Apie Lietuvą ir „vosilkas“

- Jūsų kūrybinis intensyvumas pastaruoju metu yra stulbinantis - trys knygos per metus, ir taip kasmet, kasmet...

- Pati į tai, kad tiek daug rašau, žiūriu gana kritiškai. Beveik droviuosi tų savo knygų gausos. Na, toks vaikiškas noras jas paslėpti, kad jos būtų, bet mano artimi žmonės jų nematytų ir man nereikėtų dėl jų aiškintis ar netgi teisintis...

Manosios būsenos išties yra prieštaringos - suprantu, kad rašyti reikia kiek galima mažiau, bet vis tiek rašau daug.

- O kodėl rašyti reikia kiek galima mažiau?

- Apskritai reikia taupiai gyventi. Nedaug iš gyvenimo norėti, nedaug rašyti, nedaug gyvenimo vartoti, kuo mažiau savimi užimti žemės, dangaus... Tos prieštaringos būsenos nemažą laiką esame buvę drauge su filosofu Arvydu Šliogeriu. Jis visą laiką kalbėdavo ir kalba, kad pati turiningiausia ir turtingiausia žmogaus būsena yra tyla, kad kalboje niekada negali būti to, su kuo žmogus susitinka tyloje, tačiau, nepaisant to, kūrybinis jo laikas visad buvo labai intensyvus - jis rašė daug ir labai storų knygų. Na, kad ir jo knyga „Transcendencijos tyla“ - paradoksalu, tačiau tai itin stambios apimties veikalas...

Turbūt taip jau yra - idant priartėtum prie to, ką nujauti esant svarbų, tylintį, mažą, nežymų, asketišką, turi brautis link jo per kalbos brūzgynus, per intensyvų rašymą, per daug kalbos, daug knygų...

- Bet jeigu esi duonkepys ir žinai, kad pasaulyje esama alkanų burnų, kaip tavo kepamos duonos gali būti per daug?

- Apie duoną ir alkanus čia gražiai pasakei, bet jeigu aš, kaip rašančioji, bent kartą šitaip sau pasakyčiau, jei įtikėčiau, kad ir esu toji duonkepė, maitinanti alkstančiuosius, tuomet jau ir galas man - viskas akimirksniu pasidengtų manosios savimeilės, išdidinto ego sluoksniu, o šitai be galo pavojinga.

- Pažįstu jus, Profesore, ne vienus metus, todėl žinau, kad niekada nerašytumėte šiaip sau... Žinau, kad esate žmogus, nuolat laikantis lietuvių literatūrą už pulso, neabejoju, kad matote, ko šiuo metu jai labiausiai trūksta, tad pamačiusi, kad niekas vieno ar kito darbo nepadarys, atsidūstate ir darote pati.

- Taip, šie dalykai galėtų būti man taikomi - kaip literatūros tyrėjai. Ką jaučiu, tai tikrai jaučiu - trūksta. Todėl rašydama apie Šatrijos Raganą, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, Joną Strielkūną, Romualdą Granauską jaučiu ir žinau, kad apie juos nebus parašyta per daug, net jei ir labai daug bus rašoma. Ir niekas neparašys to, ką man dera apie juos parašyti.

Pavyzdžiui, po poeto Sigito Gedos visa savo esybe pajutau, kad privalau atidėti į šalį visus kitus darbus, sėsti ir rašyti apie jį monografiją, nors puikiai žinojau, į kokį minų lauką žengiu, ir beveik neabejojau, kad nesusprogus jo pereiti nepavyks. Taip ir nutiko.

- Už kurį daugiausia lazdų atsiėmusi esate? Už Sigitą Gedą, Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį?..

- Turbūt šiandien jau sunku net tuo ir patikėti, bet skaudžiausiai mušta buvau už labai taikų ir šviesų poetą Motiejų Gustaitį. Rengiau jo rinktinę „Sielos akordai“ (man labai reikėjo, kad ta knyga būtų, nes šis autorius priklausė mano dėstomam XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros kursui ir ligi šios knygos tiesiog nebuvo ką padėti studentams ant stalo) ir niekaip nesutikau, nors buvau perspėta, didinti ir ryškinti M.Gustaičio reakcingųjų pusių. Tada profesorius Vytautas Kubilius mane įspėjo: „bus blogai“. Ir tikrai buvo.

- Galėjote būti išvyta iš universiteto?

- Aš to jau laukiau - buvau tam pasiruošusi - prasidėjo svarstymas katedroje, buvo pasirūpinta, kad nebūtų leidžiamos mano knygos... O Irena Kostkevičiūtė - priešingai - labai nuoširdžiai mane pasveikino: „Sveikinu prie raganų draugijos prisijungus dar vieną raganą.“

Buvo 1984-ieji - aštuoniasdešimtosios Salomėjos Nėries gimimo metinės...

