Chorvedys ir sporto aistruolis S.Žalalis

Su Stirnių ir Skudutiškio bažnyčiomis

Stasio Žalalio šeimos istorija, galima teigti, prasideda su Stirnių bažnyčia, nes senelis, ūsuotasis Adomas Kraujalis, vežė akmenis Stirnių bažnyčiai statyti, o kai pastatė, tai ir jo sūnus Kazimieras iš Skudutiškio, ir būsimoji marti Ona Kraujalytė iš Pastovėlio kaimo turėdavo nemažai kilometrų įveikti, kad pagiedotų naujoje Stirnių bažnyčioje. Taip ir susipažino „ant viškų“ balsingieji Stasio Žalalio tėvai, o apsigyvenę Skudutiškyje vyresnėliui dar padovanojo seses Marytę ir Zofiją bei brolį Antaną. Stasys, nors ir miglotai, bet turėjo prisiminti dzėdūnią Balį ir babūnią Emiliją, gyvenusius kartu Skudutiškyje. Kaip teigia Birutė Žymantienė, parašiusi knygą „Maestro Stasys Žalalis“, dzėdūnia buvo batsiuvys, o per mišias patarnaudavo bažnyčioje, babūnė gi skalbdavo bažnyčios staltieses, staltiesėles, kunigų aprangą. „Ji taip mokėjo išskalbti skalbinius, kad tie švytėdavo kaip pirmasis sniegas. Vakarais, po mišių, pas abu bažnyčios tarnus ir vargonininko šeimą užsukdavo klebonas, užsidegdavo pypkę, aptardavo rytojaus darbus. Prie svečio tuoj prilipdavo Onutės ir Kazimiero Žalalių pirmagimis Stasiukas, kuriam tada galėjo būti treji ketveri. Vaikui labai patiko klebono pypkė, vis prašydavo ir prašydavo „dėdės klebono“ duoti ir jam parūkyti. - „Duok tu man, Baly, tą vaiką, aš jam parodysiu dūmo skonį,“ - kartą paprašė klebonas. Pasisodino jis Stasiuką ant kelių, įtraukė pypkės dūmo ir išpūtė vaikeliui tiesiai į burną, paskui dar kartą ir dar, kol berniukas ašarodamas ėmė prašytis paleidžiamas. Rūkymo pamoka, regis, buvo paveiki - visą gyvenimą Stasys bjaurėjosi tabako dūmo dvoku. Tačiau visą gyvenimą tęsė senelių ir tėvų pradėtą gyvenimo būdą - būti su Bažnyčia. Jis, kaip ir tėtis Kazimieras, buvo vargonininkas, to išmokė ir savo sūnų Mindaugą. Būti vargonininku ir būti vargonininko šeimoje - ne tapatūs, nors ir labai panašūs, dalykai, tai greičiau misija, kurią ne kiekvienas gali prisiimti, ypač jei turėsime omeny tarybinius metus. O Žalalių šeima gyveno su tokia misija, todėl ir keliavo iš vienos Lietuvos bažnytėlės į kitą, iš vienos parapijos į kitą, o vaikai keitė mokyklas. Gimtasis Molėtų kraštas S.Žalaliui greičiausiai bus susipynęs su vaikystės kraštu - Tauragnais, o paskui Mažeikiais, jaunystės Alsėdžiais, kur baigta vidurinė mokykla ir vadovauta pirmajam kolektyvui - Alsėdžių orkestrui. Paskui S.Žalalio gyvenime bus dar ne vienas kolektyvas...

Su Šiaulių kraštu

Molėtų kraštas Žalalių šeimos gyvenime greičiausiai šmėsteldavo tik sapnuose, prisiminimuose ir galbūt artimųjų kapų lankymu šalia Stirnių bažnyčios. O realusis gyvenimas sukosi Šiaulių krašte, nes Stasys įstojo į tuometinį Šiaulių muzikos technikumą, paskui brolį į Šiaulius atvyko ir seserys. Marytė baigė lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos studijas Šiaulių pedagoginiame institute, o Zofija - defektologijos studijas su logopedės kvalifikacija ir nuvyko dirbti ir gyventi arčiau vaikystės vietų - į Anykščius. Tėvai vis dar keliavo: Akmenė, Kiduliai... Stasys dirbo Kuršėnų kultūros metodininku ir kultūros namų mišraus choro vadovu, kai į choro repeticiją pakvietė maisto prekių parduotuvės pardavėją Danutę... Ji ir tapo jo žmona. Knygoje apie S.Žalalį rašoma: „Menas yra tokia žmogaus dvasios kūrybos sritis, kuri reikalauja nuolatinio tobulinimosi. Tai suprasdamas S.Žalalis neakivaizdiniu būdu tęsia studijas Valstybinėje konservatorijoje. Bet menas prieinamas tik talentingiems ir darbštiems žmonėms. Todėl norisi pakomentuoti, iš kur tos jauno muziko talento ištakos. Štai I vidurinėje mokykloje dėsto muziką Stasio sesuo Marytė. Ne tik dėsto, bet ir vadovauja mokyklos berniukų chorui. Berniukų chorui ji vadovauja ir kultūros namuose. Žalalių pavardę žino ir anykštėnai. Čia populiarūs meniniai kolektyvai - Anykščių pavyzdinis choras bei mokytojų ansamblis. Ir abiejuose aktyviai dalyvauja kita sesuo - Zofija. O Akmenės gyventojai pamėgę savąjį estradinį orkestrą, nuolat gėrisi dar vieno brolio - Antano - grojimu.“ O jie juk ir Molėtų krašto vaikai...

