„Velnias, mums galas": NATO futurologė įvertino Trečiojo pasaulinio karo grėsmę

48-erių Florens Gaub (Florence Gaub) save vadina NATO „futurologe" ir vadovauja Aljanso Gynybos kolegijos tyrimų padaliniui Romoje.

Siekdama numatyti būsimas krizes, ateities prognozėse besispecializuojanti politologė tyrinėja tendencijas ir galimus scenarijus.

Ispanų žurnalistai su ja bendravo vasario viduryje, o publikaciją užbaigė kovo pradžioje - jau po JAV ir Izraelio atakų prieš Iraną.

- Jūsų darbas - numatyti krizes. Ar tikėjotės ir šios?

- Šis karas brendo maždaug nuo 2000 m. pradžios, kai tapo žinoma apie Irano branduolinę programą. Kai konflikto priežastis nepašalinama, o materialios galimybės sutampa su politine valia veikti, karas tampa tik laiko klausimu.

- Jūsų šeimos istorija paaiškina dabartinį pasirinkimą?

- Mano senelis vokietis buvo Vermachto pilotas, o senelis prancūzas dalyvavo pasipriešinimo naciams judėjime. Nuo vaikystės supratau, kas yra karas. Būtent tai apsprendė mano profesinį kelią - norą suprasti, kaip visuomenės susidoroja su karo patirtimi bei atsitiesia ir ką galima padaryti, kad karas daugiau nepasikartotų.

- Į NATO atėjote dirbti būdama 31-erių.

- Pareigoms reikėjo dešimties metų patirties, tačiau jie ieškojo žmogaus, kuris mokėtų anglų, prancūzų ir arabų kalbas, turėtų mokslų daktaro laipsnį ir gerai išmanytų Artimuosius Rytus. Tokių kandidatų nebuvo daug, tad galiausiai pasirinko mane.

- Neatitinkate klasikinio gynybos eksperto įvaizdžio.

- Nesu tipinis pavyzdys - nei savo mąstymu, nei išvaizda. Tačiau tai man nepakenkė. Kariškiai paprastai yra praktiški: jei idėja gali padėti išspręsti problemą, jie jos klausosi. ES, kur dirbau šešerius metus, buvo daugiau ideologijos.

NATO yra pragmatiškesnis, jo pagrindinis tikslas - saugumas. Tai man suteikia daugiau intelektinės laisvės.

- Kodėl save vadinate futurologe?

- Daugeliui šis terminas nepatinka, tačiau tai paprasčiausias būdas paaiškinti, ką darau. Mano darbas - galvoti apie tai, kokie konfliktai ar katastrofos gali kilti artimiausioje ateityje.

Analizuoju tendencijas, silpnus signalus ir priežasties bei pasekmės ryšius. Klausimas visada tas pats: ką turime padaryti šiandien, kad išvengtume vieno scenarijaus arba pakreiptume įvykius kita linkme.

- Kokį laikotarpį apima jūsų prognozės?

- NATO yra padalinių, kurie dirba šešių mėnesių perspektyvoje, ir kitų, kurie žvelgia net 20 metų į priekį. Aš dirbu per vidurį - vertinu dvejų-penkerių metų laikotarpį. Derinu metodą ir intuiciją.

Analizuoju ilgalaikes tendencijas, tokias kaip demografija ar klimato krizė, bei nepastovesnes, pavyzdžiui, politika. Vertinant ateitį būtina rizikuoti ir svarstyti įvairias galimybes. Pernelyg atsargus scenarijus niekada nebūna naudingas - visada reikia žiūrėti ir į tai, kas gali pakreipti įvykius netikėta linkme.

- Dažnai jūsų prognozės nepasitvirtina?

- Pasitaiko. Svarbiausia ne visada pataikyti tiksliai, o suprasti, kur ir kodėl suklydai.

- Ar nesėkmės jus žeidžia?

- Trumpam - taip. Tačiau išmokau su savo idėjomis ne susitapatinti, o tiesiog jas pateikti. Su hipotezėmis reikia elgtis lanksčiai ir atsisakyti jų, kai jos nepasitvirtina.

- Kurios didelės krizės šiais metais užklupo netikėtai?

- Be abejonės - Grenlandija. Tai buvo akloji zona. Signalų buvo, tačiau tuo metu į juos neatkreipiau dėmesio. Svarbu mokėti tai pripažinti.

