1 nuotr.„Respublikos“ savaitės akiratyje - visi jubiliejinės Dainų šventės „Vardan tos“ dalyviai. Ne vien 36 tūkstančiai koncertuojančių Kaune ir Vilniuje, bet ir visi žiūrovai. Besidžiaugiantys esantys kartu su didžiąja lietuvių švente ne tik žiūrovų tribūnose, bet visur, kur tik lietuviai gyvena. Kur veikia radijas, internetas ar televizija. Visur, visuose kontinentuose. Visur, kur lietuvis dar atmena esąs lietuvis. Ir su visais bent mintimis solidariai švenčia, gieda „Vardan tos“.
Akcentuojant Lietuvos šimtmetį, galima supainioti, jog Lietuvos valstybingumui tik šimtas metų. Bet iš tiesų Lietuva dabar mini tik savo valstybės, sietinos su Jonu Basanavičiumi, atkūrimo šimtmetį. O savo istorinį valstybingumą siejame su daug gilesne Lietuvos senove.
Su ąžuolu ir aukuru
Tad visiškai logiška, jog Kauno dainų slėnyje, kur 1924 metais tarp šimtamečių ąžuolų nuaidėjo pirmoji mūsų Dainų šventė, buvo uždegtas aukuras. Simbolizuojantis mūsų valstybės laikus, daug senesnius nei pastarasis šimtmetis. Ne, mūsų valstybei ne šimtmetis, bet daug šimtų metų. Na, galbūt ji šiek tiek jaunesnė už laikus, kai baltai sukūrė savo unikaliąją mitologinę sakmę apie žaltį, jo žmoną Eglę ir medžiais paverstus jų vaikus. Sakmėje jau kalbama apie kraujo putas, kurių ateityje lietuviams tiek teko regėti, jomis bristi. Sakmėje minimas ąžuolas, prie kurio mūsų protėviai meldėsi dievui Perkūnui, o dabar Kauno ąžuolyne pradėjo jubiliejinės šventės renginius. Sakmėje susijungia žemė ir vanduo. O iš tos sąjungos užgimsta medžiai. Tad labai simboliška, jog Vilniuje, liepos mėnesio pirmąjį vakarą šventė buvo pradėta Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“. O atlikėjus ir žiūrovus kaip ir sakmės herojus vėl sujungė vanduo. Tiek ilgai žemdirbių lauktas ir netikėtai ant Vilniaus prapliupęs lietus. Na, ir kas? Juk niekas jo neišsigando. Šiais laikais, skirtingai nuo tų laikų, kai buvo sukurta sakmė, pasaulis jau išradęs skėčius.
Su Monika ir Jeronimu
Roko opera „Eglė“ - vėlgi simboliška. Sujungianti lietuvių kartas. Idėja - šviesios atminties Vytauto Kernagio. Libretas - šviesios atminties Sigito Gedos. Atlikėjai - įvairiausių kartų. Pradedant Monika Pundziūte, Rafailu Karpiu, Jeronimu Miliumi ir baigiant Česlovu Gabaliu bei Gintaru Rinkevičiumi. Ir ošiant ąžuolui, uosiui, beržui, drebulei. Amžiniesiems lietuvių medžiams.
Su trispalve prie žvyrkelio
Šventes paprastai sutapatiname su jų konkrečia vieta. Kalnų parku. Vingio parko estrada. Kauno Dainų slėniu. Tačiau šiomis dienomis važinėjant po Lietuvą, pamatai žvyrkelio pakelėje stūksančią liepą ar ąžuolą, aprištą trispalve šilko juostele. Tokių juostelių, kukliai blyksinčių pakelėse, praėjusį šeštadienį mačiau ir Joniškio rajono Kriukuose, Skakuose, ir Pakruojo rajono Žeimelyje, ir Linkuvoje, ir Pasvalio rajono Joniškėlyje, Vaškuose, Švobiškyje. Išvydau mūsų Vytį, besiplaikstantį sodyboje pakeliui į Joniškio rajono Lazdyniškius. Kitas Vytis pasitiko sodyboje ties žvyrkeliu, vedančiu į Linkuvą. Trispalvės juostelės puošė laisvės kovų paminklus. Tad tas atsitiktinis keleivis, šeštadienį lankęsis šiaurės Lietuvoje, tikrai savo akimis regėjo, kaip lietuviai džiaugėsi „Vardan tos...“ ne tik Vingio parke. Lietuviai minėjo Lietuvą visur. Joniškyje šeštadienį dėl tautiškai pasipuošusių dalyvių eisenos net teko laikinai sustabdyti automobilių važiavimą per centrą. Na, ir kas? Latviai vairuotojai, tą valandą sukę aplink Joniškį ratą, kad pro Žagarę pasiektų Rygą, bent galėjo įsitikinti, jog lietuvis visur lietuvis. Jei švęsti, tai švęsti. Lietuvoje, papuoštoje gėlynais, vėliavomis ir tautinėmis juostelėmis. Ir jokiam tuščio atokiausio žvyrkelio tranzitiniam keleiviui nesukirbėjo vandališka mintis. Sustoti ir lietuvių juostelę nuplėšti. Nes ne Georgijaus. Kita vertus, kaip nelogiška. Kai kas tikina, kad provincija prasigėrusi. Tačiau ta neva prasigėrusi provincija, net ir būdama Lietuvos-Latvijos pasienyje, kažkodėl praėjusį šeštadienį nelingavo ilgomis procesijomis į Latviją pigesnio alkoholio. Atvirkščiai. Puošė medžius trispalvėmis ir buvo linksmi, blaivūs. Tad, parafrazavus Marką Tveną, gandai apie provincijos mirtį yra gerokai perdėti.