Na, o kalbant apie tokius kūrėjus kaip Sigitas, Salomėja, Justinas, ne taip seniai esu šitai supratusi - juose dar tebeliepsnoja gyva ugnis. Todėl naivu manyti, kad link jų ištiesęs rankas pasišildysi, garbės gausi. Ne. Jie nudegins. Skaudžiai nudegins. O juk tai ir įrodo, kad literatūra, kūryba nėra nekalti žaidimėliai. Tačiau tai jau kalba ne apie mane, o apie kūrybos galią.

- Jūsų rašomos monografijos, moksliniai veikalai yra viena - šis jūsų rašomų knygų spektras yra skirtas aptarnauti literatūrą, tačiau esama ir kito spektro - tą literatūrą kuriančių knygų. Na, kad ir trys puikios jūsų poezijos knygos - „Balsai ūkuose“, „Gyvenu viena“, „Žieminė obelis“. Visos jos byloja grįžimą prie savosios gimtosios tarmės, prie gimtosios erdvės, savųjų vaikystės piliakalnių - prie šaknų. Neramu dėl mūsų nutolimo nuo jų?

- Žinoma, žinoma. Esu tiesiog persmelkta Algirdo Juliaus Greimo žodžių, šiuo metu dažnai kartojamų per televiziją, kur jis, jau senas būdamas, kalba apie tai, kad žmogus gyvena be prasmės ir jos net nebeieško. Šią mintį jis baigia pasvarstymu, kad galbūt tas gyvenimas be prasmės ir yra postmodernizmas.

Tai yra ištartis apie mūsų laiką - gyvename ne tik nesusitikdami su prasme, ne tik jos neieškodami, bet nepalyginti blogiau - net nepasigesdami prasmės ir jau net nesuvokdami, kad su ja nesusitinkame.

O literatūra (abu tai žinome) yra neabejotinai sukabinta su gyvenimu. Nežinome kuo - gal žaizdomis ir randais, kaip Donaldo Kajoko pasakyta eilėraštyje, gal viltimis, prasmėmis, kažkuo sunkiai įvardijamu, bet sukabinta, be jokios abejonės. Taigi, įprastai, kuria nors kryptimi pasukus gyvenimui, ta pačia kryptimi pasuka ir literatūra. Tik labai nedaugelis drįsta ir įstengia bristi prieš srovę. Čia ir yra talento klausimas - ar esi iš tų, kurie, gyvenimui pasisukus beprasmybės link, išlieka prasmės kelyje.

Štai šie ir yra tikrieji - tie, kurie kuria, ir tie, kurie nebijo nudegti, o kiti, kaip pats pasakei apie mane, teliks tik literatūrą aptarnaujančiaisiais. Nenorėčiau sutikti, kad tokia esu, - esu tarnaujanti, nuolankiausiai tarnaujanti, bet ne aptarnaujanti - tarp šių dalykų yra milžiniškas skirtumas.

- Vienoje paskaitoje savąją dėstomąją discipliną esate pavadinusi „lituanistika su vosilkomis“. Klausydamas tos paskaitos maniau, kad „vosilkos“ - tai tautinė ideologija, o šiandien manau, kad dar daugiau - tai drauge ir tautinės pasaulėjautos, ir tų vadinamųjų „gyvenimų pradžių“, kaip meilė, tikėjimas, gyvenimo prasmės ir pasirinktos krypties svarba, žmogaus santykio su Dievu, gamta, gimtąja vieta, kitais žmonėmis pradžiamokslis. Tiesa?

- Vosilkos neatsiejamai susijusios ir su mano asmenine patirtimi, su pokario grauduliu, kurį iki šiol jaučiu ir vertinu kaip kūrybinę pasiją, įvardintą labai paviršutiniškai - vosilkų mėlynumu, ilgesiu, bet sielos būsenos, iš kurių kyla šis vosilkų graudulys, man ir dabar atrodo gilios ir esmingos.

Paskaita, apie kurią kalbi, buvo mano jubiliejinė, todėl nenorėjau aukšto akademinio lygmens, norėjau leistis žemiau, todėl tas vosilkų graudulys man labai tiko, be to - tai taip pat buvo ir mano palinkėjimas nūdienos literatūros tyrėjams, kad jie tarp mūsų kūrėjų išmoktų pastebėti ne vien didingas rožes, ne vien salomėjiškąsias alyvas, bet ir tą tautosakišką, romansinį vosilkų mėlynumą.

- Į tą jų mėlynumą juk ir visas Sibiras telpa?

- Be abejo. Ir Sibiras, ir galvas už Lietuvą suguldę partizanai, ir visi sulaužyti jaunų žmonių likimai, ir jų ištikimybė saviems idealams, vieno kitam. Visų tų turėjusių išsipildyti, bet neišsipildžiusių talentų, visų troškusių mokslo, bet taip ir neišmokslintų protų, gimnazijų nebaigusių gimnazistų, studentų, kurių studijoms buvo lemta nutrūkti vos po pirmojo kurso, - visų jų širdis priglaudė romansas, o per romansą - Salomėja Nėris, lietuviškas graudulys, neįmantri kaimo vaikų lietuvybė. Apie tai kalbėdama lituanistams norėjau pasakyti, kad lituanistika neturi teisės viso to užmiršti.

