2 nuotr.Kaip jaučiasi latviai įvedus eurą, nors dauguma jų nepritarė tokiam žingsniui? Koks jų požiūris į tautos valią ignoravusią valdžią? Kuo gyvena mūsų artimiausi kaimynai? Ko linki sau ir mums? Apie visa tai „Respublika“ kalbėjosi su garsiu Latvijos kompozitoriumi Raimondu Paulu.
- Kaip vertinate euro įvedimą Latvijoje? Kas pasikeitė žmonių gyvenime? Pagaliau kaip tai priėmė patys žmonės?
- Dauguma Latvijos žmonių euro įvedimui prieštaravo, nenorėjo atsisakyti lato, tačiau paprastų žmonių nuomonės šiais laikais niekas neklauso. Dabar jau vėlu svarstyti, kam euras naudingas, kam nenaudingas, tačiau galiu pasakyti, ką pats matau akivaizdžiai: nepaisant visų pažadų, kainos smarkiai išaugo. Kaip ir buvo tikėtasi, visus kainų „suapvalinimus“ verslininkai, prekybininkai atliko sau naudinga linkme, t.y. „apvalino“ orientuodamiesi „į viršų“, o ne „į apačią“... Jeigu daiktas kainavo 57 sąlygiškus valiutos vienetus, gali būti tikras, kad dabar kainuoja 60 ar net visą 100. Tiesa, kažkokių ekscesų nematyti, tiesiog žmonės tai priima kaip savaime suprantamą dalyką...
- Mūsų žiniasklaidoje skelbiama, kad Latvijos žmonės važiuoja apsipirkti į Šiaurės Lietuvą. Tai tiesa?
- Mūsų žmonės į Lietuvą visada važiuodavo apsipirkti. Aš ir pats anksčiau pirkti žąsies važiuodavau į Lietuvą. Tai natūralu - žmonės visada ieškos, kur kas nors pigiau kainuoja. Pavyzdžiui, Rusijoje visi perka benziną, nes ten jis pigesnis. Jūsų gyventojai turbūt taip pat sugeba rasti Latvijoje kokių nors prekių, kurios pas mus pigesnės. Šis procesas vyko visada, euras jį gal tik pagyvino...
- Tačiau esmė, matyt, ne vien tik kainų skirtumai. Ar jaučiate, kad praradę nacionalinę valiutą praradote ir dalį Nepriklausomybės?
- Tai - skaudi patirtis. Mes jau seniai daug ką praradome... Juk mūsų šalyje faktiškai viskas išparduota įvairiems užsieniečiams: dauguma firmų ar kompanijų pas mus jau seniai vakariečių rankose, ta pati padėtis ir bankininkystės sektoriuje, kur daugiausia funkcionuoja rusiški pinigai. Tačiau apie bankus aš labai nemėgstu kalbėti, nes esu grandiozinės „Krajbanka“ machinacijos auka - ten buvo akivaizdžiausia afera, kurios padariniai ir dabar jaučiami. Mane labiau jaudina atotrūkis tarp oficialiai brukamų žinių ir realybės. Pas mus nuolat rašoma, esą Latvijoje pastebimas didžiulis ekonominis šuolis. Aš nelabai tuo tikiu. Man regis, geriausias rodiklis, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų vykti, yra faktas, kad daugybė žmonių palieka šalį... Mūsų valstybė emigruoja.
- Tai dar viena bendra skaudi mūsų abiejų valstybių tema. Jeigu emigracijos tempai artimiausiu metu išliks nepakitę, tai netrukus neturėsime nei Latvijos, nei Lietuvos. Kas gali sustabdyti emigracijos laviną? Ko reikėtų imtis?
- Pirmiausia reikėjo rimtai galvoti apie mūsų valstybių ekonomiką, apie gamybos išlaikymą arba gaivinimą, apie mūsų žmonėms įgimto darbštumo tikslingą panaudojimą čia. Dar ir šiandien ne vėlu tai daryti, tik nematau, kas galėtų to imtis. Jeigu bent jau mūsų valstybėse žmonių atlyginimai būtų daugmaž arti Vakarų Europos valstybių. Dabar skirtumai tiesiog milžiniški. Su kokia nors Vokietija apskritai negalima net lyginti... Lygiai tą patį galima pasakyti apie mūsų niekingas pensijas, kurių jau tiesiog nėra kam uždirbti. Šitie faktoriai pirmiausia demotyvuoja žmones ir jie iš čia bėga. Aš nesu koks nors ypatingas specialistas, tačiau manau, kad jau nepriklausomybės pradžioje mūsų valdžia nesugebėjo išnaudoti didžiulio mūsų žmonių potencialo. Praėjo daugiau nei 20 metų, o toks įspūdis, kad taip niekur ir nenuėjome, nieko neišmokome ir praradome pasitikėjimą.
- Lietuvoje pirmą kartą per Nepriklausomybės istoriją pavyko piliečiams surinkti 320 tūkst. parašų, kad būtų inicijuotas referendumas, kuriuo siekiama išsaugoti žemę Lietuvos piliečiams, nepardavinėti jos užsieniečiams. Ar Latvijoje galimos panašios visuomeninės iniciatyvos?
- Pas mus jau daug kas parduota, taip pat ir žemė. Šis klausimas gana sudėtingas, nes juk ir mūsiškiai turtuoliai, kiek žinau, perka ES šalyse žemę, ypač Ispanijoje...