Su kalba - unikaliąja giesme
Dainų šventėje dalyvauja apie 36 tūkst. atlikėjų. O žiūrovais turbūt tapo beveik visi mūsų tautiečiai. Bent laikinai įstengę atitrūkti nuo pasaulio futbolo čempionato batalijų. Nors futbolu neblyksime, tačiau sugebame atsirevanšuoti kitur. Mūsų Dainų šventės sulaukia vis daugiau svečių. Į jubiliejinę atvyko netgi choristai iš tolimosios Japonijos. Kita vertus, nieko stebėtino. Japonai yra tauta, kuri vos ne jautriausiai pasaulyje suvokė M.K.Čiurlionio kūrybos tragizmą, lyrizmą, mistiką, fatalizmą. Tad jų fatališkajai prigimčiai, matyt, artimi ir kiti lietuviškieji niuansai. Ar daug rasime pasaulyje tautų, kurios atstovai, pasklidę po visą pasaulį, susitartų tą pačią dieną, tą pačią valandą sugiedoti himną. Juolab kai esame maža Tauta. Daug retesnė pasauliui nei indai, kinai, prancūzai. Jei retesnė, tai gal unikalesnė. Gal labiau pasaulyje brangintina? Kaip rečiau aptinkamas brangakmenis ar išnykstantis paukštis. Su savo kalba - unikaliąja giesme. Tad jei manęs kas paklaustų, kuo labiau norėčiau būti - vokiete ar lietuve, atsakyčiau - aišku, lietuve. Nes šis deimantas pasaulyje rečiau aptinkamas. Galų gale, kiekvienas kolekcininkas žino, kad kuo retesnis kolekcijos pašto ženklas, moneta ar rožių veislė, tuo jie vertingesni.
Su draugais
Vienybę mums suteikia ne vienodi pasai, ne utopinės finansinės lygiavos, bet bendra jausena. Bendrybė, apimanti visus dalyvius, kai užgieda „Lietuva brangi…“, „Kur lygūs laukai…“, „Ąžuolais vainikuota“. Ar kai išdidžiai žygiuoja eitynėse nuo Vilniaus Katedros iki Vingio parko. Kartu su mūsų Tautos draugais. Rusais, gudais, totoriais, žydais, karaimais, japonais, austrais, ukrainiečiais ir t.t. Na, ir kas, kad nelaimime „Eurovizijos“? Mes nuolat laimime savo Dainų šventėse. Įrašytose į UNESCO paveldą. Ir tai ne vieno ar kelių vokalistų laimėjimas, bet bendras visų lietuvių šokis ir bendras mūsų vokalas.
Su atmintimi
Šventė pasibaigs, tačiau vis vien žinosime, kad sugebėjome joje pabūti. Savaitę pagyventi idealesnėje, istoriškai vertingesnėje, spalvingesnėje ir visomis prasmėmis tauresnėje Lietuvoje. Tos savaitės euforijos jau niekas neatims. Nepaprašys už ją palūkanų ar nuomos mokesčio. Ši euforija dar ne kartą sugrįš. Kai ruošimės kitoms Dainų šventėms. Kai meno kolektyvai vėl ims mokytis naujų dainų žodžių ar kitų šokių žingsnelių. Nes tarp mūsų visada gyvens žmonių, vaikystėje, jaunystėje jau dainavusių Vingio parko estradoje. Jau pažymėtų šiuo prisiminimų įdagu. Mes jau 20-ąjį kartą taip šokome ir dainavome. Vis kiti. O iš esmės - vis tie patys. Mažoji, išdidi ir kiek ironiška Tauta. Po didžiulio pasaulio skliautais...
