25 minutės be oro jūros dugne

Publikacijos spaudoje, televizijos laidos ir net apie šį įvykį sukurtas dokumentinis filmas „Paskutinis įkvėpis" vėl ir vėl atkreipia žmonių dėmesį į šią prieš 13 metų įvykusią istoriją, o gydytojai ir mokslininkai iki šiol nesupranta, kaip K.Lemonsui pavyko išgyventi ir, kas keisčiausia ir nuostabiausia, nepajusti jokių fizinių arba psichinių šio įvykio pasekmių.

Pavojinga profesija

Britas Krisas Lemonsas (Chris Lemons) save laiko visiškai paprastu žmogumi be jokių išskirtinių biografijos punktų ir reikšmingų įvykių gyvenime, išskyrus vieną, per kurį ir išgarsėjo.

Nors kaip jam stebuklingai pavyko likti gyvam sąlygomis, kuriomis to įvykti negalėjo, Krisas ir pats nežino.

Gimęs Edinburge, užaugęs Kembridže Krisas nuo vaikystės žavėjosi nardymu, buvo sveikas ir geros sportinės formos, bet niekada nepastebėjo turįs kokių nors antgamtinių gebėjimų.

Baigęs koledžą Krisas pasirinko komercinio naro profesiją ir pradėjo dirbti naftos ir dujų gavybos srityje - atlikdavo povandeninius naftos platformų konstrukcijų remonto ir priežiūros darbus.

Darbas buvo pavojingas, susijęs su rizika gyvybei, nes neretai tekdavo dirbti ekstremaliomis sąlygomis: nardymo varpu panirus iki 270 m gylio ne vieną valandą dirbti jūros dugne.

2012 m. rugsėjo 18-ąją Kriso Lemonso gyvenimas per vieną akimirką pasikeitė, nors tai buvo įprasta darbo diena, niekuo nesiskirianti nuo tūkstančių kitų.

K.Lemonsas su kitų narų grupe dirbo Hantingtono naftos telkinyje Šiaurės jūroje. Tądien oras buvo nekoks - jūroje siautė audra - , bet įprastos Šiaurės jūroje sąlygos darbui netrukdė.

Ant mirties slenksčio

Tikrindamas vamzdynus, K.Lemonsas paniro į 90 m gylį. Tuo metu narų grupės laivas buvo apgadintas, sutriko kompiuterinės sistemos darbas, laivas ėmė dreifuoti, toldamas nuo panirimo vietos.

Dėl to buvo perpjauta žarna - narui vienintelis oro, šilumos, šviesos ir ryšio šaltinis.

Atsidūręs visiškoje tamsoje vandenyno dugne, be jokio ryšio ir apsaugos nuo šalčio, Krisas Lemonsas iškart suprato, kad nutiko kažkas baisaus.

Jis žinojo, kad deguonies atsargos avariniame balione užteks ne ilgiau kaip 5 min., o per tą laiką sulaukti pagalbos vilties nebuvo. Be to, nutrūkus karšto vandens tiekimui į skafandrą K.Lemonsas galėjo greitai žūti dėl šalčio.

Vis dėlto Krisas pabandė imtis šiokių tokių veiksmų. Pirmasis uždavinys - rasti kolektorių, kuris turėjo tapti orientyru gelbėjimo operacijos dalyviams, jeigu tokia vyktų.

Juodžiausioje tamsoje tai buvo nelengva, bet K.Lemonsui pavyko - didžiulė geltona konstrukcija pasirodė esanti už poros metrų.

Jis užlipo ant jos viršaus, bandė rečiau kvėpuoti, taupydamas deguonį, bet paskui suprato, kad visa tai yra visiškai beprasmiška, nusiramino ir tiesiog susitaikė su lemtimi.

Vėliau jis pasakojo, kad prieš prarasdamas sąmonę liūdnai pagalvojo, kokioje niūrioje vietoje jam lemta baigti gyvenimą, ir mintimis atsisveikino su artimaisiais.

Tuo metu dreifuojančio laivo įgula, supratusi, kad įvyko katastrofa, pabandė rankiniu būdu sureguliuoti valdymo sistemas. Jiems pasisekė laivą ir prie jo pritvirtintą nardymo varpą nukreipti atgal, į tą vietą, kur jų skaičiavimais turėjo būti K.Lemonsas.

Stebuklas gelmėje

Su K.Lemonsu dirbę narai dėjo neįtikėtinas pastangas per pusvalandį rasti jį vandenyno dugne, nors spėjo, kad neria vien tam, kad iškeltų jo kūną, embriono poza gulintį ant konstrukcijos viršaus.

Kai K.Lemonsas buvo įtrauktas į nardymo varpą ir jam nuimtas šalmas, jis visas buvo pamėlęs ir nerodė jokių gyvybės požymių. Negaišdami nė sekundės, draugai pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą „burna į burną".

Ir staiga, porą kartų įkvėpęs, K.Lemonsas atsigavo.

Kaip jam pavyko išsilaikyti ilgiau kaip 25 minutes be deguonies ir nepatirti smegenų traumos, lieka mįslė.

Stebuklingai išsigelbėjęs Krisas Lemonsas dalyvavo įvairiose medicinos konferencijose ir bendravo su daugybe specialistų, bet profesionalai iki šios dienos neturi atsakymo į šį klausimą, kaip ir jis pats.

Kai kurie daro prielaidą, kad jį išgelbėjo šaltis, nes yra žinoma atvejų, kai žmonės išgyvendavo, ilgą laiką išbuvę šaltyje.

Bet kiti medikai prieštarauja: jeigu jo kūnas būtų sušalęs beveik iki anabiozės būsenos, jo nebūtų buvę įmanoma taip greitai reanimuoti.

Nepaisydamas patirto siaubo, K.Lemonsas vos po trijų savaičių grįžo į darbą ir iki dabar dirba šioje srityje, bet jau ne vandenyno dugne, o narų viršininku laive. Jis taip pat yra nardymo treneris ir daug pasirodo viešai, pasakodamas apie savo darbą ir stebuklingą išsigelbėjimą.