Brangiausias vakarėlis žmonijos istorijoje - monarchijos žlugimo pradžia

Artėjo Persijos imperijos įkūrimo jubiliejus, ir šachas nutarė, kad tokia data yra verta daugiau negu tik tradicinio pokylio. Jis sumanė surengti tokį prabangų priėmimą, kokio istorijoje dar nebuvo. Galop puota Irane tapo ilgiausiu ir brangiausiu banketu šių laikų istorijoje.

Tiesa, jo kaina pasirodė pernelyg didelė - jis tapo pirmuoju žingsniu į Islamo revoliuciją, dėl kurios žlugo Irano monarchija.

Karalių Karalius

Šiandien daug kas kalba apie apie Pehlevių dinastiją ir sosto įpėdinį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai - nepaprastai sena persų giminė, bet yra ne taip. Pehlevių dinastija yra palyginti jauna, jos pradininku vos prieš šimtmetį tapo paprastas karininkas. Jis nebuvo turtingas aristokratas, ir net ne persas, o mazenderanis - vienos iš Irane gyvenančių tautelių atstovas. Pehlevis - tai šacho Rezos sugalvotas vardas, kuris asocijuojasi su senovės Persija. Jo tikslas buvo legitimizuoti užgrobtą valdžią.

Praėjusio amžiaus viduryje Iranui vadovavo šachinšachas Mohamedas Reza Pehlevis. Jo titulas verčiamas kaip „karalių karalius". Tuo metu šachas buvo vienas turtingiausių planetos žmonių ir savo šalyje naudojosi absoliučia valdžia: galėjo skirti ministrus, paleisti parlamentą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, skelbti karą ir sudaryti taiką. Žinoma, tokią valdžią jis įgijo ne per vieną dieną.

Mohamedas Reza Pehlevis įžengė į sostą 1941 m., kai Iraną okupavusios britų ir sovietų karinės pajėgos privertė jo tėvą atsisakyti sosto. Mohamedas buvo tipiškas auksinio jaunimo atstovas. Jis užaugo prabangoje, gavo puikų išsilavinimą ir buvo prisiekęs Vakarų pasaulio gerbėjas.

Jaunasis šachas iškart paskelbė, kad nori šalį išlaisvinti nuo feodalinių atgyvenų, paversti laisva ir šiuolaikiška valstybe. Jis iškėlė sau tokius tikslus kaip padėti valstiečiams įsigyti žemės, aprūpinti vargšus, steigti mokyklas ir ligonines, suteikti balsavimo teisę moterims ir daug kitų.

Iranas jam valdant išties labai pasikeitė, bet už matomų teigiamų pasikeitimų fasado slypėjo žiauri diktatūra. Kitaminčiams šalyje vietos nebuvo, apie žodžio laisvę nebuvo ko nė galvoti. Tvarką prižiūrėjo specialiai įsteigta saugumo tarnyba, gyventojams kėlusi siaubą.

Nepaisant visų reformų ir iniciatyvų, pusė Irano gyventojų gyveno už skurdo ribos. Padėtis vis blogėjo, bet Mohamedas turėjo savo požiūrį į tai, kaip pakelti gyvenimo lygį. Jis buvo įsitikinęs, kad pirmiausia būtina gerinti šalies tarptautinį įvaizdį.

Prabanga, įėjusi į istoriją

Istorijoje būta nemažai pavyzdžių, kai neapgalvotų veiksmų, kurių griebiamasi pernelyg pasitikint savimi, rezultatas būna priešingas laukiamam. 1971 m. šachas Mohamedas Reza Pehlevis valdė Iraną jau 30 metų ir įsivaizdavo, kad iraniečiams svarbiausia - didžiuotis savo šalimi ir jos nepaprastai sena istorija.

Tam, kad iraniečiai jaustų pasididžiavimą - negaila jokių pinigų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad šachas labai miglotai suvokė tikruosius savo tautos poreikius, ir už tai sumokėjo sostu. Neapsakoma prabanga ir pasakiški tuo tikslu išleisti pinigai nepadarė įspūdžio nuskurdusiems piliečiams ir nesukėlė kitokių jausmų, kaip tik pyktį.

Šachas buvo įsitikinęs, kad Iraną pavertė galinga, išsivysčiusia valstybe, o kad pasaulio lyderiai su juo skaitytųsi, juos reikėjo įtikinti, kad taip ir yra. Artėjo Kyro Didžiojo įkurtos Persijos imperijos 2500-is jubiliejus, ir Mohamedas pamanė, kad tokią šventę reikia atšvęsti taip plačiai ir prabangiai, kaip niekas istorijoje dar nematė.

Šachas norėjo parodyti ne tik dabarties Irano sąsają su didžiąja Persijos imperija, bet ir save, jos valdovą, prilyginti Kyrui Didžiajam.

Prasidėjo parengiamieji darbai. Irane nebuvo prabangių viešbučių, kuriuose būtų galima apgyvendinti aukštuosius svečius. Tuo tikslu buvo nutarta dykumoje netoli senovinio Persepolio miesto pastatyti karališkąjį kaimą. Deja, toje teritorijoje be buvusią didybę liudijančių griuvėsių, smėlio, gyvačių ir skorpionų, nebuvo nieko. Neilgai svarsčius, visi šliaužiojantieji gyviai Persepolio apylinkėse buvo išnuodyti chemikalais.

