O.Vyšniauskas: Scena - mano šventovė

- Šiandien Lietuvos muzikos pasaulis kupinas vienadienių žvaigždučių - iškyla, padainuoja, o po mėnesio jau ir nustoja žibėti. Kur tas raktas į amžinybę?

- Raktą į amžinybę rasime tik palikę šį pasaulį. O į ilgaamžiškumą - iš kur aš galiu žinoti. To gal reikia Dievulio klausti. Aš apskritai net neplanavau tapti dainininku. Taip išėjo. Ne viską galėjau surašyti, turėjau parodyti. Kartą man pasakė: tu pats padainuok. Aš uždainavau ir nebesustojau. Pats kuriu, pats dainuoju. Gal čia toks menininko vystymosi kelias, kuriame - ir degradacija, ir progresija - viskas. O gal tai sėkmės, įdirbio ir gabumų samplaika. Dainavimo aš net nepavadinčiau darbu. Gal esu tam tikras misionierius - turiu kažką nunešti, palikti, kažką pasakyti, sudainuoti. Turiu tokį nusistatymą - jei ką darau, darau iki galo. Noriu padaryti ne tik gerai, bet labai gerai. Priešingu atveju pats save griebiu už gerklės.

- Dabar gyvenimas lekia dideliu greičiu. Visi bėga, lekia, skuba, muzika skamba tik kažkur fone. Kaip jūs suprantate muzikos paskirtį?

- Kartą, kai legendinio dainininko B.B.Kingo (B.B.King), paklausė, kaip jis skirsto muziką, jis atsakė: „Viena muzika man yra gera, o kita, kurios aš nesuprantu. Daugiau aš stilių nežinau.“ Po to jo klausia, kaip jūs treniruojatės, kiek laiko tam skiriate? O jis ir sako: „Vaikeli, aš nesitreniruoju, aš įbrendu į tą upę ir mane neša.“ Kažkas panašaus ir mano gyvenime. Kartais atrodo ir sunku į tą sceną eiti, sunku pradėti, nėra nuotaikos, aš juk irgi paprastas žmogus. Bet įeinu, pradedu koncertą ir atsirandu savo vietoje. Matau sėdinčius žiūrovus, jų daug, daugybę metų jų sėdi daug. Aš su jais bendrauju, jiems dainuoju ir man akimirksniu išgaruoja visi tie įžanginiai šarvai, visos ne nuotaikos.

- Po tiek metų scenoje vis dar yra tie šarvai?

- Jie būna tik prieš išeinant į sceną. Kai išeinu, viskas stojasi į savo vietas. Scena yra mano šventovė. Čia toks, koks esu. Neturiu sceninio veido. Kaip tik neseniai vienas garso režisierius manęs paklausė: „Ar žinai, kodėl į tavo koncertus susirenka tiek daug žmonių? Dėl to, kad nemeluoji.“ Aš susimąsčiau ir man pasidarė taip smagu. Melagėlio kelias neilgas. Žiūrovo neapgausi. Kiti sako - jiems nieko nereikia, jie valgo ir nieko neklauso. Aišku jie valgys, jei jiems meluosi. Jeigu nesakai tiesos, neatiduodi savo tikrojo aš, tai kodėl jiems neužkandus?

- Melo, matyt, ir be scenos yra per daug aplinkui...

- Aš žinau tik tiek, kad meluodamas labai mažai ką gali laimėti. Taip, pramušti tiesa - sunku, bet jei jau pramuši, tampi tarsi ledlaužis. O jei kabinsi tuos makaronus, pats greičiau jais apaugsi ir ką gausi? Nieko. Man patinka asmenybės dėl to, kad jos turi savo nuomonę. Neužtenka scenoje tik būti dailiam ir gražiai apsirengusiam. Asmenybė kūrinį gali pateikti visai kitaip. Jei būsi tiesiog gražus, turėsi gražų balsą, būsi nepadaręs net pusės darbo. Jei neišgyvensi savo kūrybos, nieko nebus.

