Rytoj į Lietuvą ateisianti viena didžiųjų metų švenčių net ir atitolusiems nuo Bažnyčios primins, kad Dievas asmeniškai rūpinasi kiekvienu iš mūsų, tik jo ženklus ne visada atpažįstame. Ir tai vyksta ne tik Prisikėlimo dieną, o nuolat.
Apie Velykų slėpinius, džiaugsmą ir Dievo artumą „Respublika“ vakar kalbėjosi su Dominikonų ordino Baltijos šalių Šv. Angelų Sargų generalinio vikariato generaliniu vikaru broliu Sauliumi Rumšu.
- Kaip iš tiesų reikėtų suvokti Velykų prasmę, kuri dabar dažniausiai suprantama vien kaip kiaušinių marginimas ir paprastų žmonių sunkiai paaiškinamas Prisikėlimas?
- Kiaušinių dažymo, margučių ridenimo tradicija mus pasiekė greičiausiai iš slavų tautų, o pačios Velykų prasmės turime ieškoti daug giliau ir taip pat ne lietuviškoje tradicijoje.
Ji glūdi Senajame Testamente, Izraelio tautos istorijoje, t.y. dvylika amžių iki Kristaus, kai žydai vieną pavasarį išėjo iš Egipto vergovės. Šis išėjimas, vadinamas Pascha, ir davė mums kasmetį Velykų šventimą. Švenčiamas ne tik vienos tautos išėjimas iš vergovės, bet paties Dievo perėjimas per tą tautą, jos vedimas į laisvę.
Žvelgdami į krikščioniškąją perspektyvą, taip pat matome lygiai tą patį Dievo perėjimą per žmones, o jis pasireiškė Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu dėl žmonių, jų visų išlaisvinimo.
Bet šios paralelės yra šiek tiek skirtingos - žydų išėjimas iš Egipto buvo labiau fizinis išsilaisvinimas, o Kristaus prisikėlimas daugiau yra vidinis, žmogaus dvasinis išsivadavimas iš to, kas slegia, iš nelaimių, net nuodėmių. Kaip Izraelio tautą Dievas atvedė į Pažadėtąją Žemę, taip Kristus savo prisikėlimu mums atveria dangaus ir amžino nemarumo vartus. Su pavasariu tai siejama labiau simboliškai - tik tiek, kad Velykos yra prisikėlimas naujam gyvenimui.
Velykos krikščionims pirmiausia yra Dievo prisiminimas - Dievui žmonės yra svarbūs, jam rūpi kiekvienas žmogus. Dievas neabejingas nė vienam, o Kristaus nukryžiavimas parodė, kad Dievas myli žmogų iki pat mirties.
- Senasis Testamentas kalba apie vienos tautos išsivadavimą, Naujasis Testamentas - apie visų žmonių išganymą, o kokių galime rasti paralelių tarp Velykų prasmės ir Lietuvos, kuri per visą savo istoriją nuolat būdavo priversta nuo ko nors išsivaduoti, dabar lietuvių tarsi laukia vėl tas pats - išsilaisvinimas nuo priklausomybės primetamoms svetimoms vertybėms, pinigų galiai?
- Izraelio tauta mąsto daugiau vaizdiniais, o mes esame graikų mąstysenos paveldėtojai, tad daugiau viską suvokiame sąvokomis, konceptais. Tad fizinis išsivadavimas neturėtų užgožti gal net svarbesnio - dvasinio - išsivadavimo ir prisikėlimo, net žmogaus širdies pakeitimo, apie ką skaitome Biblijos Išėjimo knygoje.
Iš ko šiandien reikia išsivaduoti, ką reiškia išganymas ar Jėzaus atnešta geroji naujiena? Pirmiausia turime mąstyti apie išsivadavimą iš nuodėmės ir visų jos pasekmių pirmiausia dėl paties gyvenimo. Jėzus juk sakė, kad jis atėjo todėl, kad visi mes turėtume gyvenimą ir turėtume jo apsčiai. Jis taip pat atėjo tam, kad mūsų visų džiaugsmui nieko netrūktų.
Žmogų daug kas gali slėgti fiziškai, morališkai, materialiai, tai dažnai užgožia džiaugsmą, viltį. Todėl ir per Velykas, ir po jų yra labai svarbu pasižiūrėti, kas žmogui teikia tą gyvenimą, gėrį, grožį, vidinę ramybę. Išsivadavimas turbūt ir yra ėjimas link vidinės ramybės, džiaugsmo, ir tai nėra vien momentiniai dalykai.