Paskui dėl šventės negyvenamos dykumos vidury buvo įkurta didžiulė oazė su parkais ir fontanais: iš Europos buvo atvežta 15 000 įvairių medžių ir 50 000 paukščių giesmininkų (praėjus vos kelioms dienoms po iškilmių jie visi žuvo, neatlaikę klimato sąlygų). Oazės vaizdas priblokšdavo kiekvieną, bet dar didesnį įspūdį darė garsių svečių sąrašas.

Į Iraną atvyko 65 valstybių vadovai: karaliai ir imperatoriai, sultonai ir prezidentai, šeichai ir ministrai pirmininkai iš visų žemynų. Aukštieji svečiai buvo apgyvendinti specialiai pastatytuose prabangiuose būstuose, kurių išvaizda imitavo viduramžių palapines.

Jie buvo vaišinami brangiais vynais, rinktiniais patiekalais, pagamintais geriausių pasaulio kulinarų. Karališkojo kaimo, pastatyto trijų dienų šventei, teritorija užėmė 65 hektarus. Ten, be prašmatnių namų (kiekviename buvo du miegamieji, svetainė, virtuvė ir visą parą dirbantys patarnautojai) buvo įrengti ir golfo laukai, SPA salonas ir dar daug patogumų aukštiesiems svečiams. Be viso to, poros šimtų svečių saugumu rūpinosi 65 000 kariškių.

Dėl renginio reklamos šachas sudarė sutartis su keliais tarptautiniais televizijos kanalais, kurie turėjo rengti tiesiogines transliacijas. Reikia pasakyti, kad XX a. 8-ąjį dešimtmetį tai buvo pasakiškai brangu. Taip pat buvo sukurtas dokumentinis filmas „Persijos liepsna", vėliau rodytas visame pasaulyje.

Garsiausius svečius Mohamedas asmeniškai pasitiko oro uoste, likusieji šarvuotais limuzinais, lydimi kortežo, buvo atgabenti į karališkąjį kaimą. Nors buvo pats šaltojo karo įkarštis, į renginį atvyko ir demokratinių šalių vadovai, ir komunistinių šalių lyderiai.

Viskas atrodė siurrealistiškai. Niekada anksčiau vienoje vietoje nebuvo susirinkę tiek karūnuotųjų asmenų ir valstybių vadovų. Jų buvo tiek, kad prie įėjimo į palapinę, kurioje juos sveikino šachas su žmona, susidarė eilė.

Svečiai kelias valandas vaišinosi, o vakare jų laukė įspūdingi fejerverkai. Kitą dieną svečiai mėgavosi neįtikėtinu reginiu - didžiuliu kostiumuotu paradu, kurio tikslas buvo parodyti visą Persijos imperijos galią ir didybę. Reginys buvo pribloškiantis. Trečiąją šventė dieną svečiai buvo pervežti į sostinę, kur be įvairiausių renginių buvo iškilmingai atidarytas specialiai jubiliejui pastatytas milžiniškas Šachjado bokštas - bokštas šachui atminti.

Tuo „vakarėlis" baigėsi ir užsienio valstybių lyderiai, kupini nepamirštamų įspūdžių, išsivažinėjo. Galima sakyti, kad šacho planas pavyko: jis sugebėjo parodyti pasauliui, ką gali Iranas. Visa planeta aptarinėjo šventę. Nesižavėjo ja tik patys iraniečiai.

Imperijos krachas

Šio renginio kaina buvo net ne daugybė jam išleistų milijonų dolerių - jis Pehlevių dinastijai taip pat kainavo valdžią. Įvykis buvo paskutinis lašas, perpildęs žmonių pykčio taurę. Prasidėjo protestai, masiniai bruzdėjimai. Augant nepasitenkinimui, vykstant neramumas ir streikams Mohamedas Reza Pehlevis 1979 m. nutarė išvykti iš šalies. Jis manė, kad jo laikinas išvykimas nuramins pavaldinius ir jėgos struktūros atkurs tvarką.

Tuo metu anarchija pasiekė tokį lygį, kad streikuojantis sostinės oro uosto personalas atsisakė krauti maistą į vyriausybinį lėktuvą, o šachas pats sėdo prie šturvalo, nepasitikėdamas pilotais. Šachui išvykus šalyje įvyko islamo revoliucija, monarchija žlugo, pasaulio politiniame žemėlapyje atsirado nauja valstybė - Irano Islamo Respublika, kurios vadovu tapo ajatola Ali Chamenėjus. Šachas tremtyje netrukus mirė nuo vėžio.

Šiandien Iranas yra nuolatinės tarptautinės įtampos šaltinis. Irano branduolinė programa tapo ginčų su tarptautine bendruomene objektu, Iranas kaltinamas terorizmo rėmimu ir bandymais pasigaminti branduolinį ginklą. Po dabartinės konfrontacijos su Izraeliu ir JAV paskutiniojo Irano šacho sūnus, sosto įpėdinis Reza Pahlevis, gyvenantis tremtyje, paskelbė kreipimąsi į šalies gyventojus.

Princas paragino sukilti prieš dabartinį režimą ir pažadėjo tėvynėje sukurti nacionalinę demokratinę vyriausybę.