respublika.lt

Keistų seserų paslaptis ir tragedija

(14)
Publikuota: 2023 sausio 28 14:57:00, Parengė Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Dvynės Dženiferė ir Džun buvo neperskiriamos, bet jų santykiai, pasirodo, toli gražu nebuvo idealūs. Wikipedia.org nuotr.

Neįprastas elgesys, peržengiantis visuomenėje priimtas „normalumo" ribas, iškart išskiria žmogų iš masės, jis gali būti pasmerktas, įvertintas kaip pavojingas. Taip nutiko ir į nieką nepanašioms tamsiaodėms dvynukėms, seserims Gibons, kurios visame pasaulyje pagarsėjo kaip „tyliosios dvynės": jos tris dešimtmečius su niekuo nesikalbėjo, tik tarpusavyje.

 

Džun (June) ir Dženifer Gibons (Jennnifer Gibbons) gimė 1963 m. balandžio 11 d. britų karo ligoninėje Adene (Jemenas). Jų tėvai, Glorija ir Obris Gibonsai, buvo kilę iš Barbadoso. 7-ąjį dešimtmetį šeima persikėlė į Velsą, kur Obriui buvo pasiūlytas techniko darbas Karališkosiose karinėse oro pajėgose. Be dvynukių, pora augino dar tris vaikus, dvi mergaites ir berniuką.

Kūdikystėje Dženiferė ir Džun buvo vaikai kaip visi, augo ir vystėsi normaliai. Laikui bėgant tėvai pradėjo pastebėti, kad yra kažkas negerai su dvynukių kalba. Iš pradžių jie pamanė, kad seserys yra kurčios, bet mergaites parodžius specialistui paaiškėjo, kad jų klausa yra normali. Taip prasidėjo tikra medicininė Gibonsų šeimos epopėja. Visi medikai skėsčiojo rankomis, niekas nesuprato, kas mergaitėms yra, kol jų tarpusavio pokalbį į diktofoną įrašė psichologė.

Jį išklausiusi, specialistė padarė stulbinamą atradimą: pasirodė, kad Džun ir Dženiferė tarpusavyje kalbasi gryniausia Barbadoso anglų kalba, vadinama beidžan (Bajan), tik nepaprastai greitu tempu. Psichologė ilgai dirbo su dvynukėmis ir padarė išvadą, kad mergaičių raida ne tik neatsilieka nuo bendraamžių, bet ir gerokai juos lenkia. Seserų intelektas buvo neįtikėtinai aukštas.

Atėjus laikui mergaitės pradėjo lankyti pradinę mokyklą, kurioje neretai sulaukdavo patyčių, nes klasėje buvo vienintelės tamsiaodės. Kartais su jomis būdavo elgiamasi taip žiauriai, kad mokytojai stengdavosi išleisti dvynes namo anksčiau, kad po pamokų mažiau susitiktų bendraamžių. Dėl viso to seserys tik dar labiau suartėjo, o praraja tarp jų ir kitų žmonių tik didėjo. Mergaitės ir toliau bendraudavo tik tarpusavyje.

Jų kalba tapo vis mažiau suprantama aplinkiniams. Atsirado ir kitokių keistenybių: jos mokykloje atsisakydavo skaityti ir rašyti, ėmė mėgdžioti visus viena kitos veiksmus - vaikščioti koja kojon, kopijuoti visus gestus. Su niekuo daugiau seserys nebendravo. Ir atrodė, kad joms daugiau nieko ir nereikia.

Atstumtosios

Mergaitės sulaukė paauglystės, o padėtis vis prastėjo. Kai mergaitėms buvo 14 metų, jomis susidomėjo mokyklos psichologė. Ji patarė tėvams nuvesti dvynes pas psichoterapeutą, kad šis „atkapstytų" paauglių savanoriškos izoliacijos priežastį. Tačiau Džun ir Dženifer griežtai atsisakė kalbėtis su specialistu. Tada psichologė patarė tėvams seseris išsiųsti į skirtingas mokyklas internatus, kad jos būtų priverstos pagaliau pradėti kalbėtis su kitais žmonėmis. Bet tai tik pablogino padėtį. Tyliosios dvynės visiškai užsisklendė, jas ištiko katatonija. Ir Džun, ir Dženifer gulėjo ta pačia poza, nereaguodamos nei į personalo prašymus, nei į maldavimus. Dar blogiau - jos atsisakydavo valgyti.

