1 nuotr.Gruodį Vilniuje ir Klaipėdoje debiutuosianti naujo pastatymo roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ plečia legendinius vaidmenis įkūnysiančių aktorių ir atlikėjų gretas - prie komandos jungiasi Andrius Bialobžeskis. Jam patikėtas vienuolio Lorenco vaidmuo.
- Matėme jus vaidinantį TV serialuose, teatro scenoje. O koks jūsų santykis su dainavimu?
- Na, dainavau, dainavau... Yra tokia nuodėmė mano kūrybinėje diskografijoje (juokiasi). Netgi toje pačioje „Meilėj ir mirty Veronoje“, tik tai buvo seniai ir netiesa. Dar 1996 m. E.Nekrošiaus statytame spektaklyje iš pradžių buvo trys herojų poros, viena iš jų - aktorių. Spektakliui įgavus pagreitį, liko tik dainininkai, o aš buvau perdislokuotas į Juokdario vaidmenį. Vėliau dainavau, deja, trumpą gyvenimą gyvavusiame K.Antanėlio ir A.Navako miuzikle „Peras Giuntas“. Dainavau ir Tadą Blindą A.Mamontovo kurtame miuzikle. Taigi pastūgavęs, paūbavęs esu (šypsosi).
- „Meilės ir mirties Veronoje“ komandoje daug ryškių asmenybių, kurios įpratusios būti dėmesio centre. Ką reiškia būti tokios komandos dalimi?
- Visada smagu dirbti su ryškiomis asmenybėmis. Tai didžiulė mokykla, apsikeitimas energija, idėjomis. Visada į tai žiūriu kaip į patikrinimą, savęs išbandymą.
- Jums patikėtas vienuolio Lorenco vaidmuo, kuris buvo Romeo patikėtinis ir iš dalies yra kaltas dėl tragiškos kūrinio baigties. Ar jums pažįstamas kaltės jausmas? Kaip su juo gyventi ar nuvyti šalin?
- Kaltės jausmo jokion šalin nenuvysi - jis ateina naktį, kaip juodas sapnas, ir staugia vienišo vilko balsu. Lorencas gal kažkiek kaltas dėl jaunų žmonių meilės tragiškos baigties, ne dėl kūrinio. Tai - jo paslaptis, todėl jis ir įdomus.
- Koks bus A.Bialobžeskio kuriamas Lorencas? Ar jo įvaizdis sutaps su pjesėje atskleidžiama Šekspyro vizija?
- Tuo metu, kai ruošiausi Šekspyro paklausti apie jo viziją, jis buvo išvykęs pasižmonėti amžinybės plotuose, tad nesu tikras, kad mūsų vizijos sutaps. Vizijas derinsime kartu su roko operos režisieriumi Ramūnu Cicėnu.
- Peržiūrėjus jūsų sukurtus vaidmenis, atrodo, kad dažniau tenka kurti neigiamus veikėjus. Šį kartą, regis, bus priešingai...
- Bus visai ne priešingai - Lorencas bus monstras, demonas ir pabaisa. Jeigu galėčiau, jis rytų vienuoles pusryčiams. Akimis, žinoma (šypsosi).
- Jeigu galėtumėte pakeisti kūrinio pabaigą: sukurtumėte jam laimingą, pasakišką baigtį ar pasiliktumėte prie Šekspyro varianto?
- Paprastai pasakos baigiasi vestuvėmis, tik visi pamiršta, kad po to būna parašyta „Pasakos pabaiga“. Tebūnie jau, kaip yra. Man, beje, patinka daugtaškiai...
