respublika.lt

Lietuvos Homeras - Kristijonas Donelaitis

(0)
Publikuota: 2014 kovo 02 15:02:46, Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 2 nuotr.
Regimantas Tamošaitis

Šiemet minime 300-ąsias lietuvių literatūros tėvo Kristijono Donelaičio gimimo metines. Kiekvienas žinome, kad jo sukurta poema „Metai“ - garsiausias pasaulyje kada nors lietuvių kalba parašytas kūrinys, kiekvienas atmintinai galime padeklamuoti keletą pirmųjų poemos eilučių... Ar to pakanka, kad suprastume tikrąją K.Donelaičio vertę ir pajustume išties švenčiantys jo sukaktį, klausiame Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docento, humanitarinių mokslų daktaro Regimanto Tamošaičio.

- Galima manyti, kad išties gerbiame ir puoselėjame savąją kultūrą - štai valstybės mastu šventėme Maironio metus, Tarmių metus, dabar - K. Donelaičio jubiliejų... Noriu jūsų paklausti: ar juntate tą šventimą, ar tai tik oficiali akcija, neturinti atgarsio nei tautos sąmonėje, nei žmonių širdyse?

- Manau, kad ši akcija iš esmės yra sėkminga. Tokia kultūros politika man patinka, ji realiai veikia, ir tai yra gerai. Nežinau, kas inicijavo tuos jubiliejinius minėjimus, bet jie tikrai prasmingi, tikslingi ir veiksmingi. Keičiasi dvasinė visuomenės atmosfera. Mūsų gyvenimas darosi orus. Tas kultūros vertybių suaktualinimas, vieno ar kito autoriaus jubiliejinių metų paskelbimas suteikia iškilios prasmės visiems metams. Šiandien atrodo, kad jeigu 2012-ieji nebūtų ženklinti Maironio, o 2013-ieji - Tarmių metų vardu, jie būtų buvę daug tuštesni, palikę mus kapanotis vien politinių intrigų ir ekonomikos aktualijų lauke. Kas ta politika be kultūros? Kam ji tarnauja? Koks žmogaus ir piliečio gyvenimas be kultūros matmens?

Mūsų klasikų sugrąžinimas į visuomenės sąmonę suteikia gyvenimui stabilumo, atkuria vertybių hierarchiją. K.Donelaitis kelia lietuvių kultūros, mūsų nacionalinės savimonės prestižą: pakanka argumentuotai prabilti apie mūsų grožinės literatūros pradininko ypatingumą, ir susimąsto ne vienas, įsiklauso net moksleiviai, šiaip ne itin pratę demonstruoti pagarbą mūsų klasikams. Lietuvių grožinė literatūra prasideda fundamentaliu epu, kokiu tegali pasigirti labai nedaugelis tautų.

Nekalbant jau apie unikalų reiškinį - lietuvių kalbai pritaikytą hegzametrą, K.Donelaičio kūryba europietiškame kontekste išsiskiria ypatinga menine kalbos jėga, pilietiniu sąmoningumu, kolektyvinės valios stiprumu, gamtos vaizdų energija. Tai ne koks nedrąsus literatūrinis kalbos išbandymas, bet stipri pradžia, privertusi visą Europą išgirsti lietuvišką balsą. Todėl be jokių hiperbolių sakau - turime savąjį Homerą.

Ypač gražu, kad į K.Donelaičio metų orbitą nuoširdžiai įsitraukia žymūs nūdienos menininkai, šiaip kuriantys modernųjį meną. Kad ir aktorius Rolandas Kazlas. Jubiliejiniuose renginiuose girdėjau, kaip jis skaito „Metus“ - įspūdinga. Tiksliai sudėlioti (vadinasi - tikrai suprasti) ritminiai, semantiniai kirčiai, prasmės niuansai. Iki šiol girdėdavau K.Donelaitį teatrališkai išrėkiamą - kaip archainę senieną, o R.Kazlas ėmė „gyventi“ K.Donelaičio žodyje, prabilo gyvu jo balsu - ir tai buvo labai stipru. Kažkas nepaprasta - išgirsti poetą, kuris tebėra gyvas savo žodyje!