Žmogaus pasidalijimas, netikrumas, nežinojimas kartais tikrai veda į nusivylimo liūną, tad šiandienos Velykų pirmoji žinia ir yra apie Dievą, kuris išvaduoja, teikia gyvybę, gyvenimą.
Kalbėdami apie Lietuvą, visi mes kalbame apie vertybes ir minime tuos pačius žodžius: „laisvė“, „nepriklausomybė“, bet šių žodžių turinį interpretuojame kiekvienas savaip.
Man visada yra svarbus Jėzaus palyginimas, kurį jis pasakė, fariziejų, Rašto aiškintojų paklaustas, ar reikia mokėti mokesčius Romai. Jėzus paėmė monetą su imperatoriaus Cezario atvaizdu ir pasakė fariziejams: „Atiduokite Ciesoriui, kas Ciesoriaus, kas Dievo - Dievui!“
O kuo čia dėtas Dievas, jei ant monetos buvo tik Cezario atvaizdas? Esmė slypi Pradžios knygoje, kurioje mes skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmogus pirmiausia yra pašauktas aukščiausioms vertybėms, ir neįmanoma sutapatinti tų skirtingų plotmių - dvasingumo su materialiniais dalykais.
- Ką pasakytumėte tam, kuris laukia Dievo malonės, tačiau jį slegia liga, skurdas, prarastas meilės jausmas artimam?
- Galbūt nelengva tai suprasti, bet išties kiekvienas žmogus atskirai ir asmeniškai pirmiausia rūpi Dievui. Tai mums liudija ir paties kryžiaus, ant kurio miršta Jėzus, pavyzdys.
Kryžius juk yra keturi pagrindiniai taškai, tarsi viso pasaulio aprėpimas. Atrodo, kad Jėzus miršta vienas, apleistas, tarp žemės ir dangaus. Tačiau jis nėra apleistas, nes su savimi paima visų žmonių kančią, sunkumą, jis pirmas tai neša tam, kad likę pasaulio žmonės pirmieji Velykų rytą išvystų prisikėlimą ir džiaugsmą.
Kaip išgirsti tą žinią? Kartais tikrai reikia perlipti per save ir bandyti suvokti, kad esu asmeniškai svarbus Dievui - Jėzus mirė ir prisikėlė tik dėl manęs, kad aš gyvenčiau. Drauge yra ir kitas labai svarbus aspektas, kurį per Verbų sekmadienio homiliją prisiminė ir naujasis popiežius Pranciškus. Jis sakė, kad krikščionis negali būti nuliūdęs! Tikėjimas ir viltis - be galo svarbu, tačiau ne ką mažiau svarbus yra ir visų mūsų bendruomeninis aspektas.
Mes nesame vieni - aš ir mano Dievas. Juk yra šalia artimieji, kaimynai, draugai, t.y. visi žmonės, kurie sudaro didelę ir gyvą bendruomenę. Ta pati Bažnyčia nėra tik pastatas, į kurį iš pareigos reikia užsukti sekmadieniais. Bažnyčia pirmiausia yra gyvoji bendruomenė, apie kurią aiškiai sakoma ir didžiajame Jėzaus įsakyme: „Mylėk Dievą, mylėk artimą kaip save patį“. Tad visi mylėkite vieni kitus, kaip Jėzus mus mylėjo.
Velykų slėpinys taip pat primena, kad artumas su kitais, pasidalijimas yra itin svarbus. O ypač dėmesio atkreipimas į tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos ar net ne pagalbos, o tik paprasto žvilgsnio, gero žodžio. Tai irgi turi galią pakeisti gyvenimą.
Tad kas mus valdo? Ar mes patys, remdamiesi dieviškomis vertybėmis - meile, tiesa, gailestingumu, kas duoda gyvenimą, ar vis dėlto vadovaujamės tik tomis vertybėmis, kurių norisi turėti daugiau, brangesnių. Todėl Velykų proga norėčiau pirmiausia palinkėti kiekvienam žmogui nepamiršti savo kilnumo ir išskirtinumo. Ir susimąstyti apie savo vidų: kur aš einu, ar tai dar aš einu, ar jau kas nors kitas už mane eina? Neužsidarykime tik savo vidiniame, siaurame rate.
