Daiktų istorijos

Įgyvendindamas ambicingą „Astorijos“ viešbučio ir restorano rekonstrukcijos sumanymą, architektas Algimantas Šarauskas 1983 m. į komandą pasikvietė baldų dizainerį Joną Gerulaitį, kuris sukūrė restorano baldų projektus. Formos prasme jo baldus pirmiausia norisi lyginti su italų postmodernistais. Be viso to, netikėtai jis primena ir apie lietuvių bei estų dizainerių lenktyniavimą. Nors estai buvo nepralenkiami meninio dizaino srityje, 1987 m. Vilniuje apsilankęs jaunas architektūros kritikas Martas Kalmas, dabartinis Estijos dailės akademijos rektorius, komplimentų pažėrė būtent lietuviams. Jį sužavėjo postmodernistinis viešbučio interjeras, todėl pasakė, kad „nieko panašaus Estijoje lig tol nebuvo!“.

J.Brundzos „Skanus“ ir Simono Tarvydo „Kabo“ šviestuvai

2009 m. Lietuvos dizaineriai pirmąkart su atskiru stendu dalyvavo Milano dizaino savaitėje. Ta proga lankytojams siūloma simbolinių vaišių, taigi, ieškodamas konceptualaus ir įdomaus būdo jas pateikti, Juozas Brundza pasirinko tradicinį vaišių atributą - šakotį. Pasirinkimas buvo toks tikslus, kad dabar atrodo, jog šakočiui tiesiog buvo lemta vieną dieną tapti šmaikštaus šviestuvo gaubtu. Na, o betoną imituojantis šviestuvas „Kabo“ padarytas naudojant unikalią „repaper“ perdirbto popieriaus technologiją. Šviestuvas atskleidžia betonišką faktūrą ir kuria betono masės iliuziją, bet dėl archetipinės formos gaubtas atrodo ypač jaukus.

Pirmame plane - 1917 m. kėdė, antrame - 1921 m. knygų atramėlė „Satyras ir pelėda“



Dailininkas Petras Rimša (1881-1961) į mūsų meno istoriją įrašytas kaip skulptorius, medalininkas, grafikas, tačiau jis vertas ir nacionalinio dizaino pradininko šlovės. Studijuodamas Krokuvos dailės akademijoje, tuometėje Austrijos ir Vengrijos imperijoje, Rimša užsikrėtė art nouveau skleista vieningo stiliaus aplinkos formavimo idėja. Vertinant šiandien, Rimšos dirbiniai išskirtiniais nacionaliniais bruožais nepasižymi. Tačiau amžininkai juos matė kitaip: jiems nekilo nė mažiausia abejonė, kad tai yra unikalūs ir autentiški modernaus lietuviško stiliaus pavyzdžiai, nacionalinio taikomojo meno užuomazga ir orientyras.

1969 m. jaunas dizaineris Albertas Lingevičius, paskirtas dirbti į Techninės estetikos institutą, gavo užduotį - sukurti „Vairo“ gamyklai universalų dviratį paaugliams. 1971 m. prototipo, pavadinto „Strėlė“, nuotrauka iliustravo pramoninio dizaino problemoms skirtą straipsnį žurnale „Mokslas ir technika“. Energinga, minimalistinio dizaino rėmo konstrukcija, nedideli ratai, išraiškingai sukonstruota bagažinės ir užpakalinio rato jungtis atrodė veržliai. Po kelerių metų patobulinta „Strėlė“ gavo „Vyturėlio“ pavadinimą ir 1974 m. universalus dviratis paaugliams buvo pradėtas gaminti, bet populiaria preke netapo ir greitai gamyba buvo nutraukta.

Pauliaus Vitkausko supamoji kėdė „Ku-dir-ka“

2006 m. sukurtos supamosios kėdės dizaino intrigą sudaro santūrios viršutinės ir išdykėliškos apatinės dalies kontrastas. Kėdės kojų gausa lyg ir žadėtų galimybę suptis, bet jos tarpusavyje nesujungtos. Atsisėdus ant „Ku-dir-kos“ kaip ant įprastos kėdės ir panorėjus patogiai atsilošti, kėdė pradeda judėti; o palinkus į priekį kėdė grįžta į pradinę padėtį, paskui pasvyra pirmyn.

Jono Prapuolenio pagamintas stalas su kėdėmis, Antano Tamošaičio art deco stiliaus kilimas, išaustas 1935 m.

Kaunas, Maironio gatvė 18. Tai Žemės ūkio akademijos lektorės ir rankdarbių specialistės Mikalinos Glemžaitės būsto adresas. Šis tautiniu stiliumi įrengtas butas akimirksniu išpopuliarėjo po to, kai 1935 m. kovą jį įvairiais rakursais užfiksavo „Lietuvos aido“ fotokorespondentas Mejeris Smečechauskas ir nuotraukas publikavo spaudoje. Nuolatiniai deklaratyvūs raginimai „savo krašto grožį pasikviesti į namus“ tikrovėje apsiribodavo vienu kitu smulkiu meniniu akcentu inteligento bute, o M.Glemžaitės butas stebino užmoju.

Prieškarinės „Marginių“ ir sovietmečio Kauno „Dailės“ kombinato figūrėlės

Bendrovė „Marginiai“ buvo įkurta siekiant pritaikyti etnografinę tradiciją modernaus gyvenimo reikmėms. Be šios produkcijos neapsieidavo nė vienas Lietuvos pasirodymas užsienyje - 1935 m. liaudies šokių šventė Londone, 1936 m. Šiaurės Europos prekybos ir pramonės paroda Osakoje, 1937 m. Paryžiaus ir 1939 m. Niujorko pasaulinės parodos. 1941 m. „Marginiai“ sovietinių liaudies meistrų artelių pavyzdžiu buvo perorganizuoti į kooperatyvą „Dailė“. Kooperatyvas su centrine būstine Kaune sėkmingai veikė vokiečių okupacijos laikotarpiu, o sovietų užimtoje Lietuvoje 1945 m. buvo paverstas „Dailės“ kombinatais, tarp kurių įtakingiausias išliko Kauno „Dailės“ kombinatas. Ryškiausia jo „vizitine kortele“ tapo buvusios vienuolės keramikės Leokadijos Belvertaitės tautiniais drabužiais aprengtos molinės kanklininkės, šokėjos, vandens nešėjos, tiražuotos iki septintojo dešimtmečio vidurio.



Grupė A.K.I.S., susibūrusi apie 2000 m., pabrėžė, kad dizaino artefaktai nėra daromi anonimų - jie kuriami asmenybių, o kūrinio originalumas yra jo vertingoji dalis. Kaip išskirtinis dizaino reiškinys grupė pagarsėjo 2001 m. debiutu baldų parodoje „Litexpo“: pirmą kartą mugės istorijoje buvo įrengta dizaino galerija ir taip pradėta tradicija atskirai pristatyti baldų dizaino tendencijas ir įdomiausius darbus. Sulaukę didelės sėkmės, A.K.I.S. nariai nutarė pristatyti lietuviškas baldų dizaino idėjas Tarptautinėje Milano baldų parodoje, „SaloneSatellite“ paviljone. Ilgainiui A.K.I.S. išsiskirstė, bet daugelis narių aktyviai tebedirba Lietuvos dizaino sektoriuje.

Įgyta patirtis po truputį keitė Lietuvos dizaino peizažą, įtraukdama jį į vis platesnį tarptautinį kontekstą.