Atsisveikinimas su „Žalgirio“ legenda - Benjaminu Zelkevičiumi

Kviečiame prisiminti futbolininko ir trenerio kelią, apie kurį jis pats yra pasakojęs „Respublikai".

B.Zelkevičius gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune, kur ir pradėjo futbolininko karjerą. Apie pirmuosius žingsnius futbolo aikštelėse jis „Respublikai" papasakojo 2014 m., minėdamas 70-metį: „Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro" komanda, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš.

Buvo daug futbolo aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo."

Visgi vaikystėje B.Zelkevičius lankė ne futbolo, o lengvosios atletikos treniruotes. Į tikras futbolo treniruotes pasuko tik būdamas 14-os. Futbolo mokykloje pirmuoju B.Zelkevičiaus treneriu tapo Algirdas Klimkevičius.

Pastarasis treniravo ir Kauno „Bangą", kurios jaunių komandoje perspektyvų jaunuolį pastebėjo „Žalgiris". 1963 m. B.Zelkevičius persikėlė į Vilnių ir „Žalgiryje" praleido produktyviausius savo metus. Iš pradžių - kaip žaidėjas, vėliau - kaip treneris.

Prie „Žalgirio" B.Zelkevičius prisijungė būdamas 18-os. „Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje" buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę. Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio" rezultatai", - persikėlimą į Vilnių prisiminė B.Zelkevičius.

1968 m. jis buvo išvykęs į Donecko klubą „Šachtar", bet jau kitais metais sugrįžo ir atstovavo „Žalgiriui" iki 1973 m.

Puolėjas Vilniaus komandoje sužaidė 331 rungtynes, įmušė 50 įvarčių. 1972 ir 1973 metais jis buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku.

1977 m. B.Zelkevičius tapo „Žalgirio" vyriausiuoju treneriu. Iki tol jis treniravo Vilniaus pedagoginio universiteto studentų ekipą.

„Galiu pasakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris" pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo jį, sakė, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pačiu metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu", - „Respublikai" pasakojo B.Zelkevičius.

Jau pirmaisiais jo vadovavimo metais komanda grįžo į antrąjį pagal pajėgumą SSRS divizioną. 1982 m. pavyko pakilti į aukščiausią divizioną, o to „Žalgirio" sirgaliai laukė 20 metų.

Išvedęs komandą į aukščiausią divizioną, B.Zelkevičius iš „Žalgirio" pasitraukė. Pasak jo paties, prieš trenerį sukilo žaidėjai. „Tiesą sakant, ir pats buvau dėl to kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi, - neslėpė B.Zelkevičius. - Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti."

1985 m. po labai nesėkmingos sezono pradžios futbolininkai paprašė trenerio sugrįžti. Taip prasidėjo sėkmingiausias B.Zelkevičiaus ir „Žalgirio" etapas.

Ryškiausią pėdsaką klubo istorijoje paliko 1987-ųjų sezonas, per kurį komanda iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir laimėjo pasaulinę studentų universiadą.

Pastarojoje oficialiai žaidė SSRS rinktinė, bet ji buvo sudaryta vien iš žalgiriečių. Du „Žalgirio" futbolininkai - Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis - 1988 m. Seule tapo olimpiniais čempionais.

„Mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje" 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius.

Galima sakyti, kad „Žalgiriui" dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėjau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo", - sėkmės receptą nurodė B.Zelkevičius.

„Žalgiryje" futbolo legenda dirbo iki 1991 m. Po Nepriklausomybės atkūrimo B.Zelkevičius tapo pirmuoju Lietuvos rinktinės treneriu. Prie nacionalinės komandos vairo jis stojo tris kartus ir rinktinę treniravo 1990-1991, 1995-1997 bei 2000-2003 m. Be to, iki 2009 m. B.Zelkevičius dirbo įvairiuose užsienio klubuose.

Paklaustas, ar yra patenkintas savo kaip trenerio karjera, B.Zelkevičius atsakė: „Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti ir ten - daugiau pasiekti. Bet ir esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu", tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus.

Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį demonstravo „Žalgiris". Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš."

Baigęs trenerio karjerą, B.Zelkevičius nuo futbolo reikalų nenusišalino. Nuo 2015 m. jis buvo Lietuvos futbolo trenerių tarybos pirmininkas.

2020 m. jam suteiktas Lietuvos futbolo federacijos garbės prezidento titulas.

2024 m. B.Zelkevičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Atsisveikinimas su B.Zelkevičiumi vyks Laidojimo paslaugų centro Antakalnio padalinyje, M.K.Paco g. 4, Vilniuje, 2-oje salėje: sausio 15 d. 16:00-21:00 val.; sausio 16 d. 9:00-15:00 val.