Chorvedžio dalia

Išaugęs dievobaimingoje aplinkoje, S.Žalalis politinių dievukų nelabai ir bijojo. Į koncertines programas jis būtinai įterpdavo lietuvybę skatinančių kūrinių. Pasak sesers Marytės, 1963 m. koncertą jis pradėjo Juozo Naujalio „Užtraukim naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras“ ir, žinoma, gavo partinės pylos, bet J.Naujalio kūrinys liko koncerto programoje. Chorvedžiui, ko gero, viso darbo atskaitos taškas yra dalyvavimas Dainų šventėje. Jau 1975 m. S.Žalalio vadovaujamas Šiaulių r. Kuršėnų kultūros namų choras tapo laureatu, iškovodamas mišrių chorų rajoninės priklausomybės miestų kategorijoje I vietą. Tokių pergalių būta daug, kaip ir dalyvavimų Respublikinėse dainų šventėse. Tačiau svarbiausi turbūt vyko per paskutinį gyvenimo penkmetį. „Tarsi chorinės veiklos suvestinė įvyko „Pavasario“ (Šiaulių edukologijos fakulteto merginų choras, kuriam S.Žalalis vadovavo 30 metų) 50-ies metų jubiliejus ir „Bičiulių“ (kamerinis choras, kuriame dainavo universiteto dėstytojai, buvę studentai ir tie, kurie atėjo iš buvusių chorų - Prekybos valdybos mišraus choro, vyrų „Tauro“ ir Dviračių gamyklos chorų) 20-metis. Išsapnuotas ir išsvajotas Lietuvos tūkstantmetis su neapsakomai jausminga dainų švente, šios Lietuvos sukakties proga auksiniame tūkstantmečio leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje 2009“ už prasmingus darbus, jaunosios kartos auklėjimą ir ruošimą gyvenimui Stasys Žalalis įrašytas į garbingąjį Tūkstantmečio žmonių sąrašą; konsekruota nauja pietinio rajono bažnyčia ir iki ašarų džiaugsmingas prisilietimas prie modernių ir galingų vargonų, dėl kurių gimė daug jautrių sakralinių giesmių.“

Kartą „Šiaulių naujienų“ žurnalistė paklausė S.Žalalio, ar jis dainuoja ir groja kokiu nors instrumentu... Maestro vargonų neminėjo, bet išsamiai atsakė, jog jo išsilavinimas - pūtiko. „Iš pradžių grojau klarnetu, Šiaulių konservatorijoje - baritonu, trombonu, nes konservatorijos direktorius Petras Juodelė vietoj privalomo instrumento akordeono įvedė pučiamuosius. (...) Pranas Sližys, mano tėčio draugas, paragino: stok į chorvedybą. Atsikalbinėjau, kad balso neturiu... bet jis patikrino balsą, ir vėl - stok.“

Šeimoje

Likimas (o gal Aukščiausiasis) S.Žalaliui buvo pažadėjęs asmeninį kryžiaus nešimą... Gydytojai buvo uždraudę žmonai Danutei gimdyti, bet ji rizikavo ir susilaukė net trijų vaikų, o S.Žalalis daugiau nei dvidešimt metų buvo našlys ir vienas rūpinosi vaikais. Tėvo vaidmuo Žalalių šeimoje buvo itin svarbus, ir su tuo vaidmeniu Stasys puikiai susidorojo. Dirbo, o vėliau ir vadovavo Šiaulių pedagoginio instituto (universiteto) Muzikos pagrindų, Estetinio lavinimo, Meno edukologijos katedrose. 1994 m. S.Žalalis tapo docentu. Studentams parengė įvairių mokymo priemonių, paskelbė straipsnių, sukūrė religinės muzikos kūrinių chorams. Jo leidiniai: „Gražus mūsų jaunimėlis“, „Mišios jaunimui“, „Mūsų giesmės“, „Muzikavimas“, „Ant kalno malūnėlis“ ir kt. Sprendžiant iš studentų ir jo bičiulių atsiminimų, S.Žalalis buvo vertas tėvo vardo tiek šeimoje, tiek darbe, nes studentus taip pat vadino savo vaikais...

