Skustis ar nesiskusti: iš barzdų istorijos

4 tūkst.pr.m.e. - I a.pr.m.e., Senovės Egiptas

Senovės Egipte buvo priimta veidą švariai skusti: būti plaukuotam civilizuotam žmogui atrodė nepadoru, išimtis galėjo būti tik gedulo metas. Tačiau faraonas nešiodavo dirbtinę barzdą - valdžios dieviškos kilmės simbolį. Kai po vyro mirties vienvalde Egipto valdove tapo karalienė Hačepsutė, per oficialias ceremonijas jai taip pat prisiėjo klijuotis barzdą.

XXIV-VII a.pr.m.e., Asirija

„Kam smarkiai slenka barzdos plaukai, ant to pyksta dievai ir deivės", rašoma vienoje asirų medicininėje lentelėje. Barzdai buvo skiriama daug dėmesio: suteikiama ir palaikoma graži forma, ji tepama aliejais ir kvepalais, pinama, raitoma ir, kai kuriais duomenimis, dažoma ir perpinama aukso siūlais. „Asiriška barzda" - taip ir po tūkstančių metų buvo vadinama išpuoselėta plati barzda.

IV a..pr.m.e., Senovės Makedonija

Pradėjęs karą su persais, Aleksandras Makedonietis kariams įsakė kruopščiai skustis, kad priešai negalėtų jų sučiupti už barzdos. Jaunas valdovas manė, kad tai jo armijai suteiks pranašumo mūšiuose su ilgabarzdžiais priešininkais.

III a.pr.m.e. - IV a., Senovės Roma

Manoma, kad mėgdžiodamas Aleksandrą Makedonietį, kurį labai vertino, pirmasis iš garsių romėnų barzdą nusiskuto didysis karvedys Scipionas Vyresnysis. Imperijos laikais mada auginti barzdą tai sugrįždavo, tai dingdavo. Būsimojo imperatoriaus Juliano Atskalūno nedraugai dėl vešlios netvarkingos barzdos jį už akių vadindavo „dvikoju ožiu". Jaunas politikas ją nešiojo nepaisydamas tuometinės mados, mėgdžiodamas graikų filosofus, kadangi žavėjosi neoplatonizmu.

VIII a., Popiežiaus Roma

Krikščionybė, atsiradusi Romos imperijoje, propagavo naują asmenybės idealą - išvaizdos nevertinimą. Dvasininkai ir asketai auginosi barzdas, kol 795 m. Romos popiežiumi tapo Leonas III. Manoma, kad jis buvo pirmasis pontifikas, atsisakęs barzdos. Leono III tikslas buvo pademonstruoti skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių dvasininkų. Su stačiatikiais katalikai dėl daug ko nesutarė, taip pat išvaizdos klausimais. Leono III pradėtoji tradicija gyvuoja ik šiol, nors XVI-XVIII a. popiežiai nuo jos nukrypdavo ir augindavo barzdas.

XI a., Kijevo Rusia

Rusioje kėsintis į barzdą buvo sunkus įžeidimas. Pagal seniausią teisės kodeksą, sudarytą kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo, skriaudikas, nupešęs svetimą barzdą ir ūsus, turėdavo sumokėti 12 grivinų baudą - 4 kartus daugiau negu už nukirstą pirštą.

XII a. Vakarų Europa

Kilmingo žmogaus barzda buvo kario orumo simbolis, nuoroda į padėtį visuomenėje. „Giesmėje apie manąjį Sidą" pagrindinis herojus, riteris Sidas Kampeadoras, prisiekia barzda - tai tas pats, kas prisiekti savo garbe.

Pagal germanų imperatoriaus Frydricho Barbarosos (Raudonbarzdžio) 1152 m. potvarkį išrauti plaukus iš kito žmogaus barzdos buvo tas pats, kas jį sumušti ir už tai buvo baudžiama solidžia bauda. O savo barzdos plaukelius viduramžių valdovai dažnai prilipindavo prie antspaudo, kuriuo sutvirtindavo raštus.

XVI-XVII a. Prancūzija

Barzdų madą diktuodavo karaliai. Kai Prancūzijos soste sėdėjo Henrikas IV, visa aukštuomenė, kaip ir valdovas, buvo barzdota. Po Henriko mirties karaliumi tapo Liudvikas XIII, kuriam buvo vos 9 metai. Kad nepabrėžtų monarcho jaunumo ir kartu nepatyrimo, dvariškiai pradėjo skustis.

