Taip sako trisdešimt penkerių metų poetas, verslininkas Gintaras BLEIZGYS, mėnesį praleidęs Lukiškių tardymo izoliatoriuje... Šio žmogaus teismas dar tik laukia, esama realios grėsmės, kad į kalėjimą dar teks grįžti. Tačiau šis pasakojimas - ne apie kaltę ir pasiteisinimus. Tik apie vietą - kalėjimo kamerą, poeto dar vadinamą skaistykla.
Prieangis
Žmogaus kelias iš pasaulio į nelaisvę prasideda nuo areštinės K.Kalinausko gatvėje. Patekus ten nelieka dvejonių, kad tavo pasaulis radikaliai pasikeitė. Pirmiausia patalpos, neatitinkančios bet kokių higienos reikalavimų. Manau, kad net ir veterinarijos.
Aštuoni areštuotieji vienoje patalpoje. Dauguma patekę čia tiesiai iš gatvės. Kai kurie - prisivartoję alkoholio, narkotikų. Po pirmos paros daugelis jų labai prastai jaučiasi. Dūsavimai, dejonės...
Susirandi laisvą gultą - apklotą, atlikusį nuo jau ten tūnančiųjų, dvokiantį kaip devynios išvietės, sienos apaugusios pelėsiais, viskas apgriuvę, neremontuota (nes pastatas įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą), žodžiu, arklių laikyti geras šeimininkas tokiame pastate nesutiktų, o čia, šiaip ar taip, žmonės...
Apsisprendžiau niekam neturėti pretenzijų. Prisiminiau Balį Sruogą koncentracijos stovykloje, savo senelį, išvežtą į Sibirą nužudyti, pasakiau sau: “Jie ištvėrė kur kas baisesnėmis sąlygomis”, ir visi areštinės nepatogumai man ėmė atrodyti juokingi. Ten prabuvau dvi paras. Paskui - kelionė į tardymo izoliatorių.
Kamera
Nuveda, uždaro kameroje...
Ten ir lieki, ilgainiui atprasdamas paisyti savaitės dienų, vėliau ir paros laiko...
Valandas, aišku, žinai nesuklysdamas, pusryčiai - lygiai šeštą ryto. Juos paduoda pro grotas. Po pusryčių galima išeiti valandai į kalėjimo kiemą pasivaikščioti. Tačiau pusę septynių ryto, ypač šaltuoju metų periodu, nelabai norisi. Eidavau retai. Aštuntą valandą ryto - patikrinimas. Visi turime išeiti ir sustoti šalia kameros durų. Likusį laiką esi uždarytas. Kameroje - keturi žmonės. Galybė laiko kalbėtis tarpusavyje, kiekvienam su savimi...
Kameros draugams skaičiau iš atminties poeziją, Sigitą Gedą, kai kurios jo eilutės (kad ir apie kavą - juodą lyg prokuroro sąžinė) sulaukė visuotinių ovacijų...
Ryte, prieš šešias, kameroje įjungia šviesą. Dešimtą valandą šviesa išjungiama. Kameros langas mažytis, ištisą dieną joje tvyro prieblanda. Skaityti neįmanoma. Ketvirtą valandą šviesą vėl įjungia. Tuomet šiek tiek įmanoma matyti, skaityti. Iki dešimtos vakaro, kai elektra vėl išjungiama, išskyrus blausią švieselę palubėje. Mat kalinių nė akimirkos negalima palikti visiškoje tamsoje. Tad realiai kameros naktys yra šviesesnės nei kameros dienos.
Nuo suspaustos erdvės ir amžinos prieblandos smarkiai pablogėjo regėjimas, o visa kita visiškai ištveriama.
Maistas man skanus. Nors ir numečiau kalėjime penkis kilogramus, maisto kokybe negaliu skųstis. Tris kartus per dieną - košė. Per pietus dar gauni ir sriubos. Iš bado nemirsi, o dar (jei yra kas perveda pinigų) gali surašyti pageidaujamų prekių sąrašą, ir kartą per savaitę tau prižiūrėtojai atneša. Kameroje visi viskuo dalydavomės. Labai panašiai kaip ir studentų bendrabučiuose.
Kartą per savaitę esi vedamas į dušą...
Skaistykla
Baisu nebuvo. Skamba beprotiškai, bet pirminė mane užplūdusi emocija buvo laimės pojūtis. Iš manęs teisėsaugininkai atėmė mobilųjį telefoną, buvau uždarytas, saugomas, atskirtas, atribotas nuo visų savo pareigų, rūpesčių. Tam tikra prasme aš ilsėjausi... Gyvendamas laisvėje žmogus yra kasdienių rūpesčių, darbų, atsakomybių kalėjime. Bijai, leki uždusęs nuo vieno prie kito ir bijai net pagalvoti, kas bus, jei nesuspėsi, jei ko nors nepadarysi. O čia tave išsiveda ir labai paprastai parodo, kad tie tavo “svarbūs” darbai amžinybės požiūriu - ne tik niekalas, bet netgi klaida, tūpčiojimas vietoje.
Susibendravau su savo likimo bičiuliais. Nors dauguma jų ten patekę už išties sunkius nusikaltimus, nemeluoju, su visais jais jaučiu bendrystę - niekuo nesu už juos geresnis, protingesnis, ar mažiau vertas bausmės.
Buvimas toje pačioje grotų pusėje suartina. Taip veikia žmogaus psichologija - aiškiai, kaip mūšyje: tie, kurie iš kameros durų vidaus, - draugai, tie, kurie išorėje, - priešai. Nemanyk, kad liaupsinu nusikalstamumą ar propaguoju nusikaltėlišką moralę, bet tie žmonės, su kuriais sėdėjau, man tapo draugais visam gyvenimui. Ir dabar nuoširdžiai jų pasiilgstu, laukiu jų laiškų. Jeigu kada nors bus pasaulio pabaiga ir Paskutinis Teismas, esu tikras, kad už savo kameros draugus liudysiu, jog neabejoju, jog žinau, jog mačiau, kaip tie žmonės nori tobulėti. Mačiau vešinčią gėrio sėklą juose.
Iš tikrųjų kalėjimas - pati tikriausia skaistykla. Nepabuvusieji ten niekada nesupras. Patenki į tam tikrą emocijų lauką - ilgiesi namų, savo gyvenimo, savo mylimų žmonių. Šios mintys, ši sielų tonacija valdo visus ten esančius, nesvarbu, kuris kokį nusikaltimą yra padaręs. Kalėjime esantys žmonės tampa geri. Galbūt jie buvo blogi laisvėje, galbūt juos valdė visai kiti emociniai laukai, tačiau kalėjime jie yra tauresni ir gilesni už daugybę laisvėje esančių visuomenės gerbiamų žmonių. Ir išmintingesni. Nes su jais galima šnekėtis apie esminius dalykus. Ir nėra nesupratusių, nėra šokiruotų, nėra kvailai kikenančių... Štai vienas kalinys paklausė: “Gintarai, koks tavo gyvenimo tikslas?” Atsakiau jam: “Mano gyvenimo tikslas - tapti šventam”. Tai buvo vienintelė vieta mano gyvenime, kur šį mano atsakymą iš tikrųjų suprato, - nė vienam nebuvo juokinga, nė vienam šis tikslas nepasirodė beprotiškas, abstraktus, nerimtas...
Ten esantieji gailisi to, ką padarė. Net tie, kurie kaltę neigia. Psichologinis neigimas, jo gromuliavimas - taip pat kelias į apsivalymą. Kalėjimas - vieta, kur žmogus yra itin imlus pokyčiams, itin atidus savo dorybėms. Ten yra žmonės, kuriems reikia pagalbos. Ir apskritai viso pasaulio žmonėms jos reikia, tik ten esantieji jau nebesigėdi to pripažinti.
Agresijos iš kalinių nepatyriau. Agresyviai ten bando elgtis tik jauni, nesubrendę žmonės, patekę ten pirmą kartą ir įsivaizduojantys, kad būtina kautis ir agresija iškovoti sau vietą. Tai kvailiai, kurių ir patys kaliniai nemėgsta.
Manęs nemėgti nebuvo už ką - nei aš policininkas, nei kareivis, nei skundikas, nei lytinis iškrypėlis, - atitikau visus normalaus vyro ir normalaus kalinio reikalavimus. Žinoma, nejauku būdavo einant į naują kamerą (keletą kartų teko būti perkraustomam), nežinodavau, kokius ten žmones sutiksiu, be to, nerimą kelia ir amžina prieblanda, ankšta erdvė, antisanitarinės sąlygos.
O prižiūrėtojai?.. Jie - tik Aukščiausiojo valios įrankiai, negalintys nuo savęs nieko nei pridėti, nei atimti. Ką gi jie galėjo man padaryti?..
Džiaugsmas ateina vėliau
Viską, ką gyvenime gauni, gauni tam tikru laiku ir turėdamas tam tikrą patirtį, nes jei tokius išgyvenimus, kuriuos turėjau patirti dabar, būčiau gavęs prieš dešimtį metų, nebūčiau sugebėjęs iškęsti. Bet išties kažin kaip buvau paruoštas tam - mamos mirčiai, kalėjimui. Gal kartais net pačiam keista - man visa tai nebuvo nepakeliama.
Ilgai maniau, kad daugelį duotybių gyvenime gauname be džiaugsmo. Antai vienu savo gyvenimo etapu norėjau tapti verslininku, kitu - poetu... Vėliau atėjo tas laikas, kai tarsi ir tapau, bet jokios satisfakcijos nepatyriau. Tačiau dabar žinau, kad, vėliau ar anksčiau (dažniausiai vėliau), tas džiaugsmas ateina. Dėl visko... Štai ir dabar - draskomas mamos netekties, mėnesį praleidęs už grotų, kai virš galvos kabo teismas, aš labai laimingas gyvenime esu, aš džiaugiuosi, kad patiriu, ištveriu viską, ką man skirta ištverti.
Tokių dalykų nepaaiškinsi žmonėms, ir jie nesupras... Manau, kad niekas gyvenime neatsitinka šiaip sau, - esame ruošiami amžinybei, ir kiekvienas gyvenimo įvykis yra būtinas tai amžinybei pasiekti. Žinoma, tu pasakysi: “Juk ne savo noru į kalėjimą ėjai, ne pats pasirinkai nelaisvę - vardan išminties...” Galbūt palaikysi mane bepročiu, bet pasirinkau pats. Tiksliau, nutariau nesipriešinti. Neslėpsiu - manyje esantis silp-nas žmogus labai bijojo ten patekti, bet nutariau jam nenuolaidžiauti. Ne viską galiu komentuoti, tačiau, neabejok, turėjau galimybę už grotų nepatekti. Tik ja sąmoningai nepasinaudojau. Nieko nedariau, kad taip įvyktų. Manau, priešindamasis įkalinimui būčiau priešinęsis Aukščiausiojo valiai. Manau, tokiais išbandymais Jis mus tobulina, o mes, kvailiukai, nuolat priešinamės ir maldaujame, kad to nedarytų.
Šiandien nuoširdžiai sakau: labai džiaugiuosi, kad pabuvojau kalėjime. Mane tai padarė stipresnį, įgijau patirties. Man gera prisiminti, kaip kameroje kartu melsdavomės už visų šeimas, artimuosius. Ir tada tapdavo saugiau. Tada tapdavo kiekvienam ramiau.
Nenuneigiama tiesa - patekus už grotų žmogaus gyvenimas neišvengiamai sugriūva. Tačiau kiekvienas, su kuriuo taip atsitiko, turi dvi galimybes. Arba graužtis ir kentėti dėl to, arba džiaugtis. Juk kai žmogui duodami kokie nors sunkumai, drauge duodama ir didžiulė dozė ramybės tuos sunkumus ištverti.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
