestelio (Pasvalio r.) gyventoja Vitalija Stankevičienė. Paprasta, natūralia namine duona ir kitais kaimiškais skanėstais.
Tuo metu, kai tūkstančiai mūsų krašto gyventojų ėmė blaškytis po pasaulį ieškodami darbo ir duonos, Vitalija su sūnumis ryžosi užkariauti Europą namine lietuviška duona, imtis tradicinio verslo namuose.
Vitalijos sūnūs patys ėmėsi verslo ir nuoširdžiai padėjo motinai. Sūnus Darius išmoko keramikos ir rūsyje įsirengė dirbtuvę. Vėliau susidomėjo konditerija. Kartą dalyvavo vestuvėse Mažeikių rajone ir susižavėjo plikytų lazdelių tortu. Užsirašė receptą, atkeliavusį į Mažeikius iš Šakių. Ir užsimojo pats tokius tortus kepti. Sekėsi gerai. Konditerijos gaminiai buvo labai paklausūs. Todėl Vitalija su sūnumis ėmė plėtoti šį verslą: kepė skruzdėlynus, meduolius, grybukus. Pagaliau atėjo eilė ir natūralaus raugo naminei duonai, norėjosi tęsti mamos tradicijas. Pardavė karves, atsisakė pieno produktų gamybos. Įveikdama tuomet dar nemažus biurokratinius barjerus surinko parašus, dokumentus ir dar bendrovėje įkūrė savo įmonę.
Kiekvieną rytą, kai Daujėnų miestelis dar miega, įmonės automobiliai išrieda į Lietuvos miestus ir miestelius su kvepiančia duona, konditerijos gaminiais. Iš kur važiuoja? Tiesiai iš V.Stankevičienės rankų...
Žlugus Daujėnų žemės ūkio bendrovei, buvusi jos buhalterė Vitalija po vyro mirties likusi su trimis sūnumis ilgai nesvarstė, ką daryti, ką pasirinkti. Kam blaškytis, reikia grįžti prie užmirštų tradicijų, prie seno raugo, kad mūsų parduotuvės pakviptų tikra namine duona, kitais skanėstais, kuriais šimtmečiais garsėjo mūsų motinos ir močiutės. Gerai visa tai prisimena Vitalija. Augo ūkininko šeimoje. Buvo trys seserys. Kai vyresnės ištekėjo, Vitalijai tekdavo pavaduoti mamą, kuri kepdavo skanią duoną, pyragus, sausainius. Net iš kitų parapijų atvažiuodavo žmonės į Pušaloto valsčių, susirasdavo Vitalijos mamą ir prašydavo kokios nors šventės proga iškepti skanios ruginės duonos. Vitalijai tekdavo gerai paprakaituoti padedant mamai. Kai ji paklausdavo, ar ilgai reikia minkyti duoną, mama atsakydavo: “Kol sienos bus šlapios”.
Be darbo ir prakaito, sako Vitalija, nebūna ir tikro džiaugsmo, kai namai pakvimpa tikra namine duona. Nuo seniausių laikų mūsų krašte nebuvo sodybos, nebuvo šeimos, kuri neturėtų savo duonelės raugo. Neatsitiktinai kaimynas kaimynui sakydavo: “Užeik paragauti mano raugo”. Taip šnekėdavo apie savo duonelę, kurios skonis kiekvienoje šeimoje būdavo skirtingas. Tai priklausydavo nuo rugių, miltų, nuo rauginimo ir kepimo sąlygų. Tačiau raugo paslaptinga galia visur būdavo vienoda - pakelti užminkytą tešlą, suteikti jai ypatingos rūgšties skonį. Iškepus duoną duonkubilyje ant sienelių likę ir sudžiūvę raugo likučiai gali ilgiausiai laukti naujo kepimo. Užpylus karšto vandens, įdėjus miltų raugas vėl atgyja ir prikelia tešlą. Ir taip per amžių amžius. Keitėsi žmonių kartos, papročiai, mados, tik nepasikeitė ir nepaseno naminės duonos kepimo tradicija.