Beje, į R.Kazlo spektaklį „Ne šio pasaulio žmogus“ nebuvo paprasta patekti - mes su žmona negavome bilietų! Pagalvokit, juk vien jau tai byloja apie K.Donelaičio svarbą dabartiniuose kultūros kontekstuose. Manau, tai puikiausias įrodymas, kad K.Donelaičio metus Lietuva švenčia ne formaliai, o sugeba ir autentiškai bendrauti su klasika. K.Donelaitis ima kalbėtis su mumis, ir kalba tarsi savo, tarsi mūsų balsu. Bet mes visi esame toje pačioje lietuviškoje kalboje.

Svarbu dar ir tai, kad K.Donelaitis žadina mūsų nacionalinį orumą. Kad ir kaip ten būtų, dauguma lietuvių kūrėjų, brendę romantinės ir valstietiškosios literatūros tradicijoje, yra pratę pabrėžti lietuvių tautos skausmą, nuolankumą, kančią, nuskriaustumą... Be K.Donelaičio aiškaus balso tikrai atrodytume artojėlių kraštas, nelaimėlių ir nuskriaustųjų tauta, kuriai tarsi kažkas iš gailesčio davė teisę gyventi ir patyliukais kalbėti lietuviškai.

K.Donelaičio būrai nėra kokie nuengti baudžiauninkai, kaip įpratino mus galvoti mokykla. Jie orūs ir stiprūs žmonės, savotiška liaudiškų sokratų bendruomenė: kiekvienas „Metų“ personažas, net ir vadinamasis nenaudėlis, turi savo požiūrį į gyvenimą, formuoja savo nuomonę ir aiškiai bei racionaliai ją išsako. „Metų“ veikėjai tarpusavyje diskutuoja apie gyvenimą, sprendžia bendrus reikalus (tai juk ir yra respublika), išreiškia kolektyvinę valią.

Beje, jie diskutuoja gan moderniai, teigdami prigimtinės teisės idėjas ir tautos gyvenimo klausimus spręsdami santykyje su kitomis tautomis. Taigi K.Donelaičio būrų bendruomenė yra ori, garbinga ir stipri: ji stebi kaimynines tautas, nebijo pasimokyti iš svetimųjų, tačiau ir nesižeminanti prieš svetimus Europos ponus. Šį K.Donelaičio kūrybos aspektą įtikinamai aptarė Darius Kuolys. Prie vakarietiškos „ponų kultūros“ kritikos esame įpratę, lietuvių kaimiškosios kilmės literatūroje tokios kritikos daug, bet joje nesunku pamatyti mažojo nuoskaudą dėl didesniojo savivalės. Tai ne tiek kritika, kiek silpnojo skundas. K.Donelaičio kūryboje taip nėra - jo lietuvininkai su kitomis tautomis bendrauja kaip lygūs su lygiais.

- Pats neretai viešite mokyklose. Manaisiais laikais tiek tarp moksleivių, tiek tarp pedagogių būdavo populiaru niurzgėti, kad K.Donelaitis mokymo programose atsiranda per anksti - tokio amžiaus vaikai neva dar neįstengia šio kūrinio perkrimsti. Kaip yra šiandien?

- Ši edukacinė problema buvo ir bus. Mokykloje pateikiamas lietuvių literatūros kanonas parašytas senyvo amžiaus žmonių, kaimiškos kilmės autorių... Tokiai literatūrai suprasti reikia brandos. Tačiau moksleiviai vis tiek turi būti supažindinami su klasika, įvedami į tą pasaulį, nes jei ne mokykloje - tai kur ir kada jie visa tai perskaitys? O neperskaitę neturės nei tautinių šaknų, nei kultūrinių pagrindų.

