Matematiniai regbio „manevrai“

Laikai pasikeitė

Regbis K.Kivilio gyvenime atsirado mokyklos laikais. Bendraklasis pasiūlė apsilankyti tarpmokyklinėse rungtynėse, o paskui jis pats nuėjo į šios sporto šakos treniruotes.

„Man tuomet buvo beveik 15 metų. Iš pradžių regbis man pasirodė kiek per grubus. Taigi nuėjau į kelias treniruotes ir toliau nebelankiau. Tačiau praėjus porai metų, vėl grįžau ir likau ten visam laikui. Galima sakyti, regbiui atiduota didžioji gyvenimo dalis, - pasakojo K.Kivilis. - Krepšiniui buvau per žemas, tinkliniui ūgis irgi nelabai tiko, o regbyje tikau iš karto. Čia galėjau save realizuoti. Jei niekur netinki, visada tiksi regbyje (juokiasi). Ir komandos atmosfera buvo labai gera, žaidėjai tapo draugais."

K.Kivilio regbio kelias prasidėjo Šiaulių „Saldos" komandoje, kuri šiuo metu vadinasi „Šiauliais". O dabar jis žaidžia „Klaipėdos kovo" ekipoje, ten taip pat dirba ir treneriu: „Ar sunkiau būti žaidėju, ar treneriu? Pasakysiu visiems žinomą ir paprastą dalyką, kai laimi, laimi komanda, o kai pralaimi, pralaimi treneris. Tad tikriausiai treneriu būti yra kiek sunkiau. Tai atima daug nervų. Esi priklausomas nuo visko, jaudiniesi dėl visko. Būdamas žaidėju tiesiog ruošiesi rungtynėms, išeini į aikštelę, atiduodi savęs kiek gali ir viskas."

K.Kivilis dar pridūrė, jog palyginus laikus, kai jis pradėjo žaisti regbį ir dabar, labai stipriai pasikeitė vaikų požiūris apskritai į sportą.

„Žinoma, yra vaikų, kurie ir dabar aistringai eina į treniruotes, ruošiasi, žaidžia ir jiems niekas nepakeis sporto - nei televizorius, nei telefonas, nei kompiuteris. Tačiau šiandien iš tiesų labai sunku prisivilioti jaunimą, kad ateitų į treniruotes. Jie labai aptingę, - teigė regbininkas. - Mokykloje, kai nueinu pas kolegą į kūno kultūros pamoką, matau, kad jaunimas visiškai kitoks nei anksčiau. Kai pats mokiausi, mes net nepersirengę sportinės aprangos prašydavome mokytojo, kad duotų pamėtyti kamuolį. Didžiausia bausmė būdavo, kai neleisdavo daryti kūno kultūros pamokos. O dabar jiems tai yra džiaugsmas, jie išsitraukia telefonus ir sėdi socialiniuose tinkluose. Jaunimui tai, kad negali sportuoti, nebėra bausmė, tai jiems dabar yra malonumas."

Per regbininko karjerą K.Kivilis atstovavo visų amžiaus grupių Lietuvos regbio rinktinėms. Jis net primiršo, kada pirmąkart parvėrė vyrų nacionalinės komandos duris. Pasak regbininko, veikiausiai būnant 18 metų.

„Atstovauti Lietuvos rinktinei man yra garbė, didelė garbė ir džiaugsmas. Labai džiaugiuosi, jog turėjau progą tai patirti. Žinoma, nebuvo taip, kad nereikėjo stengtis. Reikėjo daug dirbti, reikėjo pastangų, daug savęs atiduoti, kad galėčiau atstovauti rinktinei. Tiesa, dar tarnauju ir Lietuvos kariuomenėje savanoriu, tiesiog man tokie dalykai yra svarbūs ir įaugę į kraują", - atviravo K.Kivilis.

Mokytojo duona

Klaipėdos „Aukuro" gimnazijoje mokytoju K.Kivilis dirba jau 12 metų. Jo teigimu, kai yra noras, viskas yra įmanoma. Tad lengvai galima suderinti sportą su pedagogine veikla.

„Mokytojo darbas tęsiasi iki 16-17 val., o paskui atvažiuoji į treniruotę 18 val. ir imiesi trenerio darbo. Kažkaip viską ir spėji. Aišku, būna ir sunkesnių laikotarpių, pavyzdžiui, kai reikia sudėlioti rungtynių savaitgalio planus ir dar mokyklai pasiruošti. Tačiau, kaip rodo patirtis, ir tai galima išgyventi, susiderinti, reikia tik noro", - pridūrė K.Kivilis.

Pasak jo, pedagoginis darbas praverčia treniruotėse, kai reikia rasti bendrą kalbą su jaunimu: „Su jaunimu bendrauti sudėtinga, nes tai yra augantys jaunuoliai, turintys savo charakterius, reikalavimus. Kiekvienas žmogus yra individualus, tad reikia mokėti prie kiekvieno prieiti, pakalbėti."

K.Kivilis pasakojo, jog, nors tai ir sudėtinga padaryti, bet ne vieną savo auklėtinį iš mokyklos jis yra atvedęs žaisti regbį. „Dirbu gimnazijoje, dauguma jaunuolių arba jau kažką sportuoja, arba jau yra įsitraukę į kitas veiklas. Labai sudėtinga juos prisikviesti, tačiau atsiranda ir tokių, kurie pamato ir susidomi. Jie ateina pas mane ir klausia, ar įmanoma suderinti mokslus su sportu. Visada sakau, kad pažiūrėkite į mane, esu gyvas pavyzdys, kaip galima pabaigti du universitetus, sportuoti aukštame lygyje, žaisti už Lietuvos rinktinę ir turėti aukštus rezultatus moksluose", - sakė K.Kivilis.

Kaip ir dauguma, karantino metu mokytojas dirba nuotoliniu būdu. K.Kivilio teigimu, taip mokiniams išaiškinti dėstomus dalykus yra daug sudėtingiau.

„Reikia įdėti daugiau darbo pasiruošimui. Turi pagalvoti, kaip pateikti medžiagą, kad mokiniai suprastų. Galbūt atrodo, jog taip susiduri su mažiau triukšmo ir psichologinio nuovargio, bet nuovargis jaučiasi daug didesnis. Nežinai, ar mokinys imituoja, kad rašo, per kamerą ne viskas matosi. Juk neprieisi ir nepažiūrėsi. Šiuo atžvilgiu dirbti yra sudėtingiau", - atviravo K.Kivilis.

Paklaustas, kuris darbas vis dėlto mielesnis širdžiai, K.Kivilis nei vienos veiklos, kaip labiau mėgstamos, negalėjo išskirti.

„Abu darbai patinka vienodai. Ir viename, ir kitame yra pliusų bei minusų. Man patinka bendrauti su jaunimu, tu matai, kaip jie auga, kaip jiems perduodi savo žinias. Regbyje tas pats. Tik čia jie ateina sportuoti savo noru. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie patingi. Taigi turi jiems paaiškinti, kad jie atėjo savo noru, jų nevertei. Abiejose veiklose yra savų niuansų, tačiau abu darbai man labai patinka, tad negalėčiau išskirti, kuris labiau", - pridūrė K.Kivilis.