„Ką dabar žmonės pasakys!" Kaip išmokti sau atleisti klaidas ir nesėkmes

Klaidingas požiūris: Kaip aš galėjau! Kas aš per žmogus!

Visi esame žmonės, o žmonėms yra būdinga klysti, idealių žmonių nebūna! Ši mintis yra labai paprasta, bet dėl paprastumo pasąmonė ją blogai suvokia. Juolab visuomenė diktuoja kitokias taisykles - privalu gailėtis, jaustis kaltam, pageidautina - viešai. Ir mes dažnai pasiduodame tokiam spaudimui ir tiesiog socialiai „žūstame". NEREIKIA!

Teisingas požiūris: Pasakykite sau - „Turiu teisę klysti", „Leidžiu sau apsirikti". Ir veikite pagal tokią nuostatą.

Klaidingas požiūris: Ir kas čia tokio?! Pamanyk, nedidelė bėda...

Daug svarbiau už patį suklydimo faktą yra tai, kaip susidorojame su klaidos pasekmėmis. Žinoma, galima apsimesti, kad nieko nenutiko, nuraminti save tokiomis frazėmis kaip „kokia čia bėda..." Žinoma, tuo metu jos gali padėti, bet apskritai tai nėra teisinga strategija. Pavyzdžiui, jūs nuvylėte kolegą, neatlikote darbo sutartu laiku. Galima pasakyti „Baisus čia daiktas", o galima pripažinti savo kaltę, atsiprašyti ir pasiūlyti išeitį: „Kadangi vėluojame, padirbėsiu po darbo". Taip renkatės strategiją „Aš mokausi, esu gyvas žmogus", o ne abejingą pasiteisinimą „Taip išėjo".

Teisingas požiūris: Daug lengviau ištaisyti susidariusią padėtį vadovaujantis principu „Matau ir suvokiu savo klaidos padarinius" ir „Ieškau, kaip ištaisyti tuos padarinius, juos taisau".

Klaidingas požiūris: Na kodėl taip padariau! Galėjau pasakyti taip, galėjau pasielgti šitaip, o aš... Kokia gėda...

Kaip mums patinka po kiekvienos, net mažiausios klaidos save barti, kaltinti ir žeminti. Užuot nustoję kamuotis, žmonės dažnai pasineria į įkyrias mintis, vėl ir vėl gromuluodami tai, kas įvyko, ir keikdami save už tylėjimą arba priešingai, be reikalo ištartą žodį, neapgalvotą poelgį arba neveiklumą. Galop situacija, neverta sulūžusio skatiko, virsta Tragedija iš didžiosios raidės. Stiprūs pergyvenimai gali realiai susargdinti. Būtent taip veikia psichosomatikos mechanizmas: psichologinei problemai (kurią patys ir susikuriame ir dar visuomenei / tėvams / vaikams / kolegoms leidžiame primesti mums kaltės jausmą ) iš paskos pradeda sirgti kūnas.

Teisingas požiūris: Supraskite, kad klaidą jau padarėte ir susitaikykite su tuo faktu. Jokiu būdu nemenkinkite savęs už tai. Šiuo atveju geriausias požiūris - „Analizuoju tai, kas įvyko, darau išvadas, mokausi ir pamoką išmoksiu".

Klaidingas požiūris: Oi, taip aš jau bandžiau, daugiau nebandysiu

Analizuoti, kas su mumis vyksta, kokie yra mūsų sprendimų padariniai, yra gerai. Tačiau daugelis žmonių yra linkę išvadas pernelyg sureikšminti, perlenkti, jas paversti viena didele baime. Būtent taip mokinys ima bijoti, kad bus iškviestas prie lentos. Esmė yra ne tai, kad jis ko nors nemoka, o tai, kad kadaise klasė jį dėl neteisingo atsakymo išjuokė. Būtent taip moteris, patyrusi psichologinę traumą dėl vyro elgesio, užveria savo širdį meilei. Ji kamuojasi: „Aš jam atsivėriau, viską dariau dėl jo, o jis mane metė, neleisiu, kad tai pasikartotų!".

Teisingas požiūris: Baimė nepadės susidoroti su problema, tik ją komplikuos. Siūlome kitą veikimo mechanizmą. Pirmasis žingsnis: suprantu, kodėl taip pasielgiau. Antras - žinau, ko iš tiesų noriu. Trečias - suvokiu, kad sprendimą visada galima rasti. Ir ketvirtas: noriu eiti toliau ir ieškoti kitų būdų išspręsti man rūpimą klausimą.

Klaidingas požiūris: Ką dabar žmonės pasakys (pagalvos)?!

Kai padarome klaidą, iš karto pradeda atrodyti, kad visi mus bado pirštais. Visai kas kita, jeigu būtume nuveikę ką nors didvyriško. Jūs stebėtumėtės, nuoširdžiai stebėtumėtės, kad apie žygdarbį visi garsiai kalba, varžytumėtės ir stengtumėtės sumenkinti savo nuopelnus: „Nieko tokio aš nepadariau, pamanyk tik..." Bet vos kluptelėjus pradeda atrodyti, kad tai matė visas pasaulis.

Teisingas požiūris: Supraskite, kad iš tiesų aplinkiniams jūs visai nerūpite, kiekvienas turi savo gyvenimą. Išvadas reikia daryti iš karto: subarti save už klaidą arba pagirti už sėkmę. Persijunkite nuo minčių apie kitus žmones į mintis apie save. Pasakykite sau: „Prisiimu atsakomybę ne tik už savo poelgius ir sprendimus, bet ir už mintis".

Atsiminkite

Neverta kapituliuoti prieš savo pačių klaidą - pripažinti save nevykėliu. Svarbu suprasti ir pripažinti, kad gyvenimas - tai mokyklos suolas, kuriame sėdėdami kiekvieną dieną ko nors mokomės. Galime klysti ir tapti niekuo arba kuo nors. Klysti ir sustoti arba klysti ir tapti stipresniems, išmintingesniems, labiau patyrusiems. Tik mes patys renkamės, kaip gyventi, su kuo sutikti, su kuo taikstytis. Tik patys galime būti sau draugu, padedančiu ištaisyti klaidą, arba priešu. Rinktis - jums.