- Nes jeigu šiandienėje Lietuvoje, globalizacijos akivaizdoje, šitos misijos išsižadės dar ir lituanistika, nebeliks tų, kurie ateinančioms kartoms perduotų lietuviškos meilės, lietuviškos vilties, visų tautinių galių patirtis, virpinančias mūsų širdis miške ar ties atverstos knygos puslapiais?

- Būtent. Yra dėl ko nerimauti - manau, geriau jau galvokime apie tai, kas gali nutikti baisiausio, apie tai, kad gali iš šio pasaulio apskritai išnykti lietuvių tauta ir lietuvių kalba, nei raminkimės pompastiškais pareiškimais, kad lietuvių kalba neva dar niekuomet šitaip neklestėjo, kad taip gerai dar niekad negyvenome ir niekada dar nebuvome tokie saugūs. Man asmeniškai graudu tokių optimistinių kalbų klausytis - juk kaip paradoksaliai tai beatrodytų, toks optimizmas - mūsų pralaimėjimo ženklas. Juk tik nerimas skatina žmones išlikti.

O pagalvojus, argi yra kada nors buvęs laikas, kai žmogui dėl ko nors nebuvo baugu, neramu? Ar yra kada nors buvęs lengvas laikas? Ne, tokio laiko nebūna - todėl žmogaus dvasia nuolatos turi būti suklususi, jaučianti, mąstanti, apsisprendžianti. Globalizacijos procesai išties išjudino nacionalinės savasties klausimą, bet žmogus pats nuo savęs juk negali pasitraukti. Jei jis pasitrauks nuo savųjų šaknų, nuo savosios tautos, toks ir pasiliks - bešaknis, bevietis, beprasmis, gyvas tik bendriausiais dalykais, madomis, vartojimu... Todėl žmogus privalo laikytis tikėjimo, kad jis žino, iš kur jis yra ir kam atstovauja, - kad jis nėra, kaip sakė Česlovas Milošas, iš šarkos pauodegio, o iš savosios žemės, iš savosios tautos, iš savųjų protėvių. Ir tai yra jo stiprybė.

Ir jeigu viena karta pamiršta šiuos dalykus, jų vaikų karta būtinai prie jų sugrįš. Tai yra nepaneigiamas dėsnis. Jis ir suteikia vilties.

- Dar - apie to nerimo ir tų „vosilkų“ perdavimo formas. Galbūt ir tokie atsikartojantys, tradicijomis ir ritualais apaugę reiškiniai, kaip štai ir vėl prasidedantis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, padeda pernešti tas prasmes iš kartos į kartą?

- Nežinau, kiek tas prasmes pernešti iš tikrųjų jis padeda, bet, prisipažinsiu, man tikrai ramiau gyventi žinant, kad „Poezijos pavasaris“ tebegyvuoja, kad jau šitiek metų po Lietuvą keliauja jo renginiai, kad prisijungia prie jo vis nauji poetai, vis nauji klausytojai, skaitytojai... Moksleiviai augdami mato, kad „Poezijos pavasaris“ vyksta, o jeigu jis vyksta, vadinasi, tai svarbu. Na, o jeigu svarbu, vienam kitam atsiranda noras prie tos svarbos prisidėti - ateiti paklausyti, skaityti knygas, mėginti rašyti pačiam... Taip sukasi išoriniai, viešieji kultūros ratai - niekas negali paneigti šių amžinųjų ratų sukimosi prasmės.

Dalis mūsų gyvenimo apskritai įsitvirtina rituališkai. Žmogus instinktyviai jaučia, kad ten, kur jis patenka į ritualo globą, patenka į saugos lauką. Tą patį jaučiame bažnyčioje, dėl tos pačios priežasties žmonėms tokios svarbios yra vaikų krikštynos - įvesdinimas į tikėjimą, į tam tikras gyvenimo erdves.

Kiek tai turi ryšio su dvasinio gyvenimo sauga? Tos viešosios formos turėtų būti glaudžiai susikabinusios su pirminiais dvasinio gyvenimo ratais, ratilais, ratiliukais... Ar tikrai taip yra? Niekas negalime to patvirtinti, bet niekas negalime ir paneigti, kad štai - atėjo jaunas žmogus, poetas, ir įsijungė į „Poezijos pavasario“ magijos ratą, sėdo į autobusą ir buvo nuvežtas ant Salomėjos Nėries, Kazio Bradūno ar Justino Marcinkevičiaus žemės. Ir kad ta žemė jį perkeis, kažkas jame atsivers, kažkas atriš jo kalbėjimą ir pririš jo likimą prie bendresniųjų, aukštesniųjų, amžinųjų kontekstų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“