Filmo verta kelionė į žiemos žaidynes

Šis įvykis bus ypatingas ir visam Lietuvos paralimpiniam judėjimui. Mūsų šalies paralimpiečiai žiemos žaidynėse nedalyvavo daugiau nei tris dešimtmečius, bet R.Micevičiui pavyko nutraukti užsitęsusią pauzę. Paralimpinė snieglentininko kelionė, pasiruošimas žaidynėms ir dalyvavimas jose bus užfiksuoti dokumentiniame filme.

2025-ieji R.Micevičiui buvo permainingi. Balandį sportininkas skaudžiai krito, jam skilo stuburkaulis, buvo sukrėstos smegenys. Dėl to teko anksčiau nei tikėtasi užbaigti sezoną, traumos pasekmes Rapolas jaučia iki šiol.

Kita vertus, birželį snieglentininką pasiekė ilgai laukta žinia - patvirtinta, kad jis dalyvaus Milano-Kortinos paralimpinėse žaidynėse. Lietuvių šioje sporto šventėje nebuvo nuo 1994-ųjų. Tais metais Lilehamerio žaidynėse startavo slidininkai Sigita Markevičienė ir Saulius Leonavičius.

R.Micevičius ruošiasi vienam svarbiausių gyvenimo iššūkių, tačiau atlaikyti iššūkius jis įpratęs. Jis neteko kojos dėl traumos, patirtos 2021 m., užsiimant jėgos aitvarų sportu.

Nepaisant nelaimės, Rapolas iki šiol vasarą leidžia su jėgos aitvarais, o žiemą skiria snieglentei. Yra ir kitų ekstremalių veiklų - šiemet sportininkas įkopė į Ararato kalną.

„Vakaro žinios" su R.Micevičiumi kalbėjosi apie pasirengimą paralimpinėms žaidynėms ir su jomis siejamus lūkesčius.

- Kai kalbėjomės 2023 m. kovą, jūs jau tada beveik neabejojote, kad pateksite į Milano-Kortinos paralimpines žaidynes. Ar per praėjusius daugiau nei pustrečių metų buvo iškilę rimtesnių abejonių?

- Buvo tokių momentų, kai pradėjau rimčiau į tai žiūrėti ir supratau, kad viskas yra kiek sudėtingiau nei galvojau. Pamačiau, kad į pasaulio ir Europos taurės varžybas atvažiuoja vis daugiau dar nematytų dalyvių iš įvairių šalių ir jie visi yra labai geri. Tada iškilo abejonių, ar pasieksiu tokį lygį. Buvo tokių akimirkų, bet pastaraisiais metais daug dirbau, tobulėjau ir viskas neblogai sekėsi.

- Ar dar jaučiate balandį patirtos traumos pasekmes?

- Manau, apatinė nugaros dalis dar pilnai nesugijo. Snieglentininkai, taip pat patyrę tokią traumą, man sakė, kad visiškai sugyja per dvejus metus ir jei per dvejus metus nukrisiu ant tos pačios vietos, vėl skaudės, kažkiek laiko negalėsiu slidinėti. Taip ir buvo. Į pasiruošimo stovyklas išvažiavome rugsėjį, o spalį nukritau ant tos pačios vietos. Vėl pradėjo durti nugarą, pajutau, kad negaliu slidinėti ir normaliai paeiti. Gerai, kad tai įvyko paskutinę stovyklos dieną, buvo laisva savaitė ir aš ją pragulėjau lovoje. Po dviejų savaičių vėl pradėjau slidinėti, atsigavau, ir tada vėl nukritau. Iš viso per pastaruosius du mėnesius ant tos pačios vietos nukritau keturis kartus. Po kiekvieno kritimo užtrukdavo virš savaitės, kol atsistatydavau. Dėl to yra truputį sumažėjęs pasitikėjimas savimi, nes žinau, kad jei nukrisiu, vėl dvi savaites negalėsiu normaliai slidinėti. Ta baimė tempiasi iš paskos.