- O kaip dėl invazijos į Ukrainą?

- Mačiau, kad tai artėja, bet ne todėl, kad būčiau buvusi itin įžvalgi - tiesiog turėjau gerų kontaktų, kurie tai aiškiai numatė. Ateidavau į darbą įsitikinusi, kad karas prasidės tą pačią dieną, o mano vadovai laikė mane perdėtai dramatizuojančia. Todėl nelaikau to sėkme. Jei kažką matai, bet nesugebi įtikinti tų, kurie turėtų tavęs klausyti, vadinasi, tau nepavyko.

- Kaip dėl genocido Gazoje?

- Manęs nenustebino, kad konfliktas vėl įsiplieskė. Pirmoji taisyklė - konfliktai niekada neišnyksta: jie persikelia, keičia formą ir sugrįžta tol, kol kas nors randa sprendimą. Tačiau mane nustebino Izraelio vykdomas smurto mastas.

- Ar šiandien ateitį numatyti sunkiau nei anksčiau?

- Nežinau, ar problema būtent tai. Sunkiau tapo priimti sprendimus. Šiandien pasaulio lyderiai gauna milžinišką informacijos kiekį, kuri sklinda labai greitai ir ne visada yra patikima. Tai - viena didžiausių mūsų laikų problemų.

- Nors nuolat galvojate apie krizes ir katastrofas, sakote esanti optimistė?

- Kuo daugiau galvoji apie blogiausius scenarijus, tuo daugiau pamatai galimų išeičių. Mūsų darbas nėra sakyti: „Viskas bus blogai". Svarbiausia parodyti, kad net ir labai sudėtingose situacijose visada yra pasirinkimų.

Kartais perskaitau kokią ataskaitą ir pagalvoju: „Velnias, mums galas". Bet net ir tada, kai pradedi svarstyti galimus variantus, atsiranda galimybė veikti - ir sugrįžta optimizmas.

- Kur šiandien krypsta jūsų dėmesys?

- Arktis, kosmosas, jūros ir viskas, kas susiję su dezinformacija, kibernetinėmis atakomis ar infrastruktūros sabotažu. Karo istorija rodo, kad dažniausiai gana tiksliai nuspėjame, kur gali kilti konfliktai, bet beveik visada suklystame dėl kitų dalykų: kada jie prasidės, kiek truks, kokiomis technologijomis bus kovojama. Todėl reikia ruoštis netikėtumams.

- Daugelis žmonių baiminasi, kad dirbtinis intelektas yra didžiausias pavojus.

- Tai neramina, bet tai nėra didžiausia grėsmė. DI pirmiausia susijęs su reguliavimo klausimu. Labiausiai mane gąsdina kas kita - kad priešiškos šalys nustos kalbėtis tarpusavyje ir prarasime gebėjimą suprasti, kaip mąsto kita pusė.

Prarandame strateginę empatiją. Ir būtent čia slypi tikrasis pavojus. Daugelis karų prasideda ne nuo bombų ar tankų, o nuo komunikacijos žlugimo.

- Trečiojo pasaulinio karo grėsmė tampa vis realesnė?

- Taip, bet ne dėl priežasčių, kurias dažniausiai įsivaizduoja žmonės. Tai nėra taip, kad vieną dieną kas nors tiesiog paspaustų karo mygtuką. Į tokį konfliktą galima įsitraukti ir niekam to nenorint - dėl nelaimingo atsitikimo, klaidingo situacijos įvertinimo, aštrėjančių pareiškimų ar sprendimų, priimtų esant spaudimui.

Dažnai peržengiama riba, kurios niekas nenorėjo peržengti. Todėl taip svarbu investuoti ne tik į gynybą, bet ir į diplomatiją.

- Kas pasikeitė sugrįžus JAV prezidentui Donaldui Trampui?

- Jis yra lyderis, kuris netikėtumą naudoja kaip metodą. Jo stiprybė tame, kad jis siūlo ateities viziją, net jei ji visiškai neliberali. Kraštutiniai judėjimai laimi, nes žada lūžį.

Tradicinės partijos, priešingai, apsiriboja dabarties valdymu. Vieni kalba apie kitokią ateitį, o kiti žada, kad viskas liks taip pat kaip dabar - idėją, kuria beveik niekas nebetiki ir kuri jau nebeskatina žmonių veikti. Jie nesupranta, kad ateitis yra strateginis klausimas.