Seserų fizinė sveikata tiek pablogėjo, kad buvo nuspręsta grąžinti jas atgal. Susitikusios dvynės atgijo, bet nustojo bendrauti net su savo šeimos nariais. Anksčiau jos labai mylėjo savo jauniausią sesutę Rouz ir visą laiką skirdavo jai, o dabar užsidarydavo savo miegamajame ir niekur nekišdavo nosies. Seserys kalbėdavosi, žaisdavo su lėlėmis (nors joms buvo po 15 metų) ir gyveno savo pasaulėlyje, į kurį pašaliniai patekti negalėjo. Glorijai tekdavo maistą dukterims palikti prie durų.

Mergaitės susižavėjo literatūrine veikla, nepailsdamos rašė apsakymus ir romanus. Beje, visai neblogus, su neįprastais siužetais ir netikėtais veikėjų charakteriais. Tiesa, visos istorijos buvo gana niūrios, o kai kada ir žiaurios. Mergaitės labai norėjo tapti garsiomis rašytojomis ir neabejojo savo literatūriniu talentu, tačiau leidyklos jų kūrinių nespausdino. Surinkusios visas savo menkas santaupas, jos kartą išleido vieną knygą, kuri ir buvo jų vienintelė sėkmė. Dabar tai yra labai retas, brangus kolekcinis leidinys.

Šalia romanų seserys rašė dienoraščius, iš kurių vėliau daug kas paaiškėjo. Dvynės buvo neperskiriamos, bet jų santykiai, pasirodo, toli gražu nebuvo idealūs. Pasak Dženiferės, sesuo buvo jos šešėlis, be jos ji būtų galėjusi pagaliau atgauti laisvę. O Džun dažnai baimindavosi, kad sesuo gali nužudyti: „Jos akyse matau kruviną spindesį". Ir išties, kartą sesuo ją pabandė smaugti kompiuterio laidu. Tai buvo santykiai, kurie joms kėlė gilią neviltį: paauglės vieną kitą tiek mylėjo, tiek ir nekentė.

Priverstinis gydymas

Po mokyklos baigimo mergaičių elgesys tapo nenuspėjamas ir žiaurus. Jos pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, vartoti draudžiamus preparatus ir dažnai mušdavosi. Vyrai jų visai nedomino: berniukus jos laikė antrarūšiais žmonėmis. Supratusios, kad tapti garsiomis rašytojomis nepavyks, seserys nusprendė šlovės siekti kitu keliu - nusikalstamu. Jos padegė parduotuvę, apiplėšė vietos koledžą, ne kartą vagiliavo ir net puldinėjo praeivius.

Paskutinis bandymas patraukti dėmesį buvo nepavykęs Brodmuro ligoninės padegimas. Brodmuras - baisiausia psichiatrijos klinika Anglijoje: nuo XIX a. joje yra laikomi žudikai maniakai ir prievartautojai. Šis jų žygis visiškai pateisino seserų lūkesčius: apie jas parašė visa Anglijos žiniasklaida, o teismas jas nuteisė priverstinai gydyti toje pačioje psichiatrijos ligoninėje... „Džun ir Dženifer Gibons serga sunkiu asmenybės nerimo sutrikimu ir turi būti izoliuotos nuo visuomenės Brodmure" - taip savo sprendimą paaiškino teismas. Ką gi, seserys pagaliau gavo tai, ko siekė ilgus metus!

Tai buvo sunkūs metai seserims Gibons. Merginos buvo uždarytos vienutėse skirtinguose ligoninės galuose, jas ir vėl ištiko katatoninis stuporas. Ligoninės personalas nerodė nė lašo užuojautos. Užuot tiesiog leidus joms tyliai ir ramiai gyventi, joms buvo skiriamos didžiulės psichotropinių vaistų dozės, kurios sukeldavo daugybę pašalinių poveikių. Nors seserys, priešingai nei kiti ligoniai, elgėsi ramiai ir nebandė bėgti, gydytojai stengdavosi kuo rečiau užeiti į jų kameras. Ligoninėje jos išbuvo virš 11 metų. Džun sakė, kad jos beveik 12 metų praleido pragare vien dėl to, kad nenorėjo su niekuo kalbėtis. Merginos labai norėjo ištrūkti, net rašė karalienei prašydamos pasigailėti.

