Šiemet Lietuva švenčia vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tačiau mūsų kalba - kur kas senesnė: pasak kalbininkų, jai gali būti ir pusantro tūkstančio metų.
Apie lietuvių kalbos ištakas, raidą ir tai, kodėl ji verta nacionalinės vertybės titulo, pasakoja filologijos mokslų daktaras, šiuo metu dirbantis Europos Komisijoje, Erdvilas JAKULIS.
- Dirbate užsienyje. Ar Europai lietuvių kalba įdomi?
- Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rūpesčiu prieš kelerius metus išvykau į Europos Komisiją kaip kalbos ekspertas. Europos institucijose dokumentai verčiami į visas oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas, tarp jų - ir lietuvių. Mes, kalbininkai, išverstus tekstus redaguojame, dirbame terminologinį darbą, konsultuojame ir mokome vertėjus, - žodžiu, rūpinamės, kad į Lietuvą atkeliavę teisės aktai, terminai būtų kuo taisyklingesni ir tikslesni.
Patys lietuviai žino, kad mūsų kalba archajiška, unikali, bet užsieniečių - retas kuris. Jiems įdomiau, kad yra “senosios” ES šalys ir “naujosios” ES šalys, o kai papasakoji, kad vienos iš tų naujų šalių kalba išlaikiusi tokią senovę, labai nustemba. Na, nereikia ir norėti - juk kalbos istorijos mokslų nėra ėję. Iš gyvųjų (egzistuojančių) kalbų lietuvių yra archajiškiausia. Tuo mes galime didžiuotis. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje studentams visuomet sakau - daugiau niekas tokios kalbos neturi. Beje, pasiklausę mūsų kalbant, užsieniečiai klausia, ar mes kalbame rusiškai, lenkiškai.
Baltai - slavų protėviai?
- Painiojimas su slavais daugelį lietuvių erzina. Ar iš tiesų turime ką nors bendro su jais?
- Labai nemažai. Daug daugiau bendro nei su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Baltų ir slavų giminystės teorijų yra įvairių. Ir baltai, ir slavai kilę iš indoeuropiečių prokalbės, kaip ir germanų, italikų, indų-iranėnų ir kt. kalbos.
Lietuvių kalba nuo latvių atsiskyrė VI-VII a., vakarų ir rytų baltai išsiskyrė dar gerokai anksčiau. O kokie jų santykiai su slavų kalbomis, nesutariama. Vieni tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš skirtingų prokalbės tarmių, o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų.
Vieni mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką. Dabar vis daugėja kalbininkų, manančių, kad slavai atsirado iš vakarų baltų, o vėliau itin maišėsi su kitomis tautomis ir labai išplito.
Baltų gyventa teritorija buvusi labai didelė. Tai rodo toponimai, ypač hidronimai (vandenvardžiai). Pavyzdžiui, Baltarusijoje teka upės Nemiga, Berezina; Vakarų Baltarusijoje miestas Volkovysk (palyginimui - Vilkaviškis). Rusijos sostinės ir upės Maskvos pavadinimas irgi baltiškas, o kur dar upė Oka (plg. akis), didelis Okos intakas Mokša (plg. makoti, mak-), upė Možaja, Možajka, miestas Možaisk (Maskvos sritis), tos pačios šaknies upės Mažok, Maza, Mazutin. Per Maskvą teka upė Jauza (siejama su latv. auza “aviža”), Ugros (irgi gali būti baltiškas) intakas Mežiška; upė Neveža (Okos baseine), ten pat upeliukai Galučinskoj (Galutin-), Šalutinskoj (Šalutin-), ežeras Alšenoj (Alšėnai).
Taigi, kur tik žiūri - baltiški vietovardžiai. O rasti, kur gyvenę pirmieji slavai, nelengva. Pamenu, prof. Z.Zinkevičius juokėsi, kad tik Pripetės pelkėse. Todėl visai gali būti, kad slavai atsirado iš baltų.
Susikalbėtume su kunigaikščiais
- Šiemet švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kiek laiko gyvuoja mūsų kalba?
- Tai bendrinei kalbai, kuria dabar šnekame, kiek daugiau nei šimtas metų. O mūsų protėviai - indoeuropiečių atšaka - atkeliavo į šiuos kraštus maždaug prieš 4000-4500 m. ir sumišusi su vietinėmis kultūromis davė pradžią baltams. Pati lietuvių kalba susiformavo VI-VII a., o kada ja pradėta rašyti, tiksliai sunku pasakyti, Lietuvoje iki Mažvydo rašyta slavų ir lotynų kalbomis.