- Tokį požiūrį į muziką ir kūrybą turėjote iš pat pradžių, ar jis išsivystė laikui bėgant?

- Jaunystėje viskas buvo labai spontaniška ir gaivališka - bohema, draugai, grupės, žvaigždėtos naktys. Buvo toks gyvenimas, kurio nesigailiu. Paskui atėjo etapas, kai viską pradėjau dėlioti į stalčiukus, kažką pasilikdamas, kažką išmesdamas. Sakau, aš net neplanavau būti dainininku. Taip, aš kūriau. Taip, aš grojau. Bet kaip sakoma - mes planuojame, o Jis juokiasi. Gal tu apsigimęs alpinistas, o nutari dainuoti. Aš žinau tokių žmonių, kurie sako, aš galiu, aš dainuosiu. O man norisi pasakyti: tu to nedaryk, tavęs neklausys, tavo gabumai ne čia, jie ten. Ar tu nori kaip dainininkas visą gyvenimą važinėti su „moskvičiumi“, ar kaip kitos profesijos atstovas su „Ferari“? Toks užsispyrimas kartais net į kompleksus perauga. Aš irgi labai norėjau būti girininku. Na ir kas? Būčiau dabar vaikščiojęs po girią. Gal ir būčiau suradęs save. Gamta traukė, bet gamta traukia daugelį. Aš joje išsikraunu, įsikraunu, aš atvažiuoju - man spengia ausyse, aš išvažiuoju - man ramu.

- Minėjote, kad menininko gyvenime būna visokių pakilimų, nuosmukių. Kaip įvardytumėte šiandienį savo etapą?

- Gyvenu auksinį amžių. Pagaunu vis daugiau ramybės. Gyvenu su žmogumi, kurį visada svajojau sutikti, kuris suteikia mano gyvenimui pilnatvės. Tik jau norisi nebedraskyti tos „maikės“, bet neišeina. Prisižadu, išprašo, aš toks gerietis visada buvau. Nors kiti klasėje sakė atvirkščiai. Bet man jų nuomonė niekada nerūpėjo. Tie žodžiai „kolektyvas“, „klasės susirinkimas“ man yra keiksmažodžiai. Kolektyvas tave gali apsvarstyti. Kam man tas kolektyvas? Aš pats save galiu apsvarstyti. Aš net ne kiekvienam kunigui save patikėsiu. Ten viršuje mano Bosas ir aš su juo kalbuosi. Jis man pataria: tu čia neik, aš supyksiu, man skaudės. O kolektyvas... Kartą viešėjau Sietle ir ten vienas senas pastorius labai gerai pasakė: „Ar aš jums patikau, ar nepatikau, man vienodai. Žinote, kas man ne dzin? Kad aš jam (rodo pirštu į viršų) patikčiau. O jums... skonio reikalas.“ Visi atsistojo ir pradėjo ploti. Vienas žmogus paskui jo klausia: o kaip jūs žiūrite į vienalytes santuokas? „Jei aš eisiu už jas, eisiu už pasaulio susinaikinimą“, - atsakė pastorius. Viskas paprasta. Tai, kas anksčiau atrodė sudėtinga, ką buvo sunku apibūdinti, su metais gyvenimas viską supaprastino. Visos išvados, sprendimai tapo tokie aiškūs. Kaip perlipti per tą namą, kiek kopėčių atsinešti? Nelipk tu per jį, tu apeiti jį gali. Dėl to džiaugiuosi. Klausimai, kurie anksčiau sukeldavo vos ne haliucinacijas, dabar kelia juoką. Ir jei mano dainos nieko neduotų, apsisukčiau ir daryčiau ką nors kita. Bet jei jos reikalingos žmonėms, jei savo koncertuose matau žiūrovus, nuo mokinių iki pensininkų, reiškia, aš ariu savo vagą. Jei man taip skyrė, aš pasikalbėjau su savo Bosu, daugiau aš nesiaiškinu.