- Nepaisant didelės patirties ekstremaliame sporte, psichologinis barjeras po traumų vis tiek yra?

- Jis gal ir yra dėl traumų, kurias patiri daug kartų. Vie dėl to, kad tau dar skauda, to skausmo dar neužmiršai. Pasitikėjimas grįžta, kai bent savaitę nejauti skausmo, pajunti: o, jau viskas gerai. Kol kas tiesiog nebuvo pakankamai ilgo laiko tarpo, savaitės ar dviejų, kad nieko neskaudėtų. Kai buvo atsiradęs poros dienų tarpelis, tik pajutau, kad viskas gerai ir bum - vėl nukritau. O to nukritimo tiek ir tereikia - truputį tekštelėji ant nugaros ir judesiai vėl tampa labai riboti.

- Minėjote, kad pasirengimo stovyklos prasidėjo rugsėjį. Papasakokite, kaip ir kur tas pasirengimas vyksta?

- Pasirengimas paralimpinėms žaidynėms prasidėjo seniai, o nuo rugsėjo prasidėjo šio sezono pasirengimas. Pirmoji stovykla buvo Italijoje, ten važiavau kelis kartus ir rugsėjį, ir spalį. Po to važiavau į Austriją, lapkritį - vėl į Italiją ir vėl į Austriją. Daugiausiai ruošiuosi šiose dviejose šalyse. Gruodį taip pat sportavau ir Italijoje, ir Austrijoje.

Šiuo metu neoficialiai esu prisijungęs prie Italijos komandos, jie geranoriškai man padeda, už ačiū duoda patarimus ir skiria savo resursus. Komanda yra pakankamai didelė, turi du trenerius, fizinio parengimo trenerį, kineziterapeutą. Tačiau būna tarpų, kai nėra pasiruošimo stovyklų, tada dažniausiai dirbu individualiai, pats ant kalno bandau kažką patobulinti. O į Lietuvą grįšiu jau tik po paralimpinių žaidynių.

- Daug kelionių, stovyklų užsienyje - visa tai nemažai kainuoja. Ar nekyla finansinių problemų, sulaukiate pakankamos valstybės paramos?

- Negaliu labai skųstis. Žinoma, reikėtų daugiau, norint turėti stiprią komandą, važinėti į skirtingas trasas. Reikia ir fizinio pasirengimo, reabilitacijos. To nėra, tobulėti tikrai yra kur, tačiau suprantu, kad mūsų šalis yra maža. Esu patenkintas, kad mane siunčia į varžybas, skiria lėšų pasiruošimui. Neseniai pavyko užpildyti dar vieną projektą per paralimpinį komitetą. Šie metai yra pakankamai geri. Prisideda Lietuvos slidinėjimo federacija. Tų organizacijų yra kelios, jos visos po truputį prisideda prie mano paralimpinės kelionės.

- Vasarą įkopėte į Araratą, kurio aukštis - 5165 metrai. Kodėl ryžotės šiam žygiui, dėl meilės kalnams ar dėl poreikio nuolat kelti sau iššūkius?

- Vasarą tikrai mieliau būčiau važiavęs į Ibizą pagulėti laive ar nueiti į kokį vakarėlį (juokiasi). Tačiau buvo bernvakaris ir jo tema buvo mesti iššūkį sau - taip sugalvota kopti į Araratą. Išsiruošėme „bachūriškai" kelionei. Aš kopimui visiškai nesiruošiau, bet buvo žmonių, kurie ruošėsi tikrai įtemptai, nes ne visi yra pakankamai fiziškai pasirengę. Iš tų, kurie neįlipo, kai kurie gal per daug bijojo to kalno, kiti gal jo neįvertino. Buvo tikrai labai sunku, ypač nulipti.