Po 11 metų anglų žurnalistė Mardžori Voles (Marjorie Wallace) atvyko į kliniką imti „žvaigždžių" interviu. Dženiferė ir Džun pirmą kartą pasikalbėjo su pašaliniu žmogumi. Per retus susitikimus ligoninės koridoriuose jos bendraudavo viena su kita prasimanyta kalba, o su kitais žmonėmis, kaip ir anksčiau, nesikalbėdavo. Tėvams ir seseriai jų lankyti nebuvo leista.

Pabaiga ir pradžia

Seserys papasakojo Mardžori, kad yra seniai susitarusios: jeigu viena iš jų mirs, kita pradės bendrauti su aplinkiniais. Dženifer iškart pridūrė, kad išeis pirma, nes jos taip nusprendė. „Kuri nors iš mūsų turi mirti, kad kita galėtų tapti normaliu žmogumi", pareiškė ji. Netrukus už pavyzdingą elgesį dvynės buvo perkeltos į kitą kliniką. Joms lipant į mašiną, Dženifer seseriai pašnibždėjo, kad netrukus mirs. Padėjusi galvą Džun ant kelių, ji užsnūdo, o ligoninėje jos niekas nebegalėjo pažadinti - kelyje mergina mirė. Mirties priežastimi buvo įvardintas miokarditas - ūmus širdies uždegimas.

Po kurio laiko M.Voles vėl atvyko imti interviu, šįkart tik Džun. „Aš laisva: pagaliau Dženifer atidavė man savo gyvenimą", džiaugsmingai pareiškė mergina. Iš kur Dženifer galėjo žinoti apie artėjančią mirtį, specialistai taip ir nesuprato. Jos organizme nebuvo rasta narkotikų arba kokių nors nuodų pėdsakų, todėl savižudybės versija iškart buvo atmesta.

Po trejų metų Džun buvo išrašyta iš klinikos ir dabar gyvena netoli tėvų namų, dirba pardavėja. Be Dženiferės ji pradėjo elgtis visiškai normaliai, bendrauti su visais, tarsi 29 tylos metų nė nebuvo. Kiekvieną sekmadienį Džun lanko Dženiferės kapą. Žmonės dažnai klausia Džun, kodėl ji ir sesuo su niekuo nesikalbėdavo. Jos atsakymas: jos taip susitarė, kad kalbėsis tik tarpusavyje. Džun net mėgino sukurti šeimą, bet nepavyko. Ji taip ir neišmoko pasitikėti žmonėmis po šitiek metų psichiatrijos ligoninėje, praleistų šalia maniakų, žmogžudžių ir smurtautojų.

2016 m. dvynių sesuo Greta sutiko duoti interviu vienam leidiniui. Moters manymu, psichiatrijos ligoninė sugriovė jos seserų gyvenimus. Ji net norėjo šią įstaigą paduoti į teismą, bet tėvai pasipriešino ir Greta nusileido. Gibonsų šeima mano, kad vėl iš naujo kapstyti praeitį ir gadinti Džun gyvenimą neverta, ji ir taip prisikentėjo.

Ar Dženifer pasiaukojo, kad Džun galėtų gyventi visavertį gyvenimą? „Tai buvo ilga kova... Kas nors turi pertraukti užburtą ratą" - taip skamba paskutinis įrašas mirusiosios dienoraštyje. Ši istorija dar kartą įrodo, kad dvyniai išties pasižymi nepaprasta empatija. Deja, kai kada toks artumas baigiasi labai tragiškai.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
24
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (14)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar savivaldybės turėtų nustatyti mokestį gyventojams, skirtą priedangų įrengimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur šiemet atostogausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+6 +12 C

+7 +11 C

+7 +12 C

+7 +14 C

+7 +11 C

+8 +12 C

0-7 m/s

0-7 m/s

0-11 m/s