Nemiga - šiuolaikinio žmogaus rykštė

Iš išlikusių senovės žmonių palaikų fragmentų neįmanoma gauti jokios informacijos apie mūsų protėvių naktinio gyvenimo ypatumus. Todėl antropologai tiria šiuolaikinius žmones, kurie gyvena kuo natūralesnėmis sąlygomis. Antropologas Gandis Jetišas (Gandhi Yetish) iš Kalifornijos universiteto (Los Andželas) stebėjo hadza genties (Tanzanija), čimanų (Bolivija) ir san (Namibija) genčių gyvenimą. Jo duomenimis visose trijose grupėse vidutinė miego trukmė sudaro nuo 5,7 iki 7,1 val.

Toronto universiteto evoliucinės antropologijos specialisto Deivido Samsono (David R.Samson) duomenimis žmogus sutrumpino miegui skirtą laiką atsisakydamas lėtojo miego fazės greitojo naudai. Pastarojo trukmė padidėjo dėl pavojų, kurie miegantiesiems grėsdavo naktį.

Antropologų manymu žmonės saugumo sumetimais pradėjo nakvynei burtis į grupes: vieni jos nariai stovėdavo sargyboje, o kiti tuo metu miegodavo. Šios hipotezės naudai byloja faktas, kad žinduoliai, kuriems pavojų kelia plėšrūnai, miega vidutiniškai mažiau.

Tokiu atveju nemiga - tiesiog mūsų senas įprotis būti budriems, paveldėtas iš protėvių, kurie buvo priversti miegoti po atviru dangumi, supami laukinių žvėrių. Mokslininkai taip pat spėja, kad pirmykščiai žmonės galbūt iškeitė kelias miego valandas į bendravimą vakarais ir kokius nors svarbesnius reikalus.

Tačiau hadza genties nariai miega po 6,25 val., per parą ir jaučiasi gerai, o štai JAV gyventojai, dalyvavusieji 2020 m. apklausoje, teigė, kad tiek laiko miegoti jiems neužtenka. Mokslininkų nuomone miego problemos yra susijusios su tuo, kad tai darome po vieną, kitaip kaip senovės žmonės. Kai negalime užmigti, ko gera, labai tolimas vidinis balsas įspėja apie pavojų būti užpultiems kardadančio tigro.

Kaip greičiau užmigti

Amerikiečiai specialistai pateikė paprastą rekomendaciją, kaip greičiau užmigti: prieš einant gulti rekomenduojama sudaryti rytojaus reikalų sąrašą.

„Mes gyvename 24/7 ritmu, kai darbų sąrašai nuolatos ilgėja ir prieš miegą verčia nerimauti dėl nepadarytų darbų. Dauguma žmonių apmąsto rytojaus planus, todėl norėjome sužinoti, ar užduočių sąrašas gali padėti užmigti", sako tyrimo autorius Maiklas Skalinas ((Michael Scullin).

Tikrindami hipotezę, mokslininkai 18-30 metų amžiaus 57 vyrams ir moterims pasiūlė savaitę miegoti specialioje laboratorijoje. Taisyklės buvo paprastos: gultis 22:30 val., nesinaudoti elektronikos prietaisais, jokių buities reikalų ir kitokių dėmesį nukreipiančių veiksnių.

Likus 5 minutėms iki miego, dalyviai užsirašydavo kitos dienos planus arba pasižymėdavo jau atliktas užduotis. Po to jie eidavo miegoti, o mokslininkai per naktį stebėdavo jų smegenų aktyvumą ir kitas miego charakteristikas. Pasirodė, kad eksperimento dalyviai, susidarę būsimų darbų sąrašą, užmigdavo vidutiniškai 9 minutėmis greičiau už tuos, kas rašė apie jau atliktas užduotis.

Pavojingos valandos

Amerikiečiai neurologai iš Pensilvanijos, Arizonos universitetų ir Harvardo medicinos mokyklos įspėjo: žmogus turi eiti miegoti ne vėliau kaip 12 val. nakties. Kitaip gresia įvairaus sunkumo pasekmės - nuo nerimastingų minčių ir naktinių šaldytuvo „antpuolių" iki pavojingų priklausomybių ir polinkio į savižudybę.

Psichiatrijos ir neurologijos fakultetų darbuotojai pristatė hipotezę „Protas po vidurnakčio": jie nagrinėja būseną, kai žmogus negali užmigti, o galvoje sukasi nerimastingos mintys. Mokslininkų duomenimis, tai galima paaiškinti tuo, kad po vidurnakčio smegenys veikia kitaip negu dienos metu.

Konkrečiai, į pirmąjį planą išplaukia neigiamos emocijos, pavojingos idėjos atrodo patrauklesnės, o draudimai silpnėja. Apibendrinę kelių tyrimų duomenis autoriai nurodo: Homo sapiens kūnas ir protas dirba 24 valandų ritmu, o cirkadiniai ritmai veikia mūsų emocijas ir elgseną. Dieną organizmas yra nusiteikęs būti aktyvus, o naktį - miegoti.

Evoliucijos požiūriu tai yra efektyviausias modelis: žmonės geriau mato ir orientuojasi dieną, vadinasi, jiems geriau pavyks susirasti maisto ir kitokių išteklių. Naktis lieka poilsiui, tačiau senovėje ji taip pat buvo pavojingas metas, kai kildavo pavojus tapti laukinių žvėrių, medžiojančių tamsoje, aukomis.

Todėl mūsų rūšiai liko būdingas didesnis dėmesys neigiamiems dirgikliams, ir būtent naktį jis stiprėja, kad būtume pasirengę atremti pavojus. Šiuolaikiniam žmogui tai pasireiškia nevalingu pernelyg dideliu dėmesiu neigiamoms mintims, dienos įvykiams ir žalingiems įpročiams, kuris „įsijungia" atėjus nakčiai. Nekalčiausi pavyzdžiai: noras surūkyti cigaretę, suvalgyti ką nors, nuo ko dieną atsisakoma. Iš rimtesnių: pavojingų priklausomybių arba minčių apie savižudybę sustiprėjimas.

Ekspertai teigia, kad tarp vidurnakčio ir šešių valandų ryto tris kartus padidėja savižudybės ir savęs žalojimo rizika, o perdozuoti stipraus poveikio preparatų - 4,7 karto. Toks elgesys aiškinamas neurologiniais pakitimais nakties metu, ir jis stiprėja reguliariai trūkstant miego.

Mokslininkai sako, kad kol kas turi labai mažai informacijos, kaip keičiasi smegenų darbas per šešias nakties valandas. Norint suprasti, kaip apsaugoti žmones, priverstus dirbti po vidurnakčio, tokius kaip lakūnai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai, tyrinėjimus būtina tęsti.