Rimtiems klasikos tekstams jauno žmogaus prigimtis priešinasi, tai natūralu. Bet juk ne tik mokykla, visa kultūra yra vienokia ar kitokia prievarta prigimčiai. Individo socializacijos stadijos nėra lengvos. Kad klasikos skaitymas mokiniams nevirstų tik  prievarta, turi pasistengti pedagogai. Esu įsitikinęs - K.Donelaičio tekstais įmanoma sudominti jaunus žmones, tačiau tik tuo atveju, jei K. Donelaitis bus įdomus ir pačiam mokytojui. Mokytojas irgi turi mokėti skaityti klasiką. Jis turi būti kūrybingas ir įkvėptas, šiek tiek menininkas. K.Donelaitį reikia pateikti gyvai, kad mokiniui jo kalba suskambėtų kaip jo paties gilioji atmintis, kad K.Donelaičio pasakotojo balse jis išgirstų savo tėvų, senelių, protėvių balsą. Bet jei klasika pateikiama kaip dogma ir privalomas autoritetas, mokinio sąmonei ji ir liks negyva.

Nežinau, kaip šią problemą išspręsti švietimo programų lygmeniu. Negi reikalausi iš mokytojo kažkokių kūrybingumo standartų? Mokyklos rutina sumala visą kūrybingumą. Mokytojo darbas ir taip yra sunkus, be to, jis orientuotas į standartus. Tačiau ir tokiomis sąlygomis kai kurie mokytojai įkvepia mokinius gražiems darbams. Esu nemažai tokių matęs Lietuvos mokyklose.

- O pats turėjote tokį įkvėptą ir charizmatišką mokytoją, atvėrusį jums K.Donelaitį?

- Mokykloje, deja, neturėjau. Bet greičiausiai pats buvau nesąmoningas, nerangus, be motyvacijos. Pasakysiu atvirai - bukas. Todėl K.Donelaitis iki studijų universitete man nieko nereiškė, kaip ir kiti lietuvių rašytojai. Suvokiau jį kaip vieną iš daugelio lietuvių autorių, kurio tema visai nepatraukli - baudžiauninkų buitis, kažkoks primityvus liaudiškumas. Sovietiniais laikais man nuo viso to buvo tiesiog bloga.

Susipratusiu „nacionalistu“ mane padarė Vilniaus universitetas, irgi tais pačiais sovietiniais laikais. Akis į K.Donelaitį atvėrė šviesaus atminimo profesorius Albinas Jovaišas. Vėliau ir pats jį analizavau, rašiau straipsnius vadovėliams.

Tačiau į moksleivių širdis, neabejoju, būtų galima surasti paprastesnį kelią, nebūtinai per Universitetą. Antai rašydamas tuos vadovėlius kartą nei iš šio, nei iš to ėmiau garsiai skaityti „Metus“ savo mažiems vaikams, pradinukams. Patyrėme didelį džiaugsmą: vaikus lengvai pagavo energingas tekstas, išraiškinga kalba, ryškūs personažų paveikslai, visos tos hiperbolės ir kitos grožybės. Tiesiog dūkome ir džiūgavome skaitydami, buvo labai smagu. Tą kartą rimtai pagalvojau, kad gal ir K.Donelaitis savo kūrinius taip parašė - dėl juoko, dėl didesnio smagumo? Išsakiau tokį požiūrį kolegoms, bet likau nesuprastas - K. Donelaitis yra labai rimtas autorius. Bet negi tai vienas kitam prieštarauja? Gal tai „linksmojo mokslo“ variantas? Tai kas, kad jo hegzametras - preciziškas, o išsilavinimas - ypatingas, klasikinis. Negi klasikas negali džiaugtis žodžio galia? K. Donelaičio lietuviška kalba išauga iš agrarinės kultūros, ji tiesiog gimsta gamtoje, o gamta yra gyvybės laukas. Kiek kalba išsaugo gamtiškumo, tiek ji lieka gyvybinga, stipri. Kalbos gyvybingumas reiškia magišką meninio žodžio galią sukurti tikrovės įspūdį, užburti skaitytoją tikroviškumu.

- Dažnai retoriškai pasakoma, kad lietuviai - poetų tauta. Ar už šį įvertinimą taip pat turime būti dėkingi K.Donelaičiui?

