Argentinietiškas Elvyros Katalinos kraitis

Įteikiant Vyriausybės kultūros ir meno premiją grafikei Elvyrai Katalinai Kriaučiūnaitei akcentuota, kad „tik šios menininkės dėka Lietuvoje paplito rankų darbo popierius“. Mažai kas žino, kad už sausos formuluotės - nelengvas permainingas gyvenimas, dramatiška jo trajektorija nuo Buenos Airių iki mažo Lietuvos kaimelio. Po kelių dešimtmečių - atgal. Lemtingas susitikimas su argentiniečiu dailininku, išmokiusiu ją rankų darbo popieriaus meno. Ir Lietuvoje pasklido Elvyros „burtalapiai“...

Gimti Buenos Airėse

- Kaip tu šiandien prisimeni savo vaikystę ir paauglystę Argentinoje?

- Kaip rojų prie La Platos (Sidabro) upės. Kur žiemą žydi ir dera apelsinai. Kur nuolat skamba ir visur šokamas tango. Gausybė muziejų, galerijų, kino teatrų, puikių parkų. Spalvingas didmiesčio gyvenimas buvo kaip tik man.

- Augai emigrantų šeimoje. Namie kalbėjote lietuviškai. Ką žinojai apie Lietuvą?

- Kad ten baltos žiemos, ryškios vasaros, o ruduo - oranžinis. Mamos lietuviškos dainos atrodė šiurpios - apie karą, juodą varną, baltą ranką... Arba apie gegutę, martelę, motulę - irgi liūdnos, ašaringos.

- Kodėl tėvai - 1956 metais! - nutarė grįžti?

- Norėjo, kaip sakė, pasilaidoti Lietuvoje. Kas joje dedasi, nežinojo. Giminės į laiškus neatsakė, o kaip atrodo tas „išgelbėjimas nuo fašistų“, nesuprato. Kelionė iš Buenos Airių į Odesą laivu truko mėnesį. Trumpai sustojant Kanarų salose ir Turkijoje. Bet išlipti iš laivo neleido. O pakrantėje žmonės per garsiakalbius ispaniškai šaukė: šokit, plaukit, gelbėkitės, nes pražūsit Sibire! Tikėti - netikėti? O gal čia kokie vergų pirkliai?

Iš Odesos į Vilnių - traukiniu. Per langus vaizdai - geriau neprisiminti. Peronuose - su lupenom virtos bulvės ir rauginti agurkai. Ledai ir saldainiai liko ten, aname gyvenime. Išlipame Vilniaus geležinkelio stotyje, o perone jau laukia bronzinis Stalinas. Išeiname iš stoties - lygiai toks pat kitas, tik didesnis...

Iš Ispanijos - į Kidulius

Apsigyvenome Kiduliuose, kaimelyje prie Nemuno, nes buvusio šaulio šeimai mieste - negalima. Žmonės kaime stebėjosi: ir ko tie Kriaučiūnai grįžo! Išgyvenau giliausią depresiją. Prisimenu, sėdėdavau prie lango ir paišydavau vis tą patį motyvą - į tolį vinguriuojantį kelią...

Į mokyklą - du kilometrai laukais. Žiemą - per pusnis. Kad būtų drąsiau, eidavau pasišviesdama žibintuvėliu ir traukdama ispaniškas dainas.

- Kaip atrodė tas tavo ispaniškumas mokykloje?

- Buvau pajuokos objektu. Kad su džinsais (neturėjau uniformos), kad su „arklio uodega“, kad prastai kalbu lietuviškai. Viename diktanto puslapyje padariau 56 gramatines klaidas. Mokytoja tą diktantą paleido per rankas. Laimė, atsirado viena mokytojų pora, istorikas ir lituanistė, kurie pasilikdavo dirbti su manimi po pamokų. Tai mane išgelbėjo - nebereikėjo mintinai kalti nesuprantamų tekstų.

- Ar bandė auklėti „tarybine dvasia“?

- Kai suėjo šešiolika, auklėtoja pasakė: šiandien važiuosim į rajoną, stosi į komjaunimą. O ten, pamatę, kur esu gimusi, paklausė: ar esi mačiusi filmų su Lolita Tores? Kadangi buvau mačiusi, gavau raudoną bilietą.

- Reikia manyti, kad Dailės institute irgi buvai neregėtas paukštis?

- Maždaug. Skyriausi savo ilgais sijonais ir naivumu, patiklumu. Kai pirmame kurse per pavasario talką reikėjo tvarkyti instituto kiemą, atėjau tik aš viena. Kitą dieną iš pat ryto jau kabėjau nupaišyta sienlaikraštyje su užrašu: „Ir vienas lauke karys“. Kriaučiūnaitė su savo vieninteliu raudonu švarkeliu ir didžiule argentinietiška rankine, iš kurios kyšo grėblys, kastuvas, šluota...

Buvo ir visai nejuokingas atvejis. Kai per Leono Lagausko grafikos pamoką toks jaunas meistriukas pasiūlė man neskiesti azoto rūgšties. Sakė, geriau ir greičiau išsinuodys. Eksperimentas baigėsi vizitu į polikliniką. Nuo pirštų galiukų nusinėrė oda, jie labai jautrūs iki šiol.

Gyvenimas be matės ir tango

- Ko labiausiai ilgėjaisi, gyvendama Lietuvoje?