Petras I nutarė Rusijoje įdiegti ne tik europietiškas technologijas, bet ir išvaizdos normas. 1698 m. įsaku Petras įsakė barzdas skusti. Teisę ją nešioti reikėdavo nusipirkti už nemažus pinigus: turtingi pirkliai mokėdavo 100 rublių per metus, valdininkai ir dvarininkai - 60, miestiečiai - 30 (palyginkite: 28,5 rublio Petro I laikais būdavo skiriama išlaikyti vienam kareiviui). Už barzdas nemokėjo tik dvasininkija, o valstiečiai iždą papildydavo 1 kapeika įvažiuodami į miestą ir iš jo išvažiuodami. Sumokėjusieji mokestį ant kaklo nešiodavo specialų „barzdos ženklą".

XIX a., Britų imperija

Viktorijos epochos barzdočiai bandė moksliškai pagrįsti barzdos naudą: ji šildo veidą ir gerklę per šalčius ir, kaip 1854 m. rašė manifesto „Barzdų filosofija" autorius Tomas Hovingas (Thomas Hoving), gelbsti nuo persišaldymo ir anginos. Jo kraštiečiai, tarp jų gydytojai, įrodinėjo, kad plaukai ant veido yra natūralus įkvepiamo oro filtras: ant jų nusėda nešvarumų dalelės, o tai padeda išvengti plaučių ligų, pirmiausia kalnakasiams.

1903 m., JAV

Pavojingas skustuvas atsirado senovėje ir buvo naudojamas iki XX a. Bandymų pagaminti uždaro tipo, saugų skustuvą būta nuo XVIII a. vidurio, o pirmasis tokio įrenginio patentas buvo išduotas 1847 m. Tačiau saugus skustuvas „užkariauti pasaulį" pradėjo tik po 1903 m., kai amerikietis išradėjas Kingas K.Žiletas (King Camp Gillette) pradėjo masinę standartinių keičiamų jo peiliukų gamybą. Kasdien švariai skustis visur po truputį tapo madinga. K.Žileto įkurta kompanija gamina skutimosi aksesuarus ir šiandien.

1915 m., Europa

Kompaktiški ir patogūs skustuvai labai pravertė kareiviams per Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent tada mūšių laukuose kariaujančios valstybės pirmą kartą kaip ginklą pradėjo naudoti nuodingas dujas. Kareiviai švariai skusdavosi, kad dujokaukės glaudžiai priglustų prie veido.

1930 m., JAV

Pulkininkas Džeikobas Šikas (Jacob Schick) patentavo pirmąjį elektrinį skustuvą. Dėl jo išradimo švariai skustis tapo dar labiau populiaru.

5-asis dešimtmetis, JAV

Bet kaip apsirengę jauni žmonės, puikiai nusimanantys apie džiazą, hipsteriai (žarg. to be hip arba hep - nusimanyti, būti madingam, naujoviškam) buvo pirmosios (prieš bitnikus ir hipius) subkultūros atstovai, kurioje barzda tapo „neformalo" įvaizdžio dalimi. Šiuolaikiniai hipsteriai iš 5-ojo deš. vyrukų pasiskolino ir pavadinimą, ir barzdų madą.

6-asis dešimtmetis, Kuba

XX a. viduryje barzda tapo Kubos revoliucijos simboliu. Sukilėlių lyderis Fidelis Kastras (Fidel Castro) pasakojo, kad jie, Siera Maestra kalnų partizanai, neturėjo skustuvų - jokių. Visi tiesiog užsiaugino barzdas ir jos tapo jų skiriamuoju ženklu. „O kai revoliucija nugalėjo, mes barzdas išsaugojome kaip simbolį". F.Kastro bendražygiai buvo taip ir vadinami - barbudos, t.y. barzdylos.

1995 m., Didžioji Britanija

Istoriko Kito Fleto (Keith Flath) iniciatyva buvo įkurta neoficiali organizacija „Barzdų išlaisvinimo frontas". Jos aktyvistai pasisako prieš nesiskutančių vyrų diskriminaciją visuomenėje ir reguliariai skiria premiją „Metų barzda".

2013 m., JAV

2013-ųjų metų Amerikos kino akademijos premijų įteikimo ceremonija į istoriją įėjo kaip „Barzdotųjų Oskaras". Daugelis kino žvaigždžių - Džordžas Klunis (George Clooney), Bredlis Kuperis (Bradley Cooper), Hju Džekmanas (Hugh Jackman) - iki šio renginio atsiaugino barzdas, taip įtvirtindami madą nesiskusti.