Pirmoji spausdintinė knyga lietuvių kalba - Martyno Mažvydo Prūsijoje išleistas “Katekizmas” XVI a. Nedaug trūko, kad lietuvių kalba apskritai būtų išnykusi - taip atsitiko daugeliui kitų baltų kalbų, tarp jų ir rašto paminklus palikusiai prūsų kalbai. Tad turime būti dėkingi likimui, kad tiek kamuota, trypta mūsų kalba vis dėlto išliko. Ir turime stengtis toliau ją puoselėti.
- Ar dabartinis lietuvis susišnekėtų su, tarkime, karaliumi Mindaugu?
- Turbūt. Lietuvių kalbos kitimo tempas labai nedidelis, todėl ji ir išlaikiusi tiek archajiškų dalykų. M.Mažvydo tekstus mes puikiai suprantame (tiesa, jei pažįstame gotiškus rašmenis) ir jų tikrai nereikėtų versti į dabartinę lietuvių kalbą. O, sakysime, Šekspyro kalba anglų kalbos vartotojams jau sunkiai suprantama - anglų kalba kinta kur kas sparčiau. Kodėl lietuvių kalba taip lėtai kinta? Turbūt dėl to, kad atsidūrė indoeuropiečių kalbų arealo pakraštyje, buvome gana izoliuoti. O gal tiesiog lietuvių charakteris toks?
- O kokia mūsų kalbos ateitis?
- Kalba yra turtas. Nebūtų kalbos - nebūtų ir tautos. Paprastai kalbos pagrindu susiformuoja ir valstybė. Žinoma, yra nemažai išimčių (JAV, Šveicarija, Belgija ir kt.), kurių bendrystė grindžiama ne tautiškumu, o kitais dalykais. Tačiau Lietuvos be lietuvių kalbos nebūtų. Ir jei kalba išnyktų, tai vargu ar liktų ir Lietuva. Nežinau, kur tada būtume.
Todėl Lietuvai ir lietuviams lietuvių kalba tikrai turi būti vertybė. Kad ta kalba kuo ilgiau išliktų, kalbininkai mėgina pristabdyti kitimą, pažaboti iš kitų kalbų plūstančias naujoves. Tačiau tai nelengva - dabar viskas labai greitai kinta dėl globalizacijos, technologijų.
Televizijoje ir radijuje girdime tik bendrinę kalbą, todėl nyksta tarmės - bendrinės kalbos šaltinis. Juntama svetimų kalbų įtaka. Dėl emigracijos gali sparčiai mažėti kalbančiųjų lietuvių kalba - daugelio emigrantų vaikaičiai lietuviškai jau nebemoka.
Sovietmečiu lietuvių kalba buvo viena iš pasipriešinimo priemonių. Mes atlaikėme rusifikaciją, dėl kurios išnyko nemaža kalbų. Rusų kalba mums asocijavosi su priešų kalba, todėl noriai kovota ir su rusizmais. Bet dabar didžiausia mūsų bėda - ne rusų, bet anglų kalbos įtaka. Priespaudos nėra, kovoti su kuo nėra - tad nelabai norima ir priešintis. Angliški žodžiai plinta vis labiau, ypač jaunimo kalboje.
Tiesa, anglų kalbos ekspansija ne tik mūsų problema - vokiečiai irgi jau turi “džoben” greta “arbeitein”. Kalbos būklei daug įtakos turi ir vertimai. Dažnai žmonės, daug verčiantys iš užsienio kalbos į lietuvių, nesistengia išversti gražiai, taisyklingai, o sudėlioja viską pažodžiui. Nelabai suprantu, kam apskritai tada versti? Jei pradėsime žodžius rašyti ta griežta tvarka, kaip rašoma anglų, nebeliks reikalo rašyti galūnių, o atsisakius galūnių, iš lietuvių kalbos beliks žodžių šaknys. Teks tik pakeisti. Tad būkime sąmoningi. Stenkimės kalbėti ir rašyti gražia ir taisyklinga kalba, ir ne tik viešai, o kad ją girdėtų ir jos mokytųsi mūsų vaikai. Jei kalbėsime žargonu, žargono jie ir išmoks. Ir ilgainiui didžiausios vertybės liks tik liūdni prisiminimai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