- Puodelio matės arbatos, kuria mama žadindavo rytais į mokyklą. Iškilmingų vėliavos pakėlimų mokykloje, skambant oratorijai. Ta garbė tekdavo patiems geriausiems. Jos nusipelnyti troško visi. Dar - tango, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Argentinos. Jį šoka visi ir visur - skvereliuose, aikštėse, lauko kavinėse... Dar pagalvodavau, jei būčiau penkiolikos sulaukusi Argentinoje, būtų buvęs pirmasis balius. Jo visos mergaitės taip laukdavo. O čia - į komjaunimą...

Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad jau niekada, niekada... Ten - tolima gimtinė, čia - suvargusi Tėvynė. Ten - prarasta, o čia - dar reikėjo atrasti, įsisąmoninti, pamilti.

Susirašinėjau su klasės draugėmis, vyliausi - gal iškvies, gal tada išleis su kokia paroda. Pavyko per rankas nusiųsti nedidelį aplanką su mūsų grafikų darbeliais. Ir ten, 1990-ųjų kovo 17 d. Moderniojo meno muziejuje Montevidėjuje parodomos „Lietuvos miniatiūros“. Daug svečių, atstovai iš visų ambasadų. TSRS ambasadorius pakelia balsą: kas leido! Kas suderino! O argentiniečiai džiūgauja: gal negirdėjote, kad Lietuva jau nepriklausoma?! Tai buvo pirmoji nepriklausomos Lietuvos dailininkų paroda užsienyje, praėjus vos šešios dienoms nuo Nepriklausomybės paskelbimo.

- Jau galėjo išsipildyti tavo didžioji svajonė - į gimtąjį miestą po...

- Po 37 metų. Išskridome trise - su dailininkais Joana Plikionyte ir Edmundu Saladžiumi. Grupinė trylikos lietuvių grafikų paroda surengta prašmatniausiame sostinės rajone. Mikalojus Vilutis, Danutė Gražienė, Jūratė Stauskaitė, Viktorija Daniliauskaitė... Vienas dailininkas, apžiūrėjęs parodą, pasakė: „Jūsų darbai labai geri, bet jau popierius...“

Mokslai pas popieriaus magą

Tai buvo Rikardas Krivelis, manufaktūrinės popieriaus gamyklėlės savininkas. Apvažinėjęs viso pasaulio „popieriaus malūnus“, išleidęs popieriaus gamybos rankiniu būdu vadovėlį. Pasiūlė man nemokamai visą pamokų ciklą (apie 20 valandų). Prasitęsiau vizą dar mėnesiui ir kibau į darbą. Išsipildė sena mano svajonė. Daug metų kliedėjau tuo popierium, rinkau žinias, įrangos brėžinius, studijavau technologijas, o čia - kaip ant lėkštelės viskas padėta, lyg kokia dangaus dovana. Aukščiausios klasės meistras moko mane seno kaip pasaulis amato, kurį dar kelis tūkstančius metų prieš Kristų žinojo Egiptas, Graikija, Japonija...

- Prisimenu, kaip atrodė tavo virtuvė, kai ėmeisi to popieriaus savo bute.

- Ant dujinės viryklės greta verdamų pietų kunkuliuodavo puodai su senomis medvilninėmis paklodėmis, kapotomis žolėmis, lapais. Ant palangių - stiklainiai su užrašais. Vis bijodavau, kad kas nors neparagautų tų „kompotų“...

- Ar visi augalai tinka popieriaus pulpai?

- Tik ypatingo pluošto. Geriausia - dilgėlės, kraujažolės, kanapės, ajerų burbuolės, kukurūzų burbuolių plaušeliai... Visos man dovanotos gėlės galų gale baigia savo gyvenimą popieriuje. Pulpos masėje atsiduria žiedlapiai, sėklytės, plaušeliai, net mano nepavykusių estampų fragmentai. Popierius viską priima. O svarbiausia - viską atsimena. Įdėjai žiedlapį, siūlelį, pūkelį - viskas lieka. Įbrėžei, suspaudei raukšlę - nebepakeisi. Jis verčia susikaupti, kviečia dialogui. Tas bendravimas su popieriumi - abipusis, ritualinis. Bendraudama su popieriumi nusiraminu, įsikraunu geros energijos. Jei nepasiseka, nekyla ranka sunaikinti. Bandau suteikti jam antrą gyvenimą, fragmentus implikuodama į kitą darbą.

- Toks popierius - ne pagrindas, o visavertis savarankiškas meno kūrinys...

- Ir visiškai unikalus. Vienas kitas akcentas, ypatingas kontūras, reljefas ar plyšys, kartais - nedidelis estampo inkliuzas. Fantazijai nėra ribų.

- Tie tavo „burtalapiai“ tokie trapūs. Kaip drugeliai. Atrodo, prisiliesi - ir ant pirštų liks sepija...

- Trapumas - ne yda, o pranašumas. Jis reikalauja švelnumo, dėmesio, atsargumo. Kaip meilė. Kaip draugystė. Kaip pasitikėjimas.

- Tą ypatingą likimo dovaną, kurią po daugelio metų, tarsi pavėluotą kraitį, atsivežei iš gimtosios Argentinos, dosniai dalijai kitiems.

- Pavyko surengti net du tarptautinius plenerus Perlojoje (1995, 1996 m.), kur veikė mažai kam žinomas popieriaus fabrikėlis. Deja, šiandien jau bankrutavęs. Bet ten įgytos pamokos prigijo. Yra tekę šiek tiek padirbėti ir su moksleiviais. Taigi šiandien aš jau nebe viena kliedžiu rankų darbo popieriumi.