- Šiemet Lietuva mini Valstybės atkūrimo šimtmetį. Kaip keitėsi jūsų požiūris į laisvę?

- Aš tikiu, kad esame laisvo gymio tauta, bet tokie truputį užlenkti. Mus traukia prie tos dirvos, esame sulinkę tiek fizine, tiek psichologine prasme - kapstomės, burbame kažką sau po nosimi. Reikia truputį nusimesti švarką, išsitiesti ir pasiūlyti valdžios vyrams susikeisti vietomis. Tokio entuziazmo mes savyje neturime. Aš visuomet buvau revoliucionierius. Neteisybė iškart mane užvesdavo, man iškart iltiniai dantys iššokdavo. Negaliu klausytis melų, apgavysčių, įsakymų, įstatymų. Aš gimiau laisvas. Mes visi tokie. Žiūrėkite, kaip į skudurus krėtė Vytauto, Mindaugo „chebrytė“. Stiprūs vyrai buvo. Laisvas kraujas buvo. O dabar statistika tik ir deklaruoja, kad čia tuoj bus vieni kinai, visi išvažiavo, išnyksime... Kam reikia, tas grįš, patobulės, sustiprės, užsiaugins plunksnas ir išmes visus tuos šiandienius valdininkus. Ateis nauja karta, kuri tarnaus žmonėms. Ateis karta, kuri norės daryti gera. O dabar visi šitie kuria seną motociklą ir niekaip nepavažiuoja. Tai vieną kraniuką pasukinėja, tai „šlangutę“ pakeičia, tai, žiūrėk, jau bakas kiauras. Reikėtų gal pašpakliuoti. Lyg ir užsiveda, bet vis tiek nevažiuoja. Tai mesk tu tą seną motociklą. Nusipirk naują ir važiuok. Įsodink gerą vairuotoją ir rezultatas bus geras. O dabar purpsi purpsi - gal žvakes pakeiskime, gal tą, aną, bet vis tiek nevažiuoja. Čia tas pats, kai duodi žmogui šakes ir paprašai, kad jis ką protingo parašytų.

- Gal per daug kantrūs esame?

- Kas kantrus, kas nelabai. Aš žinau, kad kaimeliuose tikrai negerų vaizdų būna. Akordeonas ant suoliuko dar stovi, o akordeonistas - jau ne. Kitas bando iš griovio išlipti, tarsi kopdamas Uralo kalnais. Na ir kas kad žurnalų puslapius išplėšysime? Tie, kam tai kelia didžiausius rūpesčius, žurnalų neskaito. Žinokite, vaikų darželyje net pati pikčiausia auklėtoja nesugalvotų, kad piktą vilką dabar reikia iš visų knygų išplėšyti. O čia žiūrėkite, užsidėjo „pagonus“ ir sako, bus taip ir ne kitaip. Kodėl mes tai leidžiame? Anksčiau nepatiko kryžiuočiai - tai ką duosim, vyrai, į skudurus. O kodėl mes dabar tokie apkiautę? Kas mes? Laboratorijos triušiai? Bet čia tik smulkmenos. Kol piktinamės dėl žurnalų, žiūrėk jau kažkas kokį rimtesnį reikalą suka. Tokie vaikiški užsiėmimai kvepia fizine degradacija, kai žmogus nieko nedaro, žiūri žiūri ir pradeda plytelę gramdyti, nes, anot jo, ji ne taip stovi.

- Mes susitelkiame tik tada, kai nelaimė kokia užeina.