Aišku, referendumas yra teigiamas reiškinys ta prasme, kad patys žmonės turi nuspręsti tokius dalykus, jeigu jau valdžia nesugeba arba nenori numatyti tų saugiklių. O būtent valdžia turėtų šias problemas spręsti ir galvoti, ką galima parduoti, ko - negalima... Kažkodėl ji to nedaro. Na, pavyzdžiui, mūsų kurortai, kurie teoriškai turėtų uždirbti pinigus į šalies biudžetą iš turizmo. Tačiau tokioje Jūrmaloje užsieniečiams parduoti net visi butai ir pelną jie neša jiems, o ne šaliai. Daugiausia nekilnojamąjį turtą pas mus perka Rusijos piliečiai. Tas pats ir su žeme. Nežinau, kaip dabar tai būtų galima sugrąžinti...
- Politinis elitas tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje, matyt, panašiai mąsto apie savo šalių piliečius: jūsų darbas už mus balsuoti, o viską nuspręsime mes. Ar gali visuomenė perimti iniciatyvą iš valdžios? Juk tai ir yra kertinis tikrosios demokratijos principas. O gal mūsų valdžios visiškai priklausomos nuo Briuselio?
- Pas mus dabar viskas be galo nestabilu... Mūsų buvęs premjeras Valdis Dombrovskis sukūrė įvaizdį, esą jis labai išgyvena dėl Zuolitūdės tragedijos, kai griuvus „Maximos“ stogui žuvo daug žmonių... O iš tikrųjų visa mūsų valdžia tiesiog rengiasi rinkimams į Europos Parlamentą. Juk tai jiems yra pati idealiausia vieta: galima puikiai susitvarkyti gyvenimą, gauti didžiulius atlyginimus. Tačiau jie, ko gero, nuoširdžiai įsivaizduoja darantys gera Latvijai, ne vien tik sau... Manau, kad ir pas jus viskas vyksta panašiai. Tačiau aš kažkodėl nepastebiu, kad bent vienas mūsų europarlamentaras būtų ką nors reikšmingo nuveikęs, kas tikrai turėtų teigiamos įtakos žmonių gyvenimui. Antai mūsų ūkininkai iki šiol yra akivaizdžiai diskriminuojami - jie net negali pasvajoti apie tokias išmokas, kokias gauna, pavyzdžiui, Prancūzijos ūkininkai. Taigi tas politinis elitas, susikūręs daugybę smulkių partijėlių, dabar savo žvilgsnius nukreipęs į Europos Parlamento krėslus, jis neturi laiko rūpintis žmonėmis ar juo labiau jiems dirbti. Štai ko turime tikrai daug - tai politinių partijų... Tos smulkios partijėlės imituoja tarpusavio konkurenciją. O politikoje, kaip ir estradoje, turi būti ryškios žvaigždės, kurios gali ką nors reikšminga nuveikti. Deja, tokių žvaigždžių politikoje aš nematau.
- Galbūt reikėtų pradėti nuo šviečiamosios veiklos? Štai Lietuvoje, mūsų dienraštyje „Respublika“, susibūrė visuomenės labiausiai gerbiamų žmonių redakcinė kolegija, kuri vėl budina žmonių sąmoningumą, gina valstybingumo, Nepriklausomybės idėjas. Ar nebandėte ir Latvijoje suburti įtakingiausią visuomenės pasitikėjimą turinčią inteligentiją?
- Inteligentija tiesiog pasitraukė jau po 1990 metų taikiųjų revoliucijų. Šiuo metu ji atlieka labai nežymų vaidmenį visuomeniniuose procesuose... Beje, šiandien mūsų spaudoje perskaičiau, kas yra pats populiariausias Latvijos politikas. Nepatikėsite, bet tai yra Ventspilio meras Aivaras Lembergas... Taip taip, tas pats, kuris buvo suimtas už antivalstybinę veiklą, kuris spaudoje vadinamas oligarchu ir dar velniai žino kuo. Štai jums ir „visuomenės iniciatyvos“... Juk tokios nihilistinės nuotaikos vyrauja visuomenėje. Ko gero, niekas jau netiki, kad paprastų žmonių pastangos gali ką nors valstybėje pakeisti. Inteligentija taip pat gyvena panašiomis nuotaikomis, t.y. šia diena.
- Ko galėtumėte palinkėti latvių ir lietuvių tautoms, „Respublikos“ skaitytojams šiais metais?
- Pirmiausia palinkėčiau suprasti, kad nuo žmonių taip pat daug kas priklauso - negalima šitaip nuleisti rankų ir viską, kas nuleidžiama iš viršaus, nuolankiai priimti. Deja, mes pamiršome, kad norint ką nors pasiekti reikia daug dirbti. O mes įpratome iš valdžios prašyti paramos arba „įsisavinti“ kažkokią užsienio paramą... Turime pradėti realiai gaminti, rodyti asmeninę iniciatyvą, antraip nieko nebus. Todėl linkiu pradėti dirbti ir gaminti realų produktą. Juk kitados norėjome laisvės. Dabar tos laisvės pakanka, bet nepastebiu, kad kas nors rodytų iniciatyvą. Pamenu, anksčiau daugelis dejavo, kad kine ir visame mene viską sovietai uždraudė, nėra kur pasireikšti... Dabar prašom - kurkite filmus, rašykite scenarijus. Tačiau nei filmų, nei scenarijų nėra. Prisimenu nuostabius lietuviškus filmus, tačiau pastaruoju metu nėra ir jų. Todėl padėtis mūsų šalyse, ko gero, panaši... Kultūroje dabar keiksmažodžių išgirsi daugiau nei gatvės tarpuvartėje, tačiau vis vien kažką reikia daryti, nepasiduoti tokiai depresijai. To ir linkiu.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