- Visiškai ne, jis - blaivus epinis pasakotojas, objektyvaus pasaulio vaizduotojas. Sveiko, valstietiško proto menininkas. Už „poetų tautą“ esame dėkingi tik Maironiui. Jis išlaisvino individualią lyrinę savimonę iš tautosakinės stichijos. Svarbu tai, kad Maironio poezijoje nėra jokio donelaitiško elemento, nes K.Donelaitis - tai ne tautosaka ir ne individualizuotas modernus subjektas. „Poetų tautos“ reiškinys - tai uždaro jausmo ir vidinės psichinės energijos kultūra. Kaip yra išaiškinęs Marcelijus Martinaitis tautosakos paskaitose, XIX a. pabaigos lietuvių artojėliai, neturintys anei galios, anei valios veikti pasaulyje, įsišakniję savo gimtojoje dirvoje, nepatiriantys jokių žygių, kelionių ir kitų avantiūrų, neišnaudotą psichinę energiją transformavo į vidinį jausmingumą - taip ir atsirado ta lietuviška daina, graudyn ir nuostabyn... Kuo graudžiau, tuo nuostabiau.

- O K.Donelaičio geno lietuvių literatūra nepaveldėjo?


- Paveldėjo, ir dar kaip. Nesame vien lyrikai delyrikai, svajotojai ir fantazuotojai. Lietuvių literatūroje išliko ir jėgos balsas, ir valios autonomijos idėja. Tačiau šis aktyvios „valios gyventi“ (Pričkaus imperatyvai) genas sudygo ne lyrikų, bet tautos herojų, stichiškųjų poetų ir magiškojo realizmo literatūrinėje dirvoje. Vincas Mickevičius-Krėvė, Vaižgantas, Sigitas Geda, Romualdas Granauskas... Minėtąjį geną leidžia atpažinti ne tik stipri kalba, bet ir personažo tipas - stiprus, savo pasaulį kuriantis gamtos galių žmogus.

- Pokalbio pradžioje sakėte, kad tokių iškilių datų kaip K.Donelaičio 300 metų jubiliejus sureikšminimas, šventinių metų paskelbimas, jo kontekstų sužadinimas visuomenės sąmonėje rekonstruoja vertybių hierarchiją... Bet juk nesame tiek naivūs, kad manytumėm, jog K.Donelaičio metais kiekvienas politikas ar verslininkas ims skaityti „Metus“?


- Žinoma, ne. Taip sužlugtų ir verslas, ir politika, kam to reikia? Jie K.Donelaitį turėjo perskaityti mokykloje, kad jis ir vėliau dalyvautų jų svarbiuose sprendimuose kaip kritinė ir vertybinė sąmonės dalis.

Tačiau esu įsitikinęs, kad K. Donelaičio ar Maironio vardai paskelbus jubiliejinius metus pasidarė svarbūs net ir neskaičiusiems šių rašytojų kūrinių. Ką gi reiškė šie autoriai iki jubiliejinių jų metų paskelbimo valstybės mastu? Vieni iš daugelio vadovėlinių rašytojų - nuobodūs mokykliniai reikalai... Tarsi neturintys ryšio su mūsų kultūra, Lietuvos dvasios istorija. O štai dabar jie iškilo visa savo didybe. Tad net ir mažiau išmanantys literatūrą piliečiai ima suvokti tikrąją tokių vertybių reikšmę. Atkurta teisinga vertybių sistema, subalansuotas mūsų kultūros pasaulis. Ne vien televizijos žvaigždėmis gyva Lietuva. Vertybėms nebūtina melstis kas dieną, bet jas reikia žinoti. Šventąjį Raštą juk irgi ne visi skaito, bet bent jau žino, kas tai yra, ir gerbia.

Šiandien viešai paminėjęs Maironį ar K.Donelaitį, klausytojų veiduose jau nebepastebiu ironijos ar atsainumo, kitados buvusio kone norma, standartinio žmogaus požiūriu į klasiką. O juk dar prieš kokį dešimtmetį net iš Švietimo ministerijos žmogaus sulaukiau štai tokio pareiškimo: „Neskaičiau aš to tavo Donelaičio, to Granausko, ir man nerūpi.“ Pasakyta buvo atvirai, net su pasitenkinimu. Šiandien tas žmogus toks atviras gal jau nebūtų. Kai asmuo pats neturi jokių vertybių, jis bent paklūsta valdžios autoritetui ar visuomenės nuomonei. Kai kultūros politika teisinga, tai ir visuomenės atmosfera geresnė, mažiau to mūsų gyvenimą nuodijančio nekultūringųjų cinizmo.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s