Aš vasarą atidariau jėgos aitvarų mokyklą, reikėjo investuoti daug laiko ir jėgų, todėl stengiausi dažnai eiti į sporto salę, kad neprarasčiau formos. Tačiau kardiotreniruočių tikrai galėjo būti daugiau, nes širdelė dirbo sunkiai. Užkopiau ir nulipau, bet nulipau paskutinis, nes labai nutrynė koją. Beveik visą kalną kopiau su ramentais, o kai prasidėjo sniegas, užsidėjau protezą ir labai lėtai lipau. Protezas nutrynė koją, todėl atgal lipau šonu, kad neapkraučiau bigės. Po to vėl perėjau prie ramentų. Buvo labai sunku.

- Esate numatęs sau ir daugiau ekstremalių iššūkių ar kopimas į Araratą buvo išimtis?

- Tas kopimas gavosi ekspromtu. Jei kils kokių minčių, iššūkių tikrai neatsisakome, bet šiuo metu su drauge Brigita esame sugalvoję tik poilsinę kelionę. Dabar iššūkis galbūt yra apie mane kuriamas dokumentinis filmas (filmo pavadinimas - „Viena koja aukščiau", - red. past.). Kaip tik neseniai komanda buvo atvažiavusi filmuoti. Reikia prisidėti ir prie filmo sklaidos, logistikos, planavimo. Iššūkis, nors ir ne fizinis. Filmas pasirodys po paralimpinių žaidynių, o tada skrisime trims savaitėms pailsėti į Tailandą.

- Dokumentiniam filmui jus filmuoja kasdien ar tik kartas nuo karto?

- Kartas nuo karto. Pagrindinė siužeto linija - kaip nueiname iki paralimpinių žaidynių. Jau gauti leidimai filmuoti ir paralimpinėse žaidynėse, turbūt bus daug kadrų iš jų. Be to, vasarą kelis kartus filmavo Lietuvoje, dabar buvo atvažiavę į kalnus ir turėtų dar kartą atvažiuoti, jei leis biudžetas. Kūrėjai ima interviu, kalbasi su šeimos nariais, draugais. Nemačiau scenarijaus, pačiam bus įdomu pažiūrėti, ką parodys.

- Su kokiais lūkesčiais laukiate paralimpinių žaidynių? Taikysitės į konkrečias vietas ar kol kas svarbiau išbandyti savo galimybes?

- Sakau, kad svarbiausia išbandyti galimybes, bet, kalbant apie sportinį interesą, turėčiau būti geriausiųjų aštuntuke. Jeigu jame neatsidursiu, kiekvienais metais teks kovoti dėl labai aukštų vietų pasaulio ir Europos čempionatuose, kad galėčiau gauti stipendiją ir toliau sportuoti. Aštuntukas užtikrintų psichologinę ramybę. Tai reikštų, kad patekau į mažąjį finalą. Po atrankos liks 32 dalyviai, tada atkris dar 16, po to liks tik 8. O tada rengiami didysis ir mažasis finalai. Jei pateksiu į mažąjį, tai bus puikus rezultatas, kuris užtikrintų stipendiją ketveriems metams į priekį. Čia kalbu apie kroso rungtį, o slalomas man kažkodėl nesiseka. Man patinka greitai skrieti į priekį - kalniukai, šuoliukai. O tie slalomo posūkiai... Dar nesu toks techniškas, reikia laiko. Šiaip daugiau vilčių sieju su 2030 m paralimpinėmis žaidynėmis, jose jau norėtųsi parodyti geresnius rezultatus.

- Artėja didžiausios metų šventės. Ko jų proga norėtumėte palinkėti sau ir Lietuvos žmonėms?

- Dabar Lietuvoje ir aplink ją vyksta daug politinių dalykų, todėl linkiu vidinės ramybės, atsipalaidavimo, kad per šventes pavyktų užsimiršti, pastumti į šoną neraminančius klausimus. Linkiu skirti laiko sau, šeimai ir draugams, neleisti sau senti dėl streso, kurį sukelia aplinka. O sau linkiu kuo mažiau kristi.