Tikrieji jo vaikai taip pat mokėjo nustebinti tėtį. Septyniasdešimtmečio proga išleido jo pasakų rinkinėlį, nes maestro viename interviu buvo prasitaręs, jei „prarasčiau balsą, pasakas kurčiau“. Jauniausioji duktė Aurelija, gyvenanti Švedijoje, ėmėsi leidybos ir, būdama dizainerė, jas iliustravo. „Kai jas skaitau savo vaikams, girdžiu galvoje savo tėvelio, šių pasakų autoriaus, balsą, intonacijas, matau jo veidą, rankų mostus... Tikiu, kad šios pasakos mums bus gražūs vaikystės prisiminimai iš tų laikų, kai visi per giminės šventes suvažiavę vaikai, suguldyti viename kambaryje, laukdavom, kol ateis „dėdė Stasys“, o mums, jo vaikams, tėvelis, ir paseks vieną savo pasakų apie geriausius draugus Zuikį ir Gaidį.“

Tai, kad sūnus Mindaugas eina tėvo pėdomis, yra vargonininkas ir chormeisteris, kėlė jam ir pasigėrėjimą savo profesija bei vidinį pasididžiavimą.

Apie atmintį

Kiek reikėjo turėti bičiulių tikrąja ta žodžio prasme, kad pirmųjų mirties metinių proga rastųsi knyga apie buvusį dėstytoją, chorų vadovą, žmogų, kuris mėgo keliauti, žiūrėti futbolą, krepšinį ir retsykiais žaisti kortomis „Karuselę“, kuris buvo nuoširdus, gera linkintis ir ypatingos charizmos vyras, mokėjęs pagelbėti daugeliui jaunų žmonių, paprasčiausiai jų išklausydamas, parinkdamas tinkamą žodį tinkamu metu... Ir būdamas pensininkas jis turėjo kuo gėrėtis. „Čia tokio lygio futbolas - tai lyg natas paimti, lyg partitūrą atsiversti ir viskas taip suskamba, kad belieka tik gėrėtis. Fantastika! Didžiausias džiaugsmas! - pasakojo emocijas apie pasaulio futbolo čempionatą. Net ir gyventi turėjo tikslą - būtinai iki 2012-ųjų metų, kad pamatytų olimpiadą Londone, nes Pekinas ne jo, pensininko kišenei... Ir sulaukė. Tik amžinojo miego negrįžo į Aukštaitiją, o atgulė šalia žmonos Kuršėnų kapinėse.

Maestro bičiulė Jolita Donėlienė, kaip ji pati rašo laiške Molėtų bibliotekai, S.Žalalį pažinojusi vos 9 metus, dainavusi jo vadovaujamame chore „Bičiuliai“, ir nors tarp jos ir maestro buvo 22 metų skirtumas, tačiau „nuo pirmų pažinties dienų pajutau choro vadovui bendrumą ir šilumą. Dabar belieka apgailestauti, kad nevedžiau dienoraščio, kad nefiksavau jo pasakojimų apie jaunystės vingius, neišklausinėjau apie visus jo rašytus kūrinius...“ Būtent ji perdavė didžiulę medžiagą Molėtų bibliotekai apie S.Žalalio gyvenimą, darbus ir kūrybą. Taip pat ir vyriausiosios S.Žalalio dukters Vilijos dovanotą knygą bibliotekai „Maestro Stasys Žalalis“.

Būtų liūdna, jei šviesaus gyvenimo ir kūrybos asmenybė taip ir užgestų, nespėta pažinti ir pamatyti mūsų krašto žmonėms. Manyčiau, kad būtų puiku, jei susivienytų Menų mokyklų ir chorų vadovai tų miestų ir miestelių, kuriuose dirbo S.Žalalis ir prikeltų jo kūrybą tarpregioniniu bažnytinės muzikos ar chorų festivaliu, ir tai būtų savotiškas rožinis - daina. Juk maestro prie artimųjų kapų parinkdavo dainuoti dainas net ir per laidotuves. „Gražiai padainuota daina yra išjausta kaip giesmė... Dievui garbė ta pati...“ - sakydavo jis.