Silvija Navaro planavo tapti vienuole

Garsioji Meksikos aktorė Silvija Navaro, kurią LNK žiūrovai pirmadieniais-penktadieniais mato naujausiame seriale “Keršto bučiniai”, ne visada buvo globojama likimo. Būdama šešerių, S.Navaro išgyveno tėvų skyrybas, mokėsi vienuolyno mokykloje - nes iš paprastų nuolat pabėgdavo, o pinigus karjeros pradžioje užsidirbdavo vaidindama klounę. Visa tai ją užgrūdino ir suteikė jėgų atsispirti visoms negandoms.

- Kaip apibūdintumėte savo naujausią serialą “Keršto bučiniai”? - klausiame S.Navaro.

- Nuostabiausias “Keršto bučinių” bruožas - kad šis serialas turi viską. Kiekvienas personažas turi savo svorį. Mano vaidmuo - daugiasluoksnis. Aš atsiduodu į režisierių rankas, kad jie man padėtų suvaidinti taip, kaip reikia. Mano herojė - sąžininga, atvira, kūrybinga ir protinga. Jos profesiniai sugebėjimai atvedė ją iki vadovaujamo posto šeimos versle. Tačiau ji nesupranta, kodėl motina jai tokia šalta. Ieško sielos bičiulio ir tiki, kad mylimasis Cheronimas toks ir bus, tačiau viskas pasisuka priešingai.

- Renata susipyksta su Cheronimu. Tarsi šito būtų negana, ji patiria siaubingą avariją kelyje. Tačiau didžiausia žaizda lieka širdyje...

- Širdies žaizda iš tiesų pati didžiausia, nes viskas aplink griūva. Užuot jautusi meilę, ji jaučiasi atstumta. Iš pradžių jos nemylėjo motina, dabar nemyli vyras. Cheronimas įsitikinęs, kad moteris, kurią jis beviltiškai įsimylėjęs, yra jo brolio žudikė ir nori jam atkeršyti, nors dėl to jam baisiai skauda širdį.

- Pagrindinę televizijos serialo dainą atlieka Enrikė Iglesijas ir Juanas Luisas Guera.

- Gal reikėjo Enrikę pakviesti vaidinti mano partnerį? Matyt, visas meilės trikampis būtų išėjęs? Man labai patiko ta daina. Puikus kūrinys. Uždega.

- Kaip sutariate su savo partneriu, jūsų mylimąjį seriale vaidinančiu Juanu Soleru?

- Puikiai sutariu su Juanu. Manau, labai svarbu, kad visi jaustųsi gerai, ypač kai dirbi septynis mėnesius ar ilgiau ir esame šalia vienas kito. Juanas turi puikų humoro jausmą. Jis visą laiką juokauja.

- Ar aktoriai ką nors jaučia bučiuodamiesi per filmavimą? Dauguma sako, kad - nieko.

- Jie išsigalvoja. (Juokiasi.)

- Juokaujate?

- Ne. Tarp filmo partnerių neabejotinai atsiranda tam tikras ryšys. Aš savo kolegoms visuomet jausdavau didelę pagarbą. Be to, aktoriai bučiuojasi be liežuvio. Matyt, aistringiausios ir atviriausios scenos, kuriose teko filmuotis, buvo “Montekriste” su Diegu Olivera, nes jis to primygtinai reikalavo. (Juokiasi.)

- Kodėl pasirinkote karjerą televizijoje?

- Dar vaikystėje filmavausi reklamoje. Paskui gavau vaidmenį seriale. Visuomet sakydavau, kad aktorystė - mano pašaukimas. Tiesa, iš pradžių maniau, kad aktoriams tereikia nutaisyti gražią veido išraišką. Vėliau, kai pradėjau mokytis ir patekau į Kaza del Teatro pas rimtus dėstytojus, mano pasaulėžiūra visiškai pasikeitė. Kai tekdavo apsirengusiai kloune ant kojūkų vaikščioti Kojoakano gatvėmis, kad šiek tiek užsidirbčiau pinigų, supratau, kad čia ne mano pašaukimas. Nenorėjau rinktis - aktorystė ar geras uždarbis. Tikėjausi suderinti ir viena, ir kita. Štai tada ir pradėjau savo kelią televizijoje.

- Kokia jūs buvote mokykloje?

- Buvau neklaužada. Vis dėlto man labai patiko mokytis, nors ir sunkiai sekėsi matematika. Beje, aš iki šiol studijuoju anatomiją. (Juokiasi.) Mokiausi vienuolyno mokykloje, nes iš paprastų nuolat pabėgdavau. Be viso kito, buvau ir chuliganė. Bet pagrindinė bėda buvo kita - man nuo ankstyvos jaunystės ėmė patikti berniukai.

- Kiek jums buvo metų, kai jūsų gyvenime atsirado draugas?

- Visai nedaug. Tada man neleido susitikinėti su berniukais, tad mudu bendravome slapta. Nežinau kaip, bet galiausiai viską sužinojo tėvas. Mudu smarkiai susiriejome ir aš protestuodama trylikos metų palikau namus.

- 13?! Kurgi jūs išėjote?

- Pas savo draugę. Žinoma, paskui teko pabrukusiai uodegą grįžti. Mano gyvenime taip buvo kone visuomet - aš retai užsibūdavau vienoje vietoje. Labai greitai supratau, kad mano ir tėčio gyvenimo principai labai skirtingi. Jis reikalavo, kad aš nuolat būčiau namie, niekur manęs neleido. Todėl kartą jo paklausiau, kaip jis vertintų mano sumanymą tapti vienuole ir užsidaryti vienuolyne.

- Rimtai?

- Taip. Aš ten mokiausi ir vienuolynai mane labai traukė. Bet tėvas nenorėjo, kad tapčiau vienuole. Jis - sudėtingo būdo žmogus, laikėsi tradicijų. Tėvas man visada linkėjo tik gero. Bet aš taip troškau viską išbandyti - keliauti, linksmintis, daug sužinoti. Matyt, todėl ir išvykau į Meksiką studijuoti aktorinio meno.