Rytoj į Lietuvą ateisianti viena didžiųjų metų švenčių net ir atitolusiems nuo Bažnyčios primins, kad Dievas asmeniškai rūpinasi kiekvienu iš mūsų, tik jo ženklus ne visada atpažįstame. Ir tai vyksta ne tik Prisikėlimo dieną, o nuolat.
Apie Velykų slėpinius, džiaugsmą ir Dievo artumą „Respublika“ vakar kalbėjosi su Dominikonų ordino Baltijos šalių Šv. Angelų Sargų generalinio vikariato generaliniu vikaru broliu Sauliumi Rumšu.
- Kaip iš tiesų reikėtų suvokti Velykų prasmę, kuri dabar dažniausiai suprantama vien kaip kiaušinių marginimas ir paprastų žmonių sunkiai paaiškinamas Prisikėlimas?
- Kiaušinių dažymo, margučių ridenimo tradicija mus pasiekė greičiausiai iš slavų tautų, o pačios Velykų prasmės turime ieškoti daug giliau ir taip pat ne lietuviškoje tradicijoje.
Ji glūdi Senajame Testamente, Izraelio tautos istorijoje, t.y. dvylika amžių iki Kristaus, kai žydai vieną pavasarį išėjo iš Egipto vergovės. Šis išėjimas, vadinamas Pascha, ir davė mums kasmetį Velykų šventimą. Švenčiamas ne tik vienos tautos išėjimas iš vergovės, bet paties Dievo perėjimas per tą tautą, jos vedimas į laisvę.
Žvelgdami į krikščioniškąją perspektyvą, taip pat matome lygiai tą patį Dievo perėjimą per žmones, o jis pasireiškė Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu dėl žmonių, jų visų išlaisvinimo.
Bet šios paralelės yra šiek tiek skirtingos - žydų išėjimas iš Egipto buvo labiau fizinis išsilaisvinimas, o Kristaus prisikėlimas daugiau yra vidinis, žmogaus dvasinis išsivadavimas iš to, kas slegia, iš nelaimių, net nuodėmių. Kaip Izraelio tautą Dievas atvedė į Pažadėtąją Žemę, taip Kristus savo prisikėlimu mums atveria dangaus ir amžino nemarumo vartus. Su pavasariu tai siejama labiau simboliškai - tik tiek, kad Velykos yra prisikėlimas naujam gyvenimui.
Velykos krikščionims pirmiausia yra Dievo prisiminimas - Dievui žmonės yra svarbūs, jam rūpi kiekvienas žmogus. Dievas neabejingas nė vienam, o Kristaus nukryžiavimas parodė, kad Dievas myli žmogų iki pat mirties.
- Senasis Testamentas kalba apie vienos tautos išsivadavimą, Naujasis Testamentas - apie visų žmonių išganymą, o kokių galime rasti paralelių tarp Velykų prasmės ir Lietuvos, kuri per visą savo istoriją nuolat būdavo priversta nuo ko nors išsivaduoti, dabar lietuvių tarsi laukia vėl tas pats - išsilaisvinimas nuo priklausomybės primetamoms svetimoms vertybėms, pinigų galiai?
- Izraelio tauta mąsto daugiau vaizdiniais, o mes esame graikų mąstysenos paveldėtojai, tad daugiau viską suvokiame sąvokomis, konceptais. Tad fizinis išsivadavimas neturėtų užgožti gal net svarbesnio - dvasinio - išsivadavimo ir prisikėlimo, net žmogaus širdies pakeitimo, apie ką skaitome Biblijos Išėjimo knygoje.
Iš ko šiandien reikia išsivaduoti, ką reiškia išganymas ar Jėzaus atnešta geroji naujiena? Pirmiausia turime mąstyti apie išsivadavimą iš nuodėmės ir visų jos pasekmių pirmiausia dėl paties gyvenimo. Jėzus juk sakė, kad jis atėjo todėl, kad visi mes turėtume gyvenimą ir turėtume jo apsčiai. Jis taip pat atėjo tam, kad mūsų visų džiaugsmui nieko netrūktų.
Žmogų daug kas gali slėgti fiziškai, morališkai, materialiai, tai dažnai užgožia džiaugsmą, viltį. Todėl ir per Velykas, ir po jų yra labai svarbu pasižiūrėti, kas žmogui teikia tą gyvenimą, gėrį, grožį, vidinę ramybę. Išsivadavimas turbūt ir yra ėjimas link vidinės ramybės, džiaugsmo, ir tai nėra vien momentiniai dalykai.
Žmogaus pasidalijimas, netikrumas, nežinojimas kartais tikrai veda į nusivylimo liūną, tad šiandienos Velykų pirmoji žinia ir yra apie Dievą, kuris išvaduoja, teikia gyvybę, gyvenimą.
Kalbėdami apie Lietuvą, visi mes kalbame apie vertybes ir minime tuos pačius žodžius: „laisvė“, „nepriklausomybė“, bet šių žodžių turinį interpretuojame kiekvienas savaip.
Man visada yra svarbus Jėzaus palyginimas, kurį jis pasakė, fariziejų, Rašto aiškintojų paklaustas, ar reikia mokėti mokesčius Romai. Jėzus paėmė monetą su imperatoriaus Cezario atvaizdu ir pasakė fariziejams: „Atiduokite Ciesoriui, kas Ciesoriaus, kas Dievo - Dievui!“
O kuo čia dėtas Dievas, jei ant monetos buvo tik Cezario atvaizdas? Esmė slypi Pradžios knygoje, kurioje mes skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmogus pirmiausia yra pašauktas aukščiausioms vertybėms, ir neįmanoma sutapatinti tų skirtingų plotmių - dvasingumo su materialiniais dalykais.
- Ką pasakytumėte tam, kuris laukia Dievo malonės, tačiau jį slegia liga, skurdas, prarastas meilės jausmas artimam?
- Galbūt nelengva tai suprasti, bet išties kiekvienas žmogus atskirai ir asmeniškai pirmiausia rūpi Dievui. Tai mums liudija ir paties kryžiaus, ant kurio miršta Jėzus, pavyzdys.
Kryžius juk yra keturi pagrindiniai taškai, tarsi viso pasaulio aprėpimas. Atrodo, kad Jėzus miršta vienas, apleistas, tarp žemės ir dangaus. Tačiau jis nėra apleistas, nes su savimi paima visų žmonių kančią, sunkumą, jis pirmas tai neša tam, kad likę pasaulio žmonės pirmieji Velykų rytą išvystų prisikėlimą ir džiaugsmą.
Kaip išgirsti tą žinią? Kartais tikrai reikia perlipti per save ir bandyti suvokti, kad esu asmeniškai svarbus Dievui - Jėzus mirė ir prisikėlė tik dėl manęs, kad aš gyvenčiau. Drauge yra ir kitas labai svarbus aspektas, kurį per Verbų sekmadienio homiliją prisiminė ir naujasis popiežius Pranciškus. Jis sakė, kad krikščionis negali būti nuliūdęs! Tikėjimas ir viltis - be galo svarbu, tačiau ne ką mažiau svarbus yra ir visų mūsų bendruomeninis aspektas.
Mes nesame vieni - aš ir mano Dievas. Juk yra šalia artimieji, kaimynai, draugai, t.y. visi žmonės, kurie sudaro didelę ir gyvą bendruomenę. Ta pati Bažnyčia nėra tik pastatas, į kurį iš pareigos reikia užsukti sekmadieniais. Bažnyčia pirmiausia yra gyvoji bendruomenė, apie kurią aiškiai sakoma ir didžiajame Jėzaus įsakyme: „Mylėk Dievą, mylėk artimą kaip save patį“. Tad visi mylėkite vieni kitus, kaip Jėzus mus mylėjo.
Velykų slėpinys taip pat primena, kad artumas su kitais, pasidalijimas yra itin svarbus. O ypač dėmesio atkreipimas į tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos ar net ne pagalbos, o tik paprasto žvilgsnio, gero žodžio. Tai irgi turi galią pakeisti gyvenimą.
Tad kas mus valdo? Ar mes patys, remdamiesi dieviškomis vertybėmis - meile, tiesa, gailestingumu, kas duoda gyvenimą, ar vis dėlto vadovaujamės tik tomis vertybėmis, kurių norisi turėti daugiau, brangesnių. Todėl Velykų proga norėčiau pirmiausia palinkėti kiekvienam žmogui nepamiršti savo kilnumo ir išskirtinumo. Ir susimąstyti apie savo vidų: kur aš einu, ar tai dar aš einu, ar jau kas nors kitas už mane eina? Neužsidarykime tik savo vidiniame, siaurame rate.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