- Čia gražus mūsų bruožas. Ir dabar vienybė atsirastų. Neūžauga prezidentas treptelėtų koja ir mes vėl susirinktume. Tai normalu. Tai mūsų prosenelių genai. Ir aš pats eičiau, ir jaunimas eitų. Čia tikra lietuvio dvasia. Mes esame stipri tauta, visada tokie buvome, esame ir būsime. Telaimina mus Dievulis. Niekas mūsų nuo žemėlapio neištrins, tegu statistai net neplanuoja. Jiems patiems kažkas negerai.

- Pats niekada neturėjote minčių kur nors išvažiuoti?

- Ne. Jie išvažiavo, o aš važiuoju jų raminti: nebijokite, čia ilgai taip nebus. Padainuoju, mes padraugaujame. Aišku, gaila, juk galėjo čia gyventi, daryti naudingą darbą šaliai. Bet žiūrėkite, kaip elgiamasi su mokslus baigusiais studentais - paspaudžia ranką, pasako „ačiū“ ir pamojuoja. Čia spjūvis jaunuoliui, kuris stengėsi, į kurį buvo investuota, tiesiai į veidą. Sako, gerai, o toliau pats žiūrėk, sėkmės gyvenime. Viskas. Duotų bent 50 eurų.

- Tai kokios vertybės Lietuvoje yra primirštos?

- Tikrųjų vertybių mes jau neiškasime, jos pasikeitė ir toliau kas pusę amžiaus keičiasi. Man atrodo, kad viskas susiveda į vieną vienintelį žodį „nemeluok“. Gerbk kitą taip, kaip pats norėtum, kad gerbtų tave. Tuo viskas pasakyta. Jei atėjai čia dėl žmogaus, tai ir daryk dėl žmogaus. Tau padėkos. Kad ir kuo būtum - politiku Vyriausybėje, Seime ar darbininku gatvėje, ar gydytoju, ar mokytoju, bet kuo - nemeluok vaikams, jaunimui, pavaldiniams. Tik tada tave mylės ir gerbs.

- Kas jums padeda išlikti savimi?

- Visada sakyti tiesą yra stipru. Arba tu turi išvis labai mažai kalbėti, kad kam kokio kuolo neįsmeigtum. Žinoma, reikia elementarios diplomatijos, kad pasakytum: atleisk, Antanai, man atrodo, tu neteisus.

- Nebuvote nudegęs dėl tos tiesos?

- Degu nuo mokyklos laikų. Už tą tiesą kentėjau kariuomenėje, visur kentėjau. Gal mano tokia dalia? Kiti sako, žiūrėk koks jis kietas, tvirtas, stiprus, mes irgi su juo eisime. Bet jei jau kas nutinka, visi nuo tavęs ir nusisuka. O kiti iš viso niekur nesikiša. Tokius žmones vadinu „žmonėmis-fonu“.

- Bet, matyt, pramogų pasaulyje to netikrumo yra nemažai?

- Pramogų pasaulyje jau kiti niuansai. Anksčiau buvo brandesnis draugiškumas. Visi vienas kitam padėdavome, gerbdavome vieni kitus. Dabar, kai prasidėjo toks tikrasis kapitalizmas, visi išsiskirstė į savo kambarėlius, visi šypsosi, o už akių džiaugiasi, jei tau nesiseka. Dainininko kelias nėra lengvas. Jei turi pašaukimą - gerai. Bet jei manai, kad čia apipils tave milijonais, kad per parą populiarus tapsi - neik čia. Tokia banga greitai subliūkšta. Ji pakyla ir nusileidžia.

- Ar matote atlikėjų, kurie ir po 10 metų bus populiarūs?

- Nežinau. Dėl to aš ir į jokias komisijas stengiuosi neiti, nekastruoti tų vaikučių, tegu patys vystosi. Aš nesu lakmusas šioje srityje. Kas kaip nori, tas taip tegu ir daro. Jei paklaus, patarsiu, parodysiu. Žinoma, kad yra asmenybių, mažų, gabių vaikų. Turime vieni kitus keisti. Tai elementarus gyvenimo procesas.