Duona skulptorių padarė laisvą

Panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno namus dažnai lanko žurnalistai. Tik pastaruoju metu jie daugiau dėmesio rodo ne garsiam menininkui, o jo žmonai Jūratei. Mat ji plačiai garsėja kepdama gardžią naminę duoną. „Respublika“, pažeisdama šią tarsi nusistovėjusią tvarką, šiandien kalbina skulptorių, kuriam kitą savaitę sukanka 75-eri. Nors tokia proga proga labiau derėtų skaičiuoti A.Vytėno laimėjimus, surengtas parodas, vardyti jo sukurtus ne vieno miesto erdvėse įsikomponavusius kūrinius, mums labiau rūpėjo išgirsti, kokios mintys sukasi menininko galvoje žvelgiant į šiandieninę Lietuvą.

- Paprastai jubiliejų progomis menininkai rengia personalines parodas. Jums, regis, ši taisyklė negalioja.

- Jubiliejus - tai tik data. Nors, atrodo, tokiomis progomis parodas rengti yra priimta, bet taisyklės irgi yra laužomos. Man nepatinka jubiliejai. Stabu pabūni, pastovi, kaip prie numirėlio gėlių prineša. Aš laikausi tos nuomonės, kad jubiliejus reikia švęsti iki 50 metų. O vėliau metus skaičiuoti atgal. Kad tau ne 51-eri, o 49-eri ir taip toliau.

- Apie Lietuvos kultūrą ir menininkus šiandien galima išgirsti įvairiausių nuomonių. O ką sako jubiliatas?

- Mes tarybiniais laikais įsivaizdavome, kad menininkas turi būti laisvas. Ir tada jau kūryba išsilies, galėsi daryti ką nori. Ir štai praėjo dvidešimt keleri metai, o to meno, kurį mes įsivaizduodavome, nematyti. Dabar toks metas, kai visi mėgsta diskutuoti, kas yra menas. Pasirodo, nusimauti kelnes ir atsitūpus atlikti fiziologinį procesą irgi gali būti menas. Tik su viena sąlyga - jeigu bus žiūrovų. Įsivaizduokite, didžiulė paroda, daug paveikslų. Ir jeigu dailininkas intrigos nesukuria, žiūrovas net ir gero paveikslo nepastebės. O jeigu paimsi iš kaimo tualeto patrūnijusias duris su širdute ir įrėminsi auksiniuose rėmuose, visą laiką būriuosis žiūrovų.

- O ką tai liudija?

- Aklavietę. Seniau kūrybos periodai trukdavo kelis šimtmečius. Antika, viduramžiai, gotika. Tai buvo epochos. Pas mus visi įsivaizduoja, kad italų renesansas - tai tiktai Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, o kiti tik šiaip sau. Nė velnio. Italijoje tuo metu visi menininkai buvo aukšto lygio. Meistriškumas nėra individualus reiškinys, jis yra kolektyvinis. XIX amžiuje, kai prasidėjo impresionizmas, kai atsirado kubizmas, kiekvienas menininkas tapo epocha. O dabar priėjome aklavietę.

- Vilnių tebedarko liūdnai pagarsėjęs vamzdis. Skubėdami pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai išardėme Gedimino Karaliaus autorinį darbą - fontaną prie Seimo rūmų...

- Vido Urbonavičiaus vamzdis - tai antimenas. Jeigu ten būtų bent intriga, užuomina. Tai minties neturėjimas. Jeigu menininkas pasako viską iki galo, tai negerai, kūrinys tampa neįdomus. Įdomu, kai užšifruota idėja, mintis. O ten tiesiog paprasčiausias vamzdis.

Su G.Karaliumi kartu mokėmės, jis buvo išsikovojęs ir vardą, ir pripažinimą, todėl jo darbo negalima nevertinti. Bet pas mus daug ko nevertina, išdaužo, išmėto, o padaro standartinį šūdą. Jokios išliekamosios vertės. Kita vertus, į tai žiūriu filosofiškai: negalima būti liguistai prisirišusiam prie savo kūrinio. Žinoma, širdį skauda, kai griauna, bet gyvenimas eina. Kiek buvo genialių dailininkų, tačiau išlikę vienas kitas.

Ir literatūra, ir teatro menas, ir vaizduojamasis menas išsikvėpė. Kiekvienoje epochoje būna pakilimas ir kritimas. Mes tokiame periode ir gyvename. Tai kažkoks lūžio momentas. Jau į teatrą žmogus neateina pajusti katarsio. Ateina kaip į pramogą. Tie monologai jam neįdomu. Bet jeigu nusirengė ir pliką užpakalį parodė, didžiausia euforija. Tai rodo degradavimą.

- Svarbiausia, kad toks menas randa rėmėjų ir rėmėja tampa valstybė!

- Kadangi menas jau yra tapęs prekė, yra struktūros, kurios tuo suinteresuotos. Jos meta dideles lėšas ir skatina avangardizmą, kuris yra to momento reiškinys. Juk vamzdžio padarymas kainavo kelis šimtus tūkstančių. Šitie avangardistai gyvena tik iš tų dalykų, kuriuos finansuoja Kultūros ministerija. Yra menotyrininkų, kurie iš to daro biznį, ir yra tam tikras interesas virti savo katile. O kas dar remia? Visokie Soroso fondai. Pas mus daro avangardą, įsivaizduoja, kad čia supermenas. Vakarų Europoje 30 metų tas pats. Bet tai laikina.

- Kaip jūsų gyvenimą pakeitė duona?

- Anksčiau man teko išlaikyti šeimą ir dar namą statyti. Turėjau suktis, turėti užsakymų, ieškoti kompromisų, kurdamas antkapinius paminklus taikytis prie užsakovo skonio. Tai jau amatininkiškas dalykas. O dabar, kai Jūratė duoną kepa, esu laisvesnis. Druskininkams padariau skulptūrą, Kanadoje, Toronte, stovi mano darbas. Dabar galiu pasirinkti tokį užsakymą, kuris man yra įdomesnis, ir dirbti dėl savo malonumo. Aš jau galiu daryti tokį darbą, kurio niekam neparduosiu ir nenoriu parduoti.

- Vadinasi, duona padarė jus laisvą...

- (Pauzė.) Priklausomą. Priklausomą nuo žmonos.

- Panevėžyje girdėjau tokį pasakymą: anksčiau sakydavo, kad Jūratė Vytėnienė yra Algimanto Vytėno žmona, o dabar atvirkščiai - Algimantas Vytėnas yra Jūratės Vytėnienės vyras. Kaip reaguojate į tai?

- Aš vaikystėje susirgau poliomielitu, man paralyžiavo kojas, todėl per gyvenimą eiti buvo sudėtinga. Kitados daktarė Filomena Taunytė net norėjo rašyti apie mane knygą. Aš atsisakiau. Daktarė įsižeidė: „Jūratė tai duoną kepa, kuri visiems reikalinga, o tavo menas - nereikalingas“. Ji, aišku, taip su humoru pasakė. Arba kita situacija: važiuoju vežimėlyje per parką, matau pradinės mokyklos mokytoją su vaikais. Mokytoja sako: „Vaikučiai, matote, kas čia atvažiuoja, menininkas, ar matėte kada gyvą skulptorių?“ O viena mergaitė garsiai: „Koks jis skulptorius, jis duonos kepėjos vyras!“ Tos mergaitės tėvas iš mūsų duoną pirkdavo. Žinoma, tai Humoras, į tuos dalykus aš nereaguoju.

- Jūsų sūnus studijuoja architektūrą, dukra - istorikė, archeologė. Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų menininkai?

- Kai sūnus Teodoras buvo mažas, jis fantastiškai piešė. Aš visą laiką norėjau, kad jis būtų menininkas. Buvo užsispyręs stoti į grafiką. Aš iš patirties užprotestavau, nes pažįstu garsių grafikų, aukšto lygio menininkų, kurie vos galą su galu suduria. Niekas darbų neperka. Talentingi žmonės priversti atvirukus piešti. Aš nenorėčiau, kad vaikai būtų menininkai. Nes tas vaizduojamojo meno horizontas neaiškus, nenoriu, kad  kažkokias nesąmones darytų norėdami šokiruoti. Jau geriau dirbti kokį naudingą darbą.

- Atrodo, jums nėra ko pavydėti, tačiau vieno - geros nuotaikos - tikrai galima. Kai aplink tiek daug paniurėlių, nepatenkintų gyvenimu, imi stebėtis, iš kur stiprybė?

- Jeigu būčiau bėgikas, būtų problema. Judėjimas man netrukdo. Studijuodamas aš su ramentais Lazdynuose į penktą aukštą užlipti buvau įsitreniravęs ir niekam niekada nesiskundžiau. Skulptūra daroma rankomis, o ne kojomis. Ko siekiau gyvenime, to pasiekiau. Turiu gražią žmoną, 14 metų jaunesnę. Prie materialinių dalykų nesu prisirišęs. Ne nuo pinigų laimė priklauso. Kartais tas, kuris visko turi, žudosi. Man vis atrodo, kad viską, ką dirbau, yra niekai, o štai nuo rytdienos pradėsiu. Kvailas optimizmas. Man atrodo, kad aš dar nepadariau savo geriausio darbo, nors sveikas protas sako kitką. Bet gyvenime yra visokių pavyzdžių. Imkite tautodailininką Lionginą Šepką. Iki 40 metų buvo visiškai nežinomas, o po brolio mirties, pradėjęs daryti kryžių, į kokį menininką išaugo. Blogiausia, kai jaunas žmogus jau senatvę mato. Aš ne tai kategorijai priklausau. Žmogus laimingas tada, kai regi perspektyvą.

- Garsėjate kaip puikus istorijos žinovas ir dabar ant stalo matyti istorinių knygų. Kaip manote, kas laukia Lietuvos?

- Tautos laukia bjaurūs dalykai. Pas mus nėra tautinio patriotinio auklėjimo. Šitai pirmiausia lemia mokykla. Sunku surasti jauną žmogų, kuris būtų patriotas, didžiuotųsi esąs lietuvis, kad mylėtų savo tautą. Jis verčiau išvažiuoja, juodą darbą dirba svetur ir laimingas, bet čia nenori dirbti. Kai nėra vertybinės orientacijos, meilės savo Tautai, savo kraštui, niekaip jos neišlaikysi. Dabar vykstantis kosmopolitiškas auklėjimas yra tikras peilis